Europos didmiesčių gatvėse senai zujant autobusams, vilniečius XX amžiaus pradžioje tebevėžino “konkė” – arklių tempiamas tramvajus.
Nesyk esame minėję palyginimą, kad jei vilniškio Antakalnio „karūnos“ perlu yra barokinė šv. apaštalų Petro ir Povilo gražuolė, tai Vilniaus „karūnos“ perlu yra pats Antakalnis, knibždantis įvairių laikmečių architektūrinėmis bei istorinėmis įdomybėmis. Vienu tokių žavių ypatumų buvo trejus dešimtmečius vilniečius vėžinusio arklinio tramvajaus pastatų kvartalas dabartinės Smėlio gatvės apylinkėse, tad šįkart ir kviečiame pasivažinėti „konke“, bei pakeliauti po jos praeitį.
1893-ųjų liepą pradėjęs veikti 3-sis „konkės“ maršrutas jungė Katedros aikštę ir Antakalnį. Pradžioje planuota 4-ąjį maršrutą nuo Katedros aikštės iki karinės ligoninės Antakalnyje, tačiau vėliau buvo nuspręsta, jog maršruto pradžia bus Katedros aikštės pakraštys, o pats maršrutas drieksis Antakalnio gatve iki pat miesto ribos, kur būta kelto per Nerį, mat kitoje upės pusėje buvo įsikūręs karinis dalinys. Šiltuoju metų laiku (balandžio 1-ą – spalio 15-ą dienomis) maršrutas ėjo iki Giliojoje gatvėje buvusios perkėlos per Nerį (dabar P. Vileišio g. galas), o šaltuoju metų laiku (spalio 16-ą – kovo 31-ą dienomis) keleivių būta mažiau, dar ir sniego valymas nuo bėgių kainavo brangokai, todėl maršrutas tesiekdavo Antakalnio g. 31-jį (dab. numeracija) namą: dabar šiame name yra Vilniaus Antakalnio gimnazijos IV korpusas. Antakalniškio maršruto ilgis vasarą buvo ~7 km, žiemą – 4,2 km.
Arklinis tramvajus dardėjo dabartine Pylimo gatve link geležinkelio stoties, riedėjo vagonai ir pro Katedrą.
1909-tais metais mieste kursavo 28 vagonai, juos traukti turėjo 122 arkliai, arklinį tramvajų aptarnavo daugiau nei pusantro šimto darbuotojų: važnyčiotojai ir jų padėjėjai, konduktoriai, kontrolieriai, bėgių apėjėjai, staliai, dažytojai. Penkiolika metų – nuo 1893-jų – arklių tramvajaus maršrutų ilgis praktiškai nesikeitė: bendras ilgis buvo bemaž 9 varstai (apie 10 kilometrų). 776,3 tūkst. nuvažiuotų varstų ir 2,6 milijono keleivių – geležinkelio darbo 1909-ais metais statistika. Arklinis tramvajus turėjo veikti nuo 7 val. ryto iki 10 val. vakaro, vagonai važiuodavo vidutiniu 12 varstų (apie 13 km) per valandą greičiu.
Antakalniškis maršrutas gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo, o ankstyvuoju tarpukariu tramvajų ėmė gaivinti vilnietis inžinierius Liudvikas Pigutkovskis: senuose arklinio tramvajaus vagonuose įrengė vidaus degimo variklius, ir taip patobulintas tramvajus, vilniečių kaip mat pramintas „pigutka“, vėl ėmė kursuoti į Antakalnį. Reguliarus „pigutkos“ eismas prasidėjo 1924 m. liepos 25-tą dieną, tuomet tikėtasi, kad suremontavus bėgius ir pabėgius, kelionė iš Katedros aikštės iki Antakalnio tolimojo pakraščio truks apie 10 minučių. Tačiau senoki varikliai gedo, vagonai smarkiai susidėvėjo, bet įsigyti naujus neišgalėta, o dar aršiais konkurentais pasirodė gerokai modernesnės transporto priemonės – autobusai. „Pigutka“ – labiau turistinė pramoga, nei visuomeninis transportas – išsilaikė dar porą metų, o 1926-siais tramvajaus bėgiai išmontuoti miesto valdžios nurodymu, dalis jų panaudota medžiagoms gabenti Katedros remonto 1932-siais metu.
Viena arklinio tramvajaus atšaka vedė į tolimąjį Antakalnio pakraštį, kita driekėsi Georgijaus (Jurgio) prospektu.
Arklių tramvajaus reikalai nuolat buvo miesto administracijos dėmesio akiratyje, laikraštininkai taip pat akylai stebėjo „konkės“ darbą, visgi skundai dėl arklinio tramvajaus darbo nuolat pasiekdavo ir miesto valdžią, ir laikraščių redakcijas. 1902 m. pavasarį miesto valdžia įsteigė specialią komisiją, kuri turėjo išsiaiškinti faktinę arklinio tramvajaus būklę nuodugnaus jo tyrimo būdu, ir patikrinti tramvajų eksploatavusios bendrovės sutarties su miesto administracija vykdymą.
Komisija arklinio tramvajaus būklei įvertinti konstatavo, kad visi 24 uždari vagonai turi būti remontuojami, trylika atvirų vagonų buvo naudojama be valdžios leidimo ir kėlė pavojų keleivių gyvybei. Iš 168 arklių darbui tiko tik 55, nelabai tiko 44, o likę netiko visai, be to, tramvajaus vagonus traukė net 93 eržilai, kuriuos kinkyti draudė arklinio tramvajaus taisyklės. Visi keturi keleivių paviljonai netiko naudojimui, du iš jų – prie perkėlos Antakalnyje ir šalia Užupio tilto – buvo paversti sandėliu bei malkine. Pažymėta, kad arklinio tramvajaus personalo uniformos buvo nešvarios ir susidėvėjusios, o to priežastis buvo paprasta: tramvajus eksploatavusios bendrovės nuostatai numatė, kad važnyčiotojai, konduktoriai bei kontrolieriai drabužius turėjo pirktis savo lėšomis, tad šie tuo smarkiai ir nesirūpino.
Kalvotas Vilniaus reljefas ne itin palankus arklių traukiamam transportui, tad daugelis arklinio tramvajaus “darbininkų” buvo nustekenti sunkaus darbo.
1893 m. gegužės 12 d. miesto administracija išleido privalomą potvarkį dėl arklinio tramvajaus priežiūros ir naudojimo Vilniuje, taip pat dėl arklinio tramvajaus bendrovės bei visuomenės tarpusavio teisių ir pareigų. Šis potvarkis, paskelbtas 1893 m. birželio 9 d. „Vilniaus gubernijos žiniose“, skelbė:
- Draudžiama judėti arklinio geležinkelio bėgiais visų rūšių ekipažams, nepritaikytiems važiuoti bėgiais.
- Ekipažai ir važiai, judantys arklinio geležinkelio bėgiais ir lygiagrečiai su jais, tramvajaus vagonui artėjant, turi pasukti į šoną, be to, išvažiavimas iš bėgių, taip pat bėgių pervažiavimas, turi būti atliekami lėtai. Ekipažai ir važiai visada turi užleisti kelią tramvajui, tačiau pastarasis neatleidžiamas nuo pareigos sustoti, esant būtinybei.
- Draudžiama mesti ar versti šiukšles, purvą ir sniegą ant arklinio geležinkelio bėgių, taip pat draudžiama sustoti ant, užgriozdinti ar gadinti arklinio geležinkelio vėžę. Draudžiama išmesti šiukšles ir nešvarumus iš arklinio geležinkelio vėžės į aplinkines vietas, esančias greta bėgių vėžės, taip pat į latakus ir šaligatvius, o ant bėgių susikaupusias atliekas ir pan. arklinio geležinkelio savininkas turi šluoti į krūvas šalia bėgių, ir išvežti užmiestin į miesto valdžios nurodytas vietas, bent tris kartus per dieną. Be to, savininkas, siekdamas užkirsti kelią dulkėms, yra įpareigotas visą arklinio geležinkelio bėgių vėžę laistyti švariu vandeniu, vadovaudamasis Vilniaus miesto administracijos potvarkiu, išleistu 1885 m. vasario 25 d.
- Norint įlipti į vagoną ir išlipti iš jo, šis, jei to pareikalaus keleivis, turi būti sustabdytas kiekviename judėjimo taške, išskyrus vingius, rodykles ir įkalnes.
- Gatvių sankryžose, nuvažiavimuose nuo tiltų ir nuokalnėse, taip pat siaurose vietose ir gatvių grindimo ruožuose, tramvajaus judėjimas turi būti atliekamas žingine.
- Arklinį geležinkelį aptarnaujantis personalas turi būti blaivus ir tvarkingai apsirengęs, mandagiai elgtis su visuomene.
- Draudžiama įlipti ir išlipti iš tramvajaus per priekinę aikštelę.
- Į vagonus neįleidžiami neblaivūs asmenys, taip pat asmenys, kurių drabužiai yra smarkiai nešvarūs: kaminkrėčiai, anglininkai ir pan.
- Imti su savimi į tramvajų šunis neleidžiama.
- Keleiviai gali turėti su savimi tik tokį bagažą, kurį patogu laikyti rankose, ir jis nevaržo kaimynų savo dydžiu bei turiniu.
- Draudžiama rūkyti arklinio geležinkelio vagonuose, rūkymas leidžiamas tik laukimo aikštelėse ir atviruose vagonuose.
- Tuo atveju, jei vagonas nurieda nuo bėgių ar sugenda, keleivių sumokėti pinigai negrąžinami, tačiau jiems pasiūloma tęsti kelionę, įlipus į kitą tramvajų, neperkant naujų bilietų.
- Arklių traukiamo geležinkelio savininkui draudžiama kinkyti eržilus.
Dešimtmečius su arkliniu tramvajumi konkuravo vežikų važnyčiojamos “bričkos”, tebegyvavusios ir visą tarpukarį.
Vilniškiame Antakalnyje, tarp Rostovo – dabartinė Tramvajų – ir Simbirsko gatvių buvo įrengtas tramvajaus parkas – arklidės ir vagonų laikymo vietos. Tramvajų parkui Antakalnyje įsigyta valda, susidėjusi iš medinių pastatų abipus dabartinę Smėlio gatvę. Viename pastatų įkurta parko kontora. Miesto dūmai patvirtinus projektą, pakloti tramvajaus bėgiai, 1893 m. rudenį įrengtos trys arklidės, kurių kiekvienoje galėjo tilpti 64 arkliai, garažai 16-ai ir 20-ai vagonų, erdvi daržinė šienui, administracijos kontora bei sandėlis įrankiams. Bevardis skersgatvėlis, ėjęs pro visą šį tramvajaus kvartalą, netrukus buvo pavadintas „Konnoželeznaja“ gatve, o vėliau gavo Tramvajų gatvės pavadinimą.
1893 m. lapkričio vidury arklinio geležinkelio bendrovės atstovui, generolui majorui Fiodorovui, raportavus apie statybų pabaigą, komisija leido iš Lukiškių aikštėje buvusio pastato perkelti arklius ir vagonus, nors ne visų naujojo tramvajaus komplekso pastatų stogai buvo spėti deramai uždengti. Po penkerių metų pastatų komplekse buvo sumūryta keturis žaizdrus turėjusi kalvė, mat nutarta arklius kaustyti vietoje. Toks arklinio tramvajaus ūkis be pertraukos veikė iki Pirmojo pasaulinio karo, vėliau buvo nugriautas, o jo vietoje pastatyti namai.
Arkliniam tramvajui tapus atgyvena, jo vietą kuriam laikui užėmė “pigutkos” vagonėliai, tačiau juos išstūmė galingi ir judrūs autobusai.
Šiandieną vargiai berastume vieną-kitą arklinio tramvajaus reliktą Vilniuje, tik prie Pilies tilto per Vilnelę iš bėgių įrengti aptvarai primena “konkės” laikus, o kokius gi ženklus atrastume Kaune, irgi turėjusiame šį viešojo susisiekimo stebuklą? Pasidomėsim…
(Publikacijai naudotos AIDAI.LT archyvo nuotraukos)
Turite prisijungti norint komentuoti.