Koldūninės interjeras primena jaukią kaimo smuklę, baldai nauji ir švarūs, neprigrūsti vieni prie kitų, tik vaizdą nepuošia visiškai nesiderinantis gėrimų šaldytuvas.
Dailias terasas puošia gausybė gėlių, tad šiltu oru smaguriauti jose bus labai smagu.
Meluočiau jums, porindamas, kad „myniau“ du šimtus kilometrų iš Vilniaus vien dėl pasmaguriavimo, tad turėsiu grįžti kokius dešimtį metų į praeitį, ir pasikviesti jus prie ežero Ignalinos apylinkėse. Tad, ramus ir žvarbokas vakaras, poilsinės pirtis prie iškasto ilgoko tvenkinio su prie lyno pririšta valtimi, rūkstantis pirties kaminas, ir mes – užsivožę veltines kepures, ir sulindę į garuojantčio šiltutėlio vandens kubilą… Kaitrus pirties garas, putelė bokale ir gera kompanija – rodos, ko dar reikia žmogui, kad mikliai nusimestum rūpesčių naštą, o visgi mirkimas tame šiltame vandenėlyje, dairantis į nusėtą žvaigždėmis dangų, įsiminė ilgam… Tuomet ir nutariau: sukaupę šiek tiek pinigėlių, įsigysim tokį, tegul ir prabangos, bet nenusakomo atsipalaidavimo būdą – lauko kubilą, puikiai derėsiantį prie nūnai savomis rankomis renčiamos pirtelės.
Prasiuostęs, kas gi Lietuvoje gamina išties kokybiškus kubilus, kartu su draugu (draugaujame nuo gimdymo namų, kur į tuos pačius vystyklus leidome) išsirengiau pasmalsauti, kaip gi gaminami kubilai. Kelionė magistrale link pajūrio neužtruko, ir „numynę“ porą šimtų kilometrų, buvome sutikti tokio pat tvirto ilgšio – tik gerokai jaunesnio už du pusamžius diedus – Jaroslavo, kuris paskyrė gerą pusvalandį aprodymui mums savosios įmonės gamybinių valdų, tad, berods, teks ir apie šią įmonę straipsnelį sukurpti, mat garsina Lietuvą toli už jos ribų. Visgi šiandienės mūsų kelionės tema – gastronominė, tad palikę ramybėje kubilus, šiek tiek nusukame nuo kelio namolio, ir už poros kilometrų nuo magistralės randame jaukų miestelį – Viduklę, garsėjančią gurmaniškais koldūniukais. Tiesa, koldūninės Viduklėje net dvi, tad senąją aplankysime kitąkart, o šįsyk užklupsime Kęstučio gatvėje, Viduklės tvenkinio kaimynystėje, įsikūrusiąją.
Koldūninės pastatus pagyvina dvi erdvios terasos, o štai parkavimo aikštelė čia ankštoka, joje telpa vos šeši automobiliai.
Koldūninės pašonėje rasite didoką tvenkinį su puikiai įrengtu paplūdimiu tolesniajame gale.
Nesu gurmanas ir gastronominių vingrybių žinovas, tad būsiu atviras: man visiškai nesvarbu, kokios formos peiliu turi būti pjaustoma jautiena, kokio tirštumo padažas turi būti vienam ar kita patiekale, kokius valgius mėgsta prancūzai ar ispanai, o ir visos kitos tokios – „žinovo“ įspūdžiui sudaryti porijamos apsirijimo detalės – man yra visiškai neįdomios. Tačiau man – kai ir daugeliui jūsų – rūpi maisto skonis ir sotumas (o ir kaina yra svarbi), domina aplinka, kurioje teks valgyti, aktuali man ir švara tualete, aptarnavimo mandagumas, interjero puošyba, parkavimo aikštelės erdvumas, bei kitos, rodos, lyg ir antraeilės aplinkybės, kurių visuma ir sukuria vaišinimosi malonumą ir patogumą, arba nesukuria pastarųjų. Būtent tokiu – platesniu ir skvarbesniu – žvilgsniu dairysimės šįkart į koldūninę Viduklėje, ne vien atrasdami privalumus bei trūkumus, bet ir palinkėdami šeimininkams šį bei tą patobulinti.
Lauko terasose džiugina švarūs ir nenudėvėti baldai, malonus pavėsis kaitrią dieną.
Koldūninės interjeras primena jaukią kaimo smuklę, baldai nauji ir švarūs, neprigrūsti vieni prie kitų, tik vaizdą bjauroja visiškai nesiderinantis gėrimų šaldytuvas.
Lankomės koldūninėje darbo dieną, tad ir lankytojų apgulties joje nerandame, tad mūsiškis automobilis randa vietą prie pat užeigos durų: parkavimo aikštelė ankšta, joje tilptų tik keli automobiliai, tačiau šalia besidriekianti gatvelė yra nejudri, ir joje visada rasite vietą automobiliui. Už koldūninės įrengta aikštelė mažiesiems nenuoramoms, tad bent kuriam laikui tėvai atsikvėps nuo vaikų zyzimo, tiesa, užsiėmimų vaikams čia nėra daug. Koldūninės pašonėje – vienas Viduklės tvenkinių (antrasis pasislėpęs tolėliau, už medelyno), tolimajame tvenkinio gale įrengtas jaukus pliažiukas – daug smagesnis, nei buvęs vilniškėje Lukiškių aikštėje – ir persirengimo kabinos, tad, nutarę užsukti vidukliškėn užeigon, nepamirškite krepšin įsimesti ir maudymuką bei rankšluostį. Koldūninės duris veriame, pasidžiaugę dažnam internautui aktualia žinia, kad čia veikia bevielis ryšys – tai liudija lipdukas ant laukujų durų.
Skanūs ir sotūs pietūs Viduklės koldūninėje tekainuos kiek daugiau nei dešimtį eurų.
Apie mažųjų nenuoramų pramogas pagalvota ir Viduklės koldūninės šeimininkų, tiesa, šių pramogų čia mažoka.
Nespėjame išsirinkti drūtą stalą pietų procedūrai, kaip mikli padavėja Liveta – vardo neklausėme, nes abu esame vedę, o sužinojome iš ženkliuko ant merginos rūbų – jau deda meniu ant stalo. Kol draugas studijuoja patiekalų gretas, nuskubu į „registratūrą“, pažymėtą kreivu-šleivu lapeliu su užrašu WC: rodos, kiekvienoje statybinių prekių parduotuvėje rasi originalų ženklą, žymintį tualetą – o juk jame tenka apsilankyti bene kiekvienam užeigos lankytojui – tik vidukliškiai sumanė šią įstaigą „papuošti“ savadarbiu lapeliu. Ir štai čia randu pirmąją kliauzą, nes tualetas aiškiai nevalytas nuo pat ryto, o jame nesant pisuaro… Daugiau detalių neaprašinėsiu, tačiau už durų laukiančiam tėveliui su sūnumi tikrai teks pasistengti švarinantis ir šluostant unitazą, mažajam tokia aplinka ilgam paliks slogų įspūdį. Manasis palinkėjimas koldūninės savininkams bei darbuotojams: tupyklos patalpą reikia valyti keliskart per dieną, kitaip ji jautresnį lankytoją ims pykinti, o ir rasta vieta pisuarui įrengti praverstų sausesnių grindų vizijai.
Lietuva yra tarp pirmaujančių interneto ryšio apimtimi valstybių pasaulyje, tad ir Viduklės koldūninėje puikiai veikia nemokamas internetas.
Servetėlės ir pipirai čia padėti ant kiekvieno stalo, o štai druska tikrai ne ant visų, gi dantų krapštukų teks pasiieškoti prie kasos.
Besivaišinančių koldūninėje nėra daug, tad nespėja draugas suvaikščioti „registratūron“, o užsakytoji dienos-rūgštynių sriuba jau garuoja priešais mane: vėliau draugas gailėjosi, jos neužsisakęs, nes manasis čepsėjimas iškalbingesnis už tūlo gurmano giliamintiškas pastabas apie gastronominius ypatumus. Sriuba puiki: sodri, šviežia, tiršta, nepagailėta ir mėsytės, na, ir kaina šio gardumyno juokinga šiems laikams – nekainuoja nei poros euriukų. Tiesa, neprašęs prie sriubos gaunu ir duonos riekių, o štai pipirus tenka išsireikalauti, bet stalan jie atkeliauja sparčiai. Kad jau esame koldūninėje, tai tiesiog privalu pasivaišinti koldūnais, nors ir kiti patiekalai vilioja tiek pavadinimais, tiek kainomis – jos vidukliškėje užeigoje draugiškos kiekvienam, kurio piniginė ne bedugnė. Dar srebiu rūgštynių sriubytę, o dubenėliai garuojančių koldūniukų – jau ant stalo: nesmarkiai apskrudinti, bet traškūs ir gardūs, sotūs ir nesprangūs, mat mėsos nepagailėta, o štai tešlos – minimumas. Viena bėda: paskrudinti koldūnai yra šiek tiek sausoki, tad prašom indelio grietinės, ir jį kaipmat gaunam, nors būtų buvę puiku jį mums tiesiog pasiūlyti: tokią – labai racionalią – tvarką yra, berods, susigalvoję „Forto“ tinklo šeimininkai.
Važiuojančiųjų pro šalį žvilgsnis kaipmat užklius už koldūninės dailios medinės iškabos.
Neradę vietos parkavimo aikštelėje, automobilį palikite nejudrioje gatvelėje šalia koldūninės.
Nesu apsirijėlis, tad poros patiekalų pietus pratęsiu tik Latte kava, patiekta skoningai, o ir pati kava išties gardi. Begeriant kavą, šnekučiuojamės ir pasidairom koldūninėje: apynaujai tvirti baldai, švarūs stalai, galintis rusenti židinys, dailiai suprojektuotas baras malonina akį, gal kiek pasigendame įprastos „kaimiškojo“ stiliaus užeigoms vidaus puošybos raižiniais ar medinėmis skulptūrėlėmis, o ir visiškai nebūtinas gaiviųjų gėrimų šaldytuvas neįsipaišo į užeigos interjerą. Pasigedome ir puikiai tiksiančios tokios koncepcijos užeigai liaudiškos muzikos, fone tesigirdėjo plokšti radijo stoties vedančiųjų juokeliai ir pigus popsas, tiesa, visas šis erzacas bent jau netrukdė valgyti ir bendrauti. Kirba klausimas: o balsingoji viešbučių ir restoranų asociacija yra saviesiems nariams parengusi kokius nors patarimus dėl muzikinio fono? Tai juk ne vien estetinis, bet ir higieninis klausimas: kam gi malonu valgyti blerbiant radijiniams paistaliukams ar bumbsint pigiam technopopsui?
Viduklės koldūninės meniu lakoniškas, tačiau jei nesate išrankus, čia pasistiprinsite ir sočiai, ir skaniai, ir nebrangiai (kainos – apsilankymo koldūninėje pernai metu).
Vaišinimosi procedūrai pasibaigus, susiradome po dantų krapštuką – jie apdairiai buvo saugomi prie kasos bare, nes, matyt, pastatyti atskirą krapštukų dėžutę ant kiekvieno stalo neleidžia priešgaisrinė ar kokia nors kita tarnyba? Mudviejų pietūs tekainavo porą dešimčių euriukų, tad, nedalinant nei žąsų, nei ančių, nei kalakutų, bandysim apibendrinti apsilankymo „naujojoje“ Viduklės koldūninėje įspūdžius: maistas – skanus, sotus ir nebrangus, vieta automobiliui ir vaikų žaidimo aikštelė – yra, aptarnavimas – mandagus ir spartus, interjeras – malonus ir tvarkingas, bet darkomas kelių visiškai jame nederančių detalių, tvarka ir švara tualete – neatitinkančios elementarios higienos. Apžvalgėlę norėčiau pabaigti keliais palinkėjimais. Vidukliškius pagirsiu ir pasidžiaugsiu, kad nedidukame miestelyje ėmėsi tokio puikaus verslo, norėtųsi ir nuorodas išvysti magistralėje (nusukti reikia ~195 kilometre nuo Vilniaus) ar bent regioniniame kelyje, o ir pačioje Viduklėje būtų smagu išvysti stilingą medinę nuorodą. Palinkėsiu ir gryninti supratimą, kad lankytojas patenkintu liks, bei kitąsyk užsukti norės, jei rūpinsitės ne tik gardžiu maistu, bet ir tvarka patalpoje, pažymėtoje laikinu(?) lapeliu „WC“. Na, o skambančios liaudies kapelos melodijos išties puikiai derėtų prie gardžių koldūninės vaišių.
Turite prisijungti norint komentuoti.