Prieplaukos vieta daugmaž nesikeitė nei cariniu laikmečiu, nei tarpukariu, nei sovietmečiu – jos būta prie Vrublevskių rūmų. Nuotraukoje matome prieplaukos pašventinimą XX a. pradžioje.
Prieplaukos išvaizda pasikeitusi, tačiau vis dar esame cariniame laikotarpyje, o mūsų garlaivis jau skrodžia Neries vandenis.
Iš Antakalnio pakraščio, kur stovėjo manųjų senelių daugiabutis, į svajonės išsipildymo vietą vežė net trys troleibusai, tad nukakti iki Mokslų akademijos (Vrublevskių) bibliotekos Kosčiuškos gatvėje tetrukdavo kelioliką minučių. Manote, kad senelis mane veždavosi į biblioteką? Tikrai ne, nes ir būtinybės tokios nebuvo, mat manasis „knygius“-dėdė senelių namuose turėjo kelioliką tūkstančių knygų – išties solidžią bibliotekėlę. O keliaudavome mudu su seneliu į prieplauką, kuri anuomet netoliese bibliotekos buvo įrengta, daugmaž toje pačioje vietoje, kur jos būta ir pokariu, ir tarpukariu, o net ir cariniu laikmečiu. Taigi, jūs jau atspėjote, kad šįkart pakviesiu jus ypač smagiai ir jaudinančiai pramogai: sukdami laikrodžio rodykles ne vienu dešimtmečiu atgalios, pramogausim pasiplaukiojimu Nerimi, o dar ir dairysimės į laiko tėkmėje besikeičiančius upės pakrančių vaizdus, grožėsimės Vilniaus permainomis, statybomis ir panoramomis, vilniečių laisvalaikio pomėgiais, vasarviečių panoramomis.
Nei nesitikėjau, bičiuliai, kad jūsų susirinks toks gausus būrys, o ir kelionė mūsų laukia ilga ne tiek nuplauktais kilometrais, kiek ketinamu aprėpti laiko tarpu, tad dalinsime ją į kelis etapus: pirmasis apims carinį laikmetį, antrasis – tarpukarį, trečiasis – XX amžiaus antrąją pusę, kol tvirti garlaiviai dar skrodė sraunius Neries vandenis. Nepamiršime ir vilniečių laisvalaikio, sporto tradicijų bei pomėgių, dirstelėsime į upės pakrantėse sutūpusius pastatus bei statinius, mostelėsim ranka smagiai savąjį darbą triūsiantiems keltininkams bei luotininkams, nekeiksnodami ir sielininkų. Taigi, prašau būti atidžiais lipant į garlaivį, kad neužrūstintume kapitono, ir leidžiamės į malonų pasiplaukiojimą upe.
Taip atrodo išplaukiantis mūsų garlaivis vilniečiams XX a. pradžioje.
Kol laivas dar pukšėjo prieplaukoje, kapitonas spėjo man papasