Sudervėje. AIDAI.LT archyvo nuotraukos
Pirmasis objektas, prie kurio stabtelsime – poros šimtų metų senumo bažnyčia Sudervėje: klasicizmo architektūros nedidukė šventovė yra viena vos kelių rotondos (apvalios) formos bažnyčių Lietuvoje. Patarimas: kelionę suplanuokit taip, kad apie 11-ą valandą jau stovėtumėt prie bažnyčios durų, nes mišios lenkų kalba prasideda pusę dvyliktos, po to vyksta mišios lietuvių kalba nuo 13-os valandos. Kitu metu šventovėn – kaip ir į daugumą kitų bažnyčių Lietuvoje – vargu ar pakliūsite: sakralusis turizmas Lietuvos šventikams kol kas yra, rodos, terra incognita. Aplankyti suderviškę gražuolę tikrai verta, nes XX a. pradžioje atlikta interjero (ypač – kupolo) tapyba džiugina akį, o ir pačios bažnyčios forma originali, įdomi. Saliamoniškos išminties nevaizduosiu, ir faktų apie šventovę nedėstysiu – internetas žino juos geriau.
Sudervėje.
Neužtrukite ilgėliau Sudervės perliuke, nes jūsų jau laukia kita neobarokinė gražuolė, įsitaisiusi ant kalvos Dūkštose: nuo šventoriaus (teritorija aplink bažnyčią) vartų jus džiugins nuostabi Lietuvos laukų panorama. Dūkštiškei bažnyčiai teko ir stačiatikių šventove pabuvoti, tad katalikų šventovės statusas jai sugrąžintas tik prieš šimtmetį, šiandieną sakralusis pastatas rūpestingai prižiūrimas, nuo pat laiptų link bažnyčios jus lydės fotogeniški paties pastato, vešlių medžių, skulptūrų ir senų kapinių vaizdai, tad drąsiai traukite iš kišenės išmanųjį, ir negailėkite vietos jo atmintyje. Verta prisiminti, kad mišios Dūkštų bažnyčioje sekmadienį prasideda dešimtą valandą, formaliai šventovė turėtų būti atvira iki dvyliktos, o realiai… Kaip ten bebūtų, vėlgi neužsibūkite ir čia, nes Kernavės neogotikinė puošmena irgi atidaryta tik mišių laiku.
Dūkštų gražuolės neogotika.
Vaizdai nuo Dūkštų bažnyčios laiptų mieli kiekvieno širdžiai.
Vertą dėmesio Dūkštų ąžuolyną aplankysime grįždami, nes jau dardam link Kernavės, kurioje orientuotis nėra sunku, mat pagrindinis takas (pro parduotuvėlę, kurioje įsigysite užkandžių bei gėrimų) veda link bažnyčios ir piliakalnių. Prisipažinsiu, kad Kernavė manyje sužadina ypatingus sentimentus, nes kadaise joje klebonavęs vienas iškiliausių Lietuvos dvasininkų – Nikodemas Švogžlys-Milžinas – mane pakrištijo prosenelės bute: buvau anuomet penkiametis, po krikšto abu įsiamžinome nuotraukoje. Vykite skepsį šalin, manydami, kad tik bažnyčion kyštelsime nosį ir ant piliakalnių ropšimės. Mūsų laukia visa virtinė darbščių kernaviškių parengtų įdomybių: lankysimės puikia ekspozicija galinčiame pasigirti Kernavės muziejuje, gėrėsimės Ipolito Užkurnio drožiniais, akis pamalonins klebonijos aplinka, o galiausiai svečiuosimės pas XIII amžiaus gyventojus.
Kernavės bažnyčios bokštus išvysite iš tolo, o link pačios šventovės veda platus takas.
Dirstelkim vidun, mat po pamaldų bažnyčios durys greit užsivers, nors lankome sekmadienį
Džiaugiuosi, kad jau suintrigavau jus laukiančiomis atrakcijomis, tačiau išvardinau anaiptol ne viską, tad pasidairę bažnyčioje, nesunkiai randame vietą prisėsti po šimtamečiu medžiu, ir traukiame iš kišenės parduotuvėlėje įsigytus užkandžius. Vos nepamiršau paminėti, kad kasmet Kernavėje vyksta Gyvosios archeologijos dienos – apsilankymas jose nukels jus į nuostabų senųjų pamatų ir papročių pasaulį, tad atidžiai sekite informaciją apie festivalio pradžią. Tiesa ta, kad prieš pradėdami kramsnoti, dar turime pasisukioti Kernavės bažnyčios šventoriuje, nes jis prisodrintas įdomiais paminklais: laisva vieta jūsų išmaniojo atmintyje dar labiau sumažės. Bažnyčia jau užvėrė duris, o mes pasistiprinome, tad pėdinam šiek tiek atgalios link parkingo, ir randame nedidukę lentelę, mininčią, kad netolise įsikūręs bene garsiausio ir produktyviausio Lietuvos drožėjo – talentingojo Ipolito Užkurnio – darbų muziejus.
Ipolito Užkurnio darbų muziejus įkurdintas Kernavės muziejaus pastato rūsyje, įėjimas į drožinių ekspoziciją – arčiau pagrindinio tako pradžios.
Tiesa, kūrėjo darbai įkudinti belangiame rūsyje, o įėjimas į muziejėlį yra tiesiai prieš viešąjį tualetą: turbūt, tokia „pagarbi“ vieta pasirinkta todėl, kad Ipolitas Užkurnis buvo, šių laikų standartais vertinant, labai „nepolitkorektiškas“. Drožėjas negailėjo karčių žodžių savuosius tautiečius be gailesčio engusiems dvarponiams, tad ir kūrėjo nuotaikos atspindėtos jo darbuose. Neslėpsiu, kad teko prilaikyti apatinį žandikaulį, grožintis Užkurnio darbais: berods, Viešpats jam dosniai talento atseikėjo, o paskui dar negailėdamas pridėjo, gi pats menininkas visu tuo pasinaudojo lig valiai. Norėtųsi čia audiogido ar detalesnių komentarų prie menininko darbų, bet tenka tik pasidžiaugti, kad toks muziejus išvis egzistuoja, tik nuoroda į jį turėtų būti ne sunkiai pastebima lentelė, o dailus medžio drožinys, vertas pačios ekspozicijos grožybių. Tad paliksime išvaizdžiai Širvintų merei spręsti, kaip taisyti šią spragą.
Kernavės istorijos muziejaus įdomybes aprašinėti nėra prasmės: ilgokai užtruktų, o ir reikia viską pamatyti savomis akimis.
Pasigrožėję neeiliniu Užkurnio talentu, sukame ienas į Kernavės muziejų, kuriame įdomybių nors vežimu vežk: archeologiniai tyrimai čia aktyviai vykdyti ir iki nepriklausomybės atkūrimo, nenutrūksta darbai ir šiandieną. Ekspozicijos ypatumų neperpasakosiu, pamatysit ir pasigėrėsit savomis akimis, belieka tik tikėtis, kad visi istoriją perteikiantys įrenginiai nestreikuos ir papasakos jums praeities paslaptis. Užvėrę muziejaus duris, pėdiname link senosios – medinės – Kernavės bažnyčios pamatų (trumpam atgaivisiu ją senoje nuotraukoje), pasidairome į šalia esančią koplyčią, senąją kleboniją, ir kulniuojame link to, dėl ko čia ir beldėmės – link XIII amžiaus gyvenvietės.
Prieš keliaudami tolimon senovė, pasidairykim į Kernavės neogotikinės gražuolės šoną ir senosios, medinės, bažnyčios pamatus bei koplyčią.
Nei pusės žodžio jums nepamelavau, kad nukeliausim tokion tolimon praeitin: Kernavėje įgyvendintas unikalus ir bene vientintelis toks Lietuvoje projektas – atkurta mūsų bočių buities aplinka. Ne tik jūs patys, bet ir jūsų vaikai bei anūkai (jei tokių jau turit) išpūtę akis gėrėsitės kruopščiai suręstomis gryčiomis ir ūkiniais pastatais, vaizdžiai atspindinčiais kuklią tolimos praeities gyvenseną. Įdomiausia tai, kad toje vietoje gyventa ir prieš daugelį amžių, kol Kernavės gyventojai patys savąjį miestą nesunaikino bėgdami nuo užpuolikų, tad pagrįstai galime sakyti matantys „atgimusius“ statinius, realiais archeologiniais tyrimais grįstą žilos senovės buitį – tikrus praeities aidus.
Viduramžių gyvenvietėje mes dar svečiuosimės, tad šįkart tik užmetam akį į gana kuklią anuomečių kernaviškių buitį.
Prisivaikščioję tiek, kad jau maudžia kojas, susirandame laisvą suolą po vešliu medžiu prie skardžio, ir imamės doroti užsilikusius nuo ankstesnio pasistiprinimo užkandžius. Atsipūtę, įsidrąsiname kelionei į netolimų piliakalnių viršūnes, nes nuo jų atsivers pasakiški panoraminiai vaizdai – išmanusis vėl keiksnos sparčiai mažėjančią/prastėjančią atmintį. Nejau manot, kad mūsiškė išvyka krypsta link pabaigos? Nieko panašaus: dar nepasidyvijome klebonijos aplinka, o gal pavyks įsiprašyti jon ir pasigėrėti gausiomis senienomis, prie kurių rinkimo smarkiai prisidėjęs minėtas Milžinas? Prieš gerą dešimtį metų mus pakalbinusi maloni klebonijos šeimininkė mums aprodė gausią liaudies dirbinių kolekciją ir nuostabiai įdomiai apie ją papsakojo, omes atsidėkojome šiokiu-tokiu pinigėliu: reikia juk visas tas grožybes saugoti bei prižiūrėti. Kažin, ar dabar esama galimybės talentingųjų liaudies meistrų kūrinius savomis akimis pamatyti?
Prieš ropšdamiesi ant piliakalnių, prisėdę ant suolo po išlakiu medžiu, pasivaišinsim, gėrėdamiesi pasakiškais Lietuvos vaizdais.
Nepraslys pro mūsų akis Kernavės bažnyčios šventoriaus bei klebonijos kiemo grožybės.
Nors nuo įspūdžių jau galva tinsta, o kojos verkdamos prašosi poilsio, bildėdami atgalios, sustabdysim arklius prie įspūdingo ąžuolyno Dūkštų pašonėje: jis niekuomet neužveria durų, kaip kad visos minėtos šventovės. Šimtamečių galiūnų paunksmėje kaipmat atgausim jėgas, rodos, prisilietę prie laikų, kai vaidilos ąžuolų gojuose savąsias apeigas atlikdavo. Prisiglaudę prie kurio nors plačiašakio ąžuolo, atidžiai įsiklausykit: galbūt galiūnas paporins jums apie bočių žygius žiloje senovėje?.. Kupini geros nuotaikos ir aibės įspūdžių, neskubėdami riedam namolio, pasidžiaugdami, kad mūsų Lietuvėlė sėte nusėta įdomybėmis ir nuostabiais perliukais: kiek šįkart jų suskaičiavote?
(Apybraižai parengti naudotos AIDAI.LT archyvo nuotraukos.)
Turite prisijungti norint komentuoti.