Alytiškio “Dzūkų restorano” aplinka eklektiška, tačiau dvelkianti jaukumu ir šeimininkų rūpestingumu.
„Kas ieško, tas visad suras“, – išties frazė iš tarpukarį menančios Stepo Graužinio dainos „Dainuok, vėjau!“ (originalas – Isaako Dunajevskio „Linksmasis vėjas“) rodos, naiviai paprasta, tačiau mano gyvenimiškame kelyje yra pasitvirtinusi daugybę kartų. Vis tikėjausi rasti Lietuvoje užeigą, turinčią įdomią praeitį, ir sugebėjusią saviškę istoriją įdomiai papasakoti klientams. Prisipažinsiu, kad visai netikėtai užklupau Dzūkijos sostinėje Alytuje restoraną, maloniai nustebinusį retu maitinimo verslininkų tarpe požiūriu į edukacinę vaišinimosi dedamąją. Tačiau pradėsiu pasakojimą apie maloniai nuteikusią užeigą ne nuo patiekalų ar kainų, ir ne nuo interjero grožybių, o nuo žydų bendruomenės, gausiai gyvenusios tarpukario Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Ne išimtis buvo ir Alytus, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo gyventa apie dviejų tūkstančių žydų, tad nestebina faktas, jog dažname, dabar jau istoriniame ir saugotiname, name gyveno žydai. Dailiausių Alytaus pastatų sąraše rasite ir Bokšickių šeimai priklausiusį namų su liūtukais, ir dailiai surestauruotą (meistrai atidengė ir dalį vidaus tapybos) sinagogą, šiandienai tapusią Audiovizualinių menų centru, o štai „Dzūkų alaus restorano“ pastatas kadaise priklausęs Chaimo Karčmerio šeimai.
“Dzūkų restorane” turėsite kur pasivaikščioti ir paganyti akis, domėdamiesi restorano ir jo pastato įdomia bei turininga praeitimi.
Pastato istorijos jums neperpasakosiu, nes geriausiai pasiskaityti patiems apsilankius restorane (tinklapyje jos nėra), o ir viską pamatyti savomis akimis, nes įėję į antrą šimtmetį skaičiuojantį pastatą, rasite dailiai įrengtą patalpą, pasakojančią ir pastato istoriją, ir demonstruojančią įdomius eksponatus. Prisipažinsiu, kad man šiek tiek suspaudė širdį pamąsčius, kad tie, vos keli išlikę sostinės senieji restoranai – „Lokys“, „Medininkai“, „Neringa“, „Medininkai“ ir dar pora „mohikanų“ – nei iš tolo neskiria tiek dėmesio savajai praeičiai, kiek ja domisi ir pagrįstai didžiuojasi „Dzūkų alaus restorano“ valdytojai. Berods, didmiesčių senųjų restoranų savininkams reiktų pasimokyti dzūkų požiūrio.
Užsakytų patiekalų laukimas neprailgs, nes restorano šeimininkai pasirūpino įdomiu pasakojimu apie čia pat verdamą gardų alutį.
Alytiškiame restorane galite įsigyti ir čia veikiančioje daryklėlėje verdamą alų, tiesa, jo kainos solidžios, o ir nėra sumanymo/tradicijos pasiūlyti klientui bent gurkšnį-kitą vieno ar kito alaus paragavimui, taip ir pardavimus skatinant, ir svečius pamaloninant. Kita vertus, smagu buvo pasiskaityti apie siūlomą alaus asortimentą, pasigėrėti išradingais alučio rūšių pavadinimais, it nužengusiais iš manųjų a.a. senelių leksikono. Tačiau, jei jau sakoma, kad geriau vieną sykį pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti, taip ir geriau vieną sykį gurkšnį alaus paragauti, nei šimtąsyk apie jį paskaityti. Tiek to – plauname rankas švarutėliame sanmazge, sėdamės prie išblizginto stalo, ir imamės studijuoti ilgoką meniu, išties draugišką gausesnei kompanijai, mat grilinių patiekalų padėklas šešių asmenų draugijai kainuoja šešias dešimtis euriukų, taigi – tik dešimtį eurų vienam. Turėdami ketinimų Alytuje užsukti ne į vieną restoraną ar kavinę, sočių pietų neužsakinėsim, ir pasitenkinsim glazūruota vištiena su keptomis daržovėmis, už vienuoliką euriukų. Avansu atskleisiu, kad jokių pastabų nei patiekalui, nei mitriai besisukusiai padavėjai Ugnei neieškosim, nes nėra už ką pabarti. Smagiai nuteikia neįkyri foninė muzika, na, bet tokio lygio restoranui ir nepriklauso radijo stočių repertuaru tenkintis.
Restorane aplankykite muziejėlį, skirtą pastato praeičiai, išvysite restauravimo metu rastus senovinius butelius, o ir suvenyrų įsigysite.
Pasidomėjau šviežutėle – šiųmete – restorano svetaine, kurioje naršyti ir orientuotis paprasta, nes akivaizdžiai padirbėjo draugiško lankytojui turinio rengėjai, tik štai netikėtumas – informacijos apie įspūdingą restorano pastato praeitį tame tinklapyje neradau: rodos, gali visai Lietuvai pasigirti, pasididžiuoti solidžia istorija, o ne vien įrengti muziejėlį pačiame pastate, bet kažkodėl (vėl vadybos ar koordinavimo spraga?) nutarta atraktyvią praeitį nutylėti…
Kol virėjos gaudo vištą ir rengiasi jos egzekucijai, dairomės aplinkui, ir turime pagrindo teigti, kad vietą „Dzūkų alaus restorane“ ras tiek privatumo ieškantis lankytojas, tiek gausesnė bičiulių kompanija, o erdvi pobūviams skirta salė yra trečiajame aukšte, tad nebus „persidengimo“ tarp įmonės jubiliejų švenčiančios triukšmingos draugijos ir užsukusių pavakaroti prie vyno taurės romantikų. Manąja – neišprususia, meno gerbėjo, bet ne žinovo – akimi žiūrint, restorano aplinka ypač patiktų svečiams iš Pietų Europos, nes interjere gausu meninių akcentų, restoranui suteikiančių eklektiškos aplinkos aurą. Prisipažinsiu, kad kai kurie interjero akcentai – kad ir būti klasicistiniu pretenduojantis šviestuvas – sudarė gana glamūrinį ir salsvoką įspūdį. Patys valgiai „Dzūkų alaus restorane“ nei iš pigiųjų, nei iš brangiųjų, bet kainos adekvačios investicijoms į šiltomis, jaukiomis spalvomis dvelkiantį užeigos interjerą, nuteikiantį raminančiai ir maloniai. Solidūs baldai, dailios oficiantų uniformos, meno kūriniai interjere – išties, popigio įvaizdžio čia kruopščiai vengta. Na, ir pripažinkime, kad muziejėlį apie savojo pastato praeitį turi labai reta užeiga Lietuvoje, o juk jo įrengimas pareikalavo ne šimto eurų investicijos, kaip ir išpuoselėta restorano aplinka.
Patiekalų kainos “Dzūkų restorane” – adekvačios aplinkai, aptarnavimui ir stiliui (lankėmės šiųmečio vasario pradžioje).
Tad pats laikas vertinti apsilankymą „Dzūkų alaus restorane“ Alytuje, Vilniaus gatvės 35-am name: interjeras/aplinka 9, aptarnavimas 10, patiekalai 10, kainos 10, vadyba 9, edukaciškumas 9, automobilių parkavimas 7. Buvo verta apsilankyti ir bus smagu sugrįžti.
Rengiant apybraižą, naudotos AIDAI.LT archyvo nuotraukos.
Turite prisijungti norint komentuoti.