“Valakampiuose tiršta” – tokia fraze kadaise būdavo apibūdinamas vilniečių pamėgtas panerio paplūdimys karštą vasaros dieną.
„Štai kokia ta mūsų vasarėlė – kur pažvelgsi vien tik žolynėliai, į saulutę žiūri linksmos gėlės, o vėjelis toks švelnus“, – seno animacinio filmo dainelė it gyva kirba atmintyje, pažadindama ir prisiminimus apie pamėgtuose paplūdimiuose leistas kaitrios vasaros dienas. Minia vasarotojų pliažuose ir šimtai šimtai besiturškiančių vandenyje, įspūdingas smėlio pilis statantys vaikai ir nesibaigiančios „varžybos“ dėl geriausių vietų po saule, deginantis ir tinginiaujant tinginiaujant praleista diena, atsigaivinant paplūdimio kavinėje pirktais ledais ir vaisvandeniais. Pasakoju ne apie Palangą ar apie Nidą, o apie vilniškius apie Valakampius – tokius, kokių jų būta prieš kelis dešimtmečius.
Prieš jūsų akis – kadaise darytos Valakampių pliažo nuotraukos, primenančios šiuolaikinį Palangos pajūrį didžiausių vasaros karščių dienomis: sunku net įsivaizduoti, kad senuose kadruose užfiksuotas dabar ramus, negausius saulutės mėgėjus prisikviečiantis Neries pakrančių paplūdimys. Visgi neginčytina, kad vilniečiai nestokoja meilės poilsiui prie vandens: „kamščiai“ keliuose pajūrin ar į žaviuosius Trakus, sausakimšas pliažas prie Žaliųjų ežerų tai puikiai įrodo. Tačiau jau tolimos vaikystės svajonė – Valakampiai, nors ir esantys netoli sostinės centro, nepelnytai lieka primiršti.
Iki I pasaulinio karo darytos aeronuotraukos dešiniajam krašte matome dabartinių Valakampių vietoje augusius miškelius.
Nuo pat carinių laikų iš miesto centro pro Valakampius plaukdavo garlaiviai į Verkiuose įsikūrusią smuklę “Solomianka” (“Šiaudinukė”).
Betgi prieš kelis dešimtmečius visko būta kitaip: būtent Valakampiai buvo populiariausia vilniečių atgaivos vieta karštosiomis vasaros dienomis: kas keletų valandų iš centro į Valakampius pukšėjo žmonių kupini garlaiviai, o iki pat tolimojo – antrojo Valakampių pliažo – žiedo nuolat dardėjo poilsiautojų sausakimši troleibusai, tad vėliau atkakęs palūdimin, galėjai jau ir neberasti, kur patogiau ištiesti pavargusias kojas. Anuomet nuolatiniai Valakampių svečiai iki šiol nostalgiškai prisimena Neries pašonėje praleistą su draugais laiką. Kaip anuomet atrodė Valakampių kasdienybė, ir ko nutikta, kad kadaise populiariausia miesto poilsinė tapo antraplane?
Mėgstama vilniečių poilsiaviete vasarą Valakampiai buvo nuo tarpukario laikų, kuomet nedidukai miklūs garlaiviai plukdė poilsiautojus į Verkių rūmų kalvos papėdėje buvusią smuklę „Šiaudinukė“ (“Solomianka“), pirma išlaipindami į Valakampius keliavusius vilniečius. Šie garlaivių maršrutai atnaujinti ir sovietmečio pradžioje, pasitelkiant jau gerokai tvirtesnius garlaivius, pavadintus „Kijevu“, „Taškentu“ ir „Salomėja Nėrimi“. 1960-aisiais išleistas Vilniaus nuotraukų albumas akivaizdžiai liudija, kad jau tuomet Valakampių pliažas buvo populiari vilniečių poilsio vieta: retrokadruose matytomas populiarusis medinis paviljonas, įrengtas dar 1954-ais, ir palūdimyje gausiai besibūriuojantys poilsiautojai.
Smuklė “Solomianka” buvo įsikūrusi Verkių rūmų kalvos papėdėje, vaizdingame paneryje, tad vilniečiai noriai plaukdavo į ją garlaiviais.
Valakampių paplūdimius vasarotojai pasiekdavo įvairiais būdais: dauguma tolėliau gyvenusių vilniečių į pliažą keliaudavo troleibusais, o 14-o maršruto troleibusas vasaros sezono metu – gegužės–rugsėjo mėnesiais – veždavo poilsiatojus iki pat 2-ojo Valakampių paplūdimio. Dažnas vilnietis kitų maršrutų troleibusais atvykdavo į Antakalnio troleibusų žiedą, o jau persėsdavo į sausakimšą keturioliktuką. Dabar 14-as troleibusas važiuoja tik iki Antakalnio žiedo, o Valakampiuose troleibuso linijos nebėra nuo tų laikų, kai troleibuso laidus žiemą pasisavimo vagys: tais laikais, kai siautėjo spalvotųjų metalų grobikai, ilgapirščiai nukabino visus 14-ojo maršruto laidus žiemą, kai linijoje nebūta elektros srovės (įtampos).
