(“Medininkų” ir “Senojo rūsio” restoranų baldai stebindavo ir džiugino prabanga, patogumu, solidumu bei menišku stiliumi.)
„O kad skaičiaus nepamirštų, tai skaičiavo jis ant pirštų“, – prisimenu populiariausios klasiko knygos (Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas“) ištrauką, ir pats imuosi skaičiuoti ant pirštų – tam pakaks vos vienos plaštakos: „Medininkai“, „Lokys“, „Amatininkai“, „Neringa“ ir… Berods, būsiu jau išvardinęs visus nuo anų laikų tebeveikiančius Vilniaus restoranus, o jei kurį ir pamiršau, tai ne bėda, nes išnykusių ar neatpažįstamai pasikeitusių ne viena dešimtis yra, tad nepaminėtasis esmės nepakeis. Šįsyk pakviesiu jus nukeliauti į porą tebeveikiančių, ir vieną jau pranykusį praeityje, mat visuose atrasime ne vien sentimentalius prisiminimus, bet ir šį bei tą naudingo, įdomaus, perimtino. Taigi, žaviąsias damas prašau pasidabinti vakarine suknele, o gerbiamus ponus pasirišti madingą kaklaraištį, džentelmeniškai siūlom damoms įsikibti į parankę, ir veriam restoranų duris.
Buvęs neišvaizdus būsimo “Medininkų” pastatas restauratorių kruopščiai atnaujintas 8-ame dešimtmetyje.
Restorano “Medininkai” interjero fragmentai netrukus po atsidarymo 1976-ais metais.
Pirmiausia beldžiamės į duris vieno garsiausių sostinės restoranų – Aušros vartų kaimynystėje, gotikiniame pastate įsikūrusių „Medininkų“: pati senamiesčio širdis, architektūrinių ir sakraliųjų objektų gausa greta įpareigoja „Medininkų“ šeimininkus puoselėti solidaus ir stilingo restorano statusą, tad nusiteikite ir adekvačioms jam kainoms. Lankysimės restorane praėjus tik porai metų po jo atidarymo 1974-ais, geru žodžiu minėdami restauracijos projektą parengusį architektą Evaldą Purlį, ir interjero autorių – architektą Kęstutį Gibavičių, puikiai parinkusį gotikiniam pastatui derančius tamsius beicuoto medžio baldus, stilingas pertvaras ir senovinio stiliaus šviestuvus. Šįkart neturėjome galimybės užsisakyti rūsyje esančią „Baltąją“ salę, kurioje rikiuojasi keli masyvūs stalai ir suolai šalia jų, tad įsikursime pagrindinėje salėje, juosiamoje antrojo aukšto balkonų. „Medininkų“ meniu trumpesnis, nei šarmingosios „Neringos“, parengusios net 28 puslapių valgiaraštį, tad rinksimės vos dviejuose meniu puslapiuose telpančius patiekalus, tačiau kokius!
“Medininkų” meniu 1976-ais – praėjus porai metų po restorano atsidarymo.
Atsigaivinę nemokamu vandenėliu iš stovinčio ant stalo ąsotėlio – tai juk privaloma 1976-aisiais – imame rinktis patiekalus: žaviosioms damoms siūlau „Grybautojų“ sultinuką ir keptą upėtakį už pusantro rubliuko, garnyrui tik švieži pomidoriukai ir agurkėliai, o garbiems ponams puikiai įtiks firminis „Medininkų“ kepsnys – jautiena su svogūnais, užkepta sūriu, teks dar ir už garnyrą papildomai susimokėti, tad kepsniui atseikėsite pustrečio rubliuko. Atsigersim „Anykštos“, o kad apetitas būtų geresnis, užsisakom po taurę „Rislingo“. Mielos damos dar nori kavos? Itališkas(!) kavos aparatas pagamins mus retą tais tolimais laikais espreso kavą, tiesa, ji bus nepigi – nepilnas rublis. Prie kavos žavioms ponioms užsisakysim pyragėlių „bulvytė“, kurie, tiesa, atkeliaus pas mus iš kiek vėlesnių laikų. Superinis padavėjas Juozas – mandagus ir sparčiai aptarnaujantis, dailia uniforma pasidabinęs – užsidirbs rubliuką arbatpinigių, dar reikės susimokėti ir sąskaitoje nurodytą mokestį už plevenančios ant stalo žvakės jaukumą, bet gi jis vertas to pinigėlio.
“Medininkai” didžiavosi dailiai surestauruotu kiemeliu, papuoštu skulptūromis: vasarą jame veikdavo kavinukė
Laimingi nei laiko, nei pinigų neskaičiuoja, tad sočiai papietavę, pasivaikščiosim sostinės senamiestyje, ir trauksim į kitą stilingą Vilniaus restoraną – „Senąjį rūsį“, kurio pavadinimo dabartiniai savininkai nepasirūpino išsaugoti, tad jaunesniosios kartos atstovai suglums: o kur toks buvo? Aukščiausios(!) kategorijos stilinga užeiga buvo įsikūrusi prie šv. Ignoto, Dominikonų ir Stiklių (pavadinimai šiuolaikiniai, nes sovietmečiu dažnai Vilniaus senamiesčio gatvei buvo prikergti įvairių „revoliucionierių“ ir „pogrindininkų“ vardai) esančio namo skliautuotuose rūsiuose, todėl ir gavo tokį dailų pavadinimą. Nuo „Medininkų“ iki „Senojo rūsio“ tik dešimtis minučių kelio pėsčiomis, tad kelis žodžius apie „Senojo rūsio“ kūrėjus tarti spėsiu: pastatui jau bemaž pusė tūkstančio metų, kadaise jis buvo vienaukštis, XIX amžiuje rekonstruotas, rūsiuose išmūrytos pertvaros, o restoranui jį pritaikė Lietuvos restauratoriai praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje.
Restoranas “Senasis rūsys” 9-ame dešimtmetyje garsėjo prabangia aplinka, nepriekaištingu aptarnavimu ir gardžiais patiekalais.
Jus domina, kas gi tie šaunuoliai, sugebėję įrengti vieną anuomet stilingiausių Vilniaus senamiesčio restoranų? Pastato rekonstrukcijos autorė A.Zuokienė, darbai vyko 1975-1978 metais, rūsių restauracijos autorė – architektė Z.Vanagaitė, o interjerą projektavo architektas A.Gūzas. Gabūs architektai puikiai išnaudojo gotikinę rūsių erdvę, išsaugojo autentiškas konstrukcijas ir mūro faktūrą, sumaniai panaudojo gilius šachtinius langus ir arkines durų angas. Šiandieną apie jų kruopštų triūsą nerasite nei žodžio ten pat tebeveikiančio restorano svetainėje, jau nekalbant apie anų laikų nuotraukas ar iliustruotą lankstinuką ant lankytojų stalo, o juk pasigirti solidžia praeitimi tikrai verta. Beje, „Senąjį“ rūsį“ surasti mums buvo nesunku: virš laukujo įėjimo kabo dailus žibintas, savąja stilistika giminingas restorano salėje bei bare esantiems įspūdingiems sietynams.
Užsišnekėjome mes apie architektūrą ir restauraciją, juk pėdiname ne rekonstrukciją aptarinėti, o pasistiprinti. „Senajame rūsyje“ lankysimės devintojo dešimtmečio vidury, ir kainos jau šiek tiek kitokios stiebiasi, nei aštuntojo dešimtmečio „Medininkuose“, tad baigiame grožėtis sietynu bei lietuvių meistrų pagamintais baldais, ir imame studijuoti meniu. Pasirinkti nebus keblu, nes patiekalus pakomentuos du staliukus aptarnaujantis oficiantas – antai, jis stovi mums už nugaros, pagarbiam atstume, tačiau akimirksniu prisiartins paprašius. Prabangi aplinka, rinktinio dailumo masyvūs krėslai, iki blizgesio nušluotyti indai, ir puiki, puiki virtuvės šefė – profesionali kulinarė, turbūt geriausia Vilniuje – padės pasijusti išties aristokratiškoje aplinkoje, nes oficiantas kaipmat papildys tuščią taurę, pasiūlys užkandžius, o ir yra išmokytas patalkinti, jei pirmąsyk apsilankysite „Senajame rūsyje“ su dama, ir patiekalų meniu jums dar neįprastas. Kol aplinkui girdisi pokalbiai įvairiomis kalbomis – „Senasis rūsys“ yra bene populiariausia užsieniečių vaišinimo vieta – užsisakom patiekalus, kurie keturiomis kalbomis išvardinti net 37-ių puslapių valgiaraštyje.
Restorano “Senasis rūsys” meniu viršelis, 9-as deš.
Kuo gi čia mums pasmaguriauti „Rūsyje“? Gal pradžiai imsim silkę „Metropolis“ už pusantro rubliuko, kepsnį „Vakaras“ už pustrečio, kiaulieną „Grill“ už puspenkto, lašišą su sviestu už šešis su puse, tiesa, dar už garnyrus teks papildomai susimokėti: jų sąrašas kiekvienam pateikalui čia ilgokas, o kainuoja garnyrai kokį pusrublį. Taigi, norėdami sočiai ir skaniai pavalgyti bei išlenkti burnelę, turėsime „Senajame rūsyje“ palikti kelioliką rubliukų kiekvienas, bet verta nepamiršti, jog tai aukščiausios kategorijos – ne žodžiais, o darbais – restoranas, orientuotas į užsieniečius. Interjere kiek nesiderina tik prie sienos priremti didžiuliai braziliškos kavos pupelių maišai, skleidžiantys nuostabų aromatą, o ir pati kava „Senajame rūsyje“ fantastiška, paruošta iš čia pat sumaltų pupelių… (Autentišką „Senojo rūsio“ aplinką pamatysite (nuo 1:30 min.) diplominiame režisieriaus Raimundo Banionio 1979 m. trumpo metražo vaidybiniame filme „Greitis mano dievas“, filmą galėsite rasti rasti youtube.com.)
“Senojo rūsio” durys šiandieną užvertos, o kadaise jo būta vienu prabangiausių ir stilingiausių sostinės restoranų.
Užsisėdėjome „Rūsyje“, o ir rezervą pilve reikia pasilikti delikatesiniams patiekalams, tad paėjėsime kelis šimtus žingsnių Stiklių – anuomet skulptoriaus Marko Antokolskio vardu pavadinta – gatve iki gurmaniškus valgius siūlančio „Lokio“ (tebegyvo iki šiol, nūnai kviečiančio užsukti prie kiemo vartų stovinčia ąžuoline lokio skulptūra). Jau nebenustebinsiu jus pasakymu, kad senovinio pastato rūsiuose „Lokys“ įsikūrė irgi restauratorių dėka, duris atvėrė prieš pusę amžiaus, tad gali vadintis vienu seniausių tebeveikiančių sostinės restoranų („Neringa“ geru dešimtmečiu senesnė, bet ilgą laiką jai buvo „lipdomas“ kavinės statusas, kad maskviškiai funkcionieriai mažiau priekaištautų dėl „smulkiaburžuazinių“ sumanymų). Šiandieną „Lokio“ tinklapyje rasite tik lakonišką paminėjimą, jos restoranas veikia nuo 1972-ųjų, tad bandysiu jums kiek detaliau papasakoti jo atsiradimo istoriją: 30-ies vietų aludės gotikinio XV-XVI a. namo rūsyje projektinė užduotis suformuota dar 1963-ais, po kelerių metų atlikti architektūriniai tyrimai, o „Medžiotojų menės“ restauracinės dalies darbo brėžiniai parengti 1968-ais. Pastato rekonstrukcija ir restauracija baigtos 1975-aisiais, projekto autorius architektas Romanas Jaloveckas. Namas yra architektūros vertybė, vertingiausios jo dalys – šiaurės vakarų korpuso rūsys ir pirmasis aukštas: turi gotiškajam gyvenamajam namui būdingus planą, fasadus ir interjerą, ypač jaukus yra skersinėmis arkomis suskaidytas ankštas kiemelis.
Būtinai apsilankysim restorane “Lokys” – jis tebėra veikiantis, o šios nuotraukos – iš ankstesnių laikų.
Kaip ir priklauso medžiotojų stilistika įrengtam restoranui, jo interjere gausu žvėrių bei paukščių iškamšų, o mes smaguriausime jame žvėrienos patiekalais, kuriuos ragauti yra anaiptol ne kiekvieno kišenei, tačiau prabangi aplinka, reto dailumo baldai, senovinių rūsių skliautų šarmas, dailiomis uniformomis pasipuošusių padavėjų apsukrumas verti solidaus pinigėlio. Paganysime akis ne tik į gracingas oficiantes, bet ir anuomečiam Vilniaus merui – pareigos oficialiai vadinosi griozdiškai, bet jų esmė buvo ta pati, kaip ir šiandieną – Algirdui Vileikiui padovanotą lokio iškamšą, nuo sienos į mus stebeilysis šernas, dėbsos iš miško atskridę jo gyventojai. Apsiaustus bei paltus pasikabinsime ant pakabose įtaisytų ragų, pasigėrėsime skliautų raštais, pabarbensim į senovines duris kaltiniais lankstais, židinyje ramiai spragančios malkos nuteiks romantiškai kelionei į neįtikėtinai margą Vilniaus rūsių ir požemių praeitį…
Nebeporinsiu jums apie „Lokio“ patiekalus ir jų kainas anuomet, juk galime ir dabar į jį užsukti ir paragauti išties gurmaniškus valgius, tik pirma įsidėkim piniginėn stambesnę kupiūrą: dar litams tebesant, už vakarienę dviems Kalėdų laikotarpiu su pačiute sumokėjome porą šimtų litukų, bet kepsnių skonį pamename iki šiol… O kaip būtų smagu, jei bent senieji išlikę Vilniaus – o ir ne vien jo – restoranai bei kavinės pasakotų lankytojams savąją istoriją valgiaraštyje ar internete, o ir tikrai verta būtų pasigirti tuo, kad vienas ar kitas patiekalas yra siūlomi nuo pat atsidarymo. Belieka to palinkėti visiems restoranų verslo senbuviams.
(Apybraižai rengti naudotos AIDAI.LT archyvo nuotraukos.)
Turite prisijungti norint komentuoti.