Nuo birštoniškės J.Basanavičiaus aikštės driekiasi pagrindinė (S.Dariaus ir S.Girėno) gatvė, jos tęsinyje – Jaunimo gatvėje – aptiksite “Skonių svetainę”.
Sakysite, jog gėda būtų prisipažinti, kad lankaisi Birštone pirmą sykį? Išties, iki šiol daugelį kartų ilsėjomės Palangoje, Neringoje, Druskininkuose ir net Anykščiuose, o štai nediduką, bet šaunų dzūkų kurortą kol kas buvome nepažinę, tad metų pradžioje išsiruošėme trumpam poros dienų atokvėpiui į smarkiai išsireklamavusį SPA kompleksą – dėl savojo dualumo vertą atskiros apybraižos – Birštono pakraštyje. Kainos viešbučio restorane tikrai įspūdingos – antai, barščiais skambiai pavadinta burokėlių sriuba kaštuoja net septynis eurus – tad vakarėjant neapšviestu taku (žibintai yra, bet kažkas linkęs pataupyti elektrą) patraukėm link miesto centro, ieškodami gardžiai maitinančios, bet nebrangininkės užeigos. Tiesą sakant, tokią jau buvome nusižiūrėję dieninio pasivaikščiojimo metu, mat kelias nuo SPA centro iki pasirinktos kavinės tetruko kelias minutes. Be sumanymo pasistiprinti ir pasisėdėti, dar norėjome pasigėrėti kavinės pašonėje esantį Birštono kultūros centrą puošiančiu įspūdingu vitražu, skambiai pavadintu “Lietuva”. Būsiu atviras – antro tokio įspūdingo meno kūrinio (1980-ųjų metų) Lietuvoje tektų ir paieškoti, nes apšviestas, jis pats nušviečia kiekvieno meno gerbėjo nuotaiką. Gerai jau, nesiblaškykim, ir traukim kiton Jaunimo gatvės pusėn, į šiltomis šviesomis mus pasitinkančią “Skonių svetainę”.
Rašyti gastronominėmis temomis mane paskatino dvi priežastys: pirmoji buvo ta, kad restoranų bei kavinių kultūrai skirtos apžvalgos dažniausiai susiveda į maisto gaminimo bei patiekimo niuansus, kurie daugeliui nei įdomūs, nei aktualūs, na, o antrąja priežastimi buvo minėtų apžvalgų dedikavimas išskirtinai pasiturinčiai auditorijai. Išties, ar dažnas gali vakarienei skirti pusšimtį eurų? Puiku, kad Lietuvoje jau yra ne tik „prichvatizavimu“, bet ir sąžiningu verslu ar kūrybingu darbu prakutusių žmonių, galinčių sau leisti papramogauti plačiai atvertus piniginę, visgi dauguma mūsų pinigėliais nesišvaisto. Kita vertus, retrospektyviai pagrįždami į trijų-ketverių dešimtmečių senumo laikus, prisiminsime, kad restorano ar kavinės aplankymas susijęs ne tik su maisto kokybe, bet ir su estetine pasibuvimo aplinka, kultūringu ir profesionaliu aptarnavimu, tvarkingomis bendrojo naudojimo patalpomis ir daugeliu kitų aspektų. Būtent tokiame kontekste ir rengiau bei rengsiu savuosius „reportažus“ iš Lietuvos (o ir ne vien jos) maitinimo įstaigų: kurioje jų galime neapsirydami skaniai ir sočiai papietauti, nesišlaistydami šimtinėmis, o ir patirdami bendravimo stilingoje aplinkoje malonumą. Prašau neužsigauti tuos, kurie tikisi apsilankymų brangiuose restoranuose ir vaišinimosi gurmaniškais valgiais – tegul tai lieka lietuviškajam finansiniam elitui.
“Skonių svetainė” tolima nuo užkandinių stiliaus: nors interjere esama eklektikos, tačiau vakaroti dviese ar su draugais išties verta.
Birštoniškė „Skonių svetainė“ (na, tiesiog puikus – tikslus ir išraiškingas – pavadinimas) pasitinka mus švelnių, šviesių tonų interjeru: sendintais baldais, masyviomis užuolaidomis ant panoraminių langų, puikiai priderintu prie baldų spalvų apšvietimo intensyvumu, ir kas mudu su pačiute ypač sužavėjo – ramia ir negarsia muzika, slindančia iš lubų apdailoje įrengtų kokybiškų (nuo paauglystės esu šioks-toks melomanas) garsiakalbių. Kartu su meniu atkeliauja ir liepsnelė ant stalo besipuikuojančiai dekoratyvinei žvakei, o mudu imame studijuoti anaiptol ne lakonišką meniu, užmesdami akį į malonius interjero akcentus: sumaniai panaudotas nedidelės patalpos palanges, vieną-kitą interkerinį paveiksliuką, dizainerio išradingumo pareikalavusį baro apipavidalinimą, gudriai įkomponuotą televizorių (dažnoje kavinėje ar restorame jis tampa bene pagrindiniu interjero akcentu, bet tokiu netapo „Skonių svetainėje“). Svečiams ateinant ir išeinant pasistiprinus ar tiesiog romantiškai pasisėdėjus prie vyno tarurės ir žvakės liepsnos plevenimo, suskumbu keletą kartų įamžinti malonią aplinką nuotraukose, ir paskaičiuoti vietas „Svetainėje“: jų čia bemaž keturios dešimtys, o ir dar prie baro keletas svečių susėstų, tad pusšimčio žmonių kompanija puikiai atšvestų savojo kolektyvo šventę ar asmeninį solenizianto jubiliejų.
Nuo aplinkos – jai turėsiu tik porą pasiūlymų-pastabų – pereikime prie mūsų apsilankymo tikslo: ką gi skanaus ir nebrangaus galėtume paragauti „Skonių svetainėje“ ramų žiemos – užeiga dirba ištisus metus – vakarą? Mudviejų skoniai nėra išlavinti gurmaniškų viražų siekio, tad pasirenkame pasišildymą plikyta arbata, pačiutė vakarieniaus Cezario salotų talkinama, o aš bandysiu įveikti silkę su bulvėmis. Įsitikinę, kad minėtųjų patiekalų kainos dabartiniam brangymečiui nelabai ir adekvačios, tikėjomės, kad valgiai bus neypatingai gausūs ir sotūs, adekvatūs lengvai vakarienei. Ir mudu eilinį kartą (ne)suklydome: tiek manajai silkutei, tiek pačiutės salotoms įveikti prireikė išties tvirtos valios ir aktyvaus darbo dantimis, nes valgio buvo ir daug, o ir skonio receptoriai juo nuoširdžiai džiaugėsi, kaip ir akys grožėjosi jaukia aplinka, o ausis pamalonino subtilios muzikos garsai. Tiesa, dar pamiršau paminėti, kad „Skonių svetainės“ siela Palmyra sukosi mitriai it lakštutė, atgaivindama atsiminimus apie stilingas uniformas vilkėjusių padavėjų laikus, kai fraku pasipuošęs pavadėjas-vyras buvo gero restorano privalomas veidas. Beje, pačios šeimininkės apranga jokių klausimų nekėlė: stilinga, tvarkinga, puikiai suderintų spalvų, idealiai tinkanti lieknai jaunai moteriai.
Patiekalų porcijos “Skonių svetainėje” solidžios, maistas šviežias ir gardus, ramios spalvos bei svajinga muzika nuteikia išties romantiškai.
Mūsų apsilankymas „Skonių svetainėje“ nebūtų pilnavertis, jei neskirtume dėmesio tam nedideliam kabinetukui, kurį norom ar nenorom aplanko dauguma maitinimo įstaigų lankytojų: įėjimas į tualetą sumaniai įrengtas iš bendro tamburo, sanmazgas pritaikytas neįgaliesiems, švarus (tam aiškiai talkina pisuaras), gaivaus kvapo, tik šildymui pinigėlių pagailėta – infraraudonųjų spindulių šildytuvas neprisišaukia iįjungimo elektros tinklan. Bet tai smulkmena, kol temperatūra lauke sukasi aplink nulį: sutvarkei reikalus, ir mikliai mauk atgal į šiltą užeigos salę (beje, ji išties prišildyta netaupant, nes kai kuriose užeigose jau imama „prisukinėti“ radiatorius). Taigi, smagiai pavakaroję ir sočiai pasivaišinę, „Skonių svetainei“ palikom tik pusę tų pinigėlių, kuriuos būtume išleidę nakvynę mums suteikusio viešbučio restorane (teisybės dėlei, turiu paminėti, kad 25 eurus asmeniui kainuotų vakarienė restorano „švediškame stale“). Turėdami dar gerą valandą laiko iki įsivyraus naktis, leidomės link Birštono centro puikiai suremontuota ir dailiai apšviesta Jaunimo gatve, geru žodžiu minėdami „Skonių svetainės“ valgius, aplinką ir malonų aptarnavimą – drąsiai rekomenduosiu šią užeigą jau kitą savaitgalį Birštonan vyksiančiai sūnaus šeimai, apsistosiančiai tame pat SPA centre.
Tad bandykim apibendrinti kavinės „Skonių svetainė“ Birštone (Jaunimo g. 3), darbą: maistas – 10 balų, aptarnavimas – 10 balų, kainos – 10 balų, interjeras – 10 balų, švara ir tvarka – 9 balai (būtų 10, jei ne neveikiantis šildytuvas wc), aplinka ir vaizdai pro langus – 8 balai, parkavimas – 10 balų Ar rekomenduočiau birštoniškę „Skonių svetainę“ jums? Drąsiai: TAIP!
Na, o rasti “Skonių svetainę” sunku nebus: priešingoje Jaunimo gatvės pusėje įsikūręs Birštono kultūros centras, džiuginantis akį įspūdingu Vytauto Švarlio vitražu “Lietuva” (1980 m.): šis yra bemaž pusantro šimto kvadratų ploto. Tebūnie jis orientyru jums dairantis tikrai nenuvilsiančios “Skonių svetainės”.
(Birštone esančioje “Skonių svetainėje” lankėmės šiųmetį sausį. Apybraižai naudotos AIDAI.LT archyvo nuotraukos.)
Turite prisijungti norint komentuoti.