Maršrutu Žvėrynas–Antakalnis–Valakampiai važiavo ir „trečiukas“, tad dažnas vilnietis išlipdavo paskutinėje stotelėje ir paskutinį kilometrą nueidavo pėsčias: 1964 m. Vilniaus viešojo transporto maršrutų schemoje matyti, kad anuomet šis troleibusas irgi veždavo į Valakampius. Visi to meto troleibusai, važiavę link Valakampių, pasižymėjo ypatingomis grūstimis, jos buvo tokios, kad troleibuse negalėdavai pajudėti: stovi ir negriūni, net jei neturi už ko laikytis – minia tiesiog tave laiko. Grūstys buvo ir palanki vieta vagims, kurie imdavosi „darbo“, kai žmogus lipdavo iš autobuso: vienas vagis imdavo spausti auką, o kitas tuo metu traukdavo iš kišenės piniginę ar vertingesnį daiktą iš rankinės.
Tradicija plaukti garlaiviais į Valakampius, po to – į Trinapolį ir Verkius, gyvavo visą sovietmetį.
Garlaivin vilniečiai sugužėdavo iš įlipimui skirtos prieplaukos, buvusios netoliese Vrublevskių bibliotekos, maždaug dabartinio Mindaugo tilto vietoje (beje, prieplaukos ten būta ne tik tarpukariu, bet nuo pat XX amžiaus pradžios, t.y. nuo carinės imperijos laikų). Kiekviename minėtų garlaivių būta dviejų denių – vidinio ir laukujo – o kadangi karštomis vasaros dienomis viduje būdavo išties karšta bei tvanku, visi keleiviai susiburdavo laukujame denyje, kur švelniai glostė saulutės spinduliai ir kedeno plaukus nesmarkus vėjelis. Kelionės būta gana ilgos, mat tvirtas ir sunkus garlaivis lėtai pukšėjo prieš srovę, sykis nuo sykio perplaukdamas į kitą upės pusę – paisydamas numatyto farvaterio. Pamenu, kaip žirmūniečiai ir antakalniečiai vaikai šokdavo į upę nuo garlaivio, tuomet pasivydavo jį plaukte ir vėl bandydavo užsilipti, rizikuodami pakliūti pakliūti po straigtu – tokia buvo ta ekstremali vaikų atrakcija.
Neris – gana sekli upė, tad garlaiviams Neries vagą kasmet gilino žemkasė – didžiulė, mažos grimzlės barža, gana gremėzdiškas įrenginys: viename jos šone būta it didžiulio grandininio pjūklo, panašaus į konvejerį su daugeliu kaušelių, kuriais ji kasmet kasdavo upės vagą vietose, kur Neris sunešdavo daugiausia purvo. Smagu būdavo nuo tais laikais dar apynaujo Valakampių tilto stebėti uolų žemkasės triūsą.
Saulėtomis vasaros dienomis Valakampius šturmuodavo įdegio bei maudynių išsiilgusių vilniečių minios.
Valakampių prieplauka buvo maždaug pusiaukelėje tarp Valakampių tilto ir Valakampių 1-ojo paplūdimio: betoniniais laiptais, vedančiais iki pat gatvės, garlaivių keleiviai lipdavo iki turėklais aptvertos nedidelės pontoninės prieplaukos, kurią dabar mena jau apleisti ir aptrupėję laiptai. Ankstyvuoju sovietmečiu garlaivis, išlaipinęs poilsiautojus Valakampių prieplaukoje, pukšėdavo iki pat Verkių, tačiau vėliau, galbūt dėl stygiaus plaukusiųjų iki reiso pabaigos, šis „tolimasis“ maršrutas buvo panaikintas. Na, o Antakalnio gyventojai, ypač gyvenusieji rajono tolimajame pakraštyje, Valakampius dažniausiai pasiekdavo pėsti nes kelionė pėsčiomis, žinantiems trumpiausią taką, tetrukdavo nepilną pusvalandį, o ir smagu būdavo tapenti takeliu šilo tarp Neries šlaito ir Antakalnio gatvės galo: kaitrią vasaros dieną tokia kelionė tapdavo pramoga ir malonumu.
Dabar populiarus būdas į poilsiavietę riedėti automobiliu anuomet buvo retas, nes nuosavą transporto priemonę turėjo tik nedaugelis, na, o ratuotiems keliautojams susisiekimą su Valakampiais ir jų paplūdimiais smarkiai pagerino 1972-ais pastatytas Valakampių tiltas – ilgiausias (net 341-o metro) tiltas Vilniuje. Pamenu, kad dar būdamas kelerių metukų pyplys, kartu su seneliu buvau atklydęs į patį tilto statybų įkarštį: kaip visada vėluodami, statybininkai it skėriai buvo apspitę bebaigiamą tiltą. Mudu neskubėdami tapenome tiltu, statybininkai atlaidžiai šypsojosi mums, nevydami iš statybvietės, or ir darbo jiems terūko: suplukę triūsė ir betonuotojai, ir suvirintojai uoliai čirškino metalą savaisiais įrankiais. Nuostabu, kad tiesiog fotografinis šių vaizdų reginys iki šiol išlikęs atmintyje, tačiau įsitikinau, kad dažnam mano bendraamžiui, mačiusiam valakampiškio ilgšio statybą, irgi įsirėžė gilūs ir pozityvūs prisiminimai apie tilto-galiūno gimimą.
(Apybraižos apie šlovingą ir margą Valakampių praeitį tęsinys – jau netrukus, o šiai apybraižai parengti naudotos AIDAI.LT archyvo nuotraukos.)
Turite prisijungti norint komentuoti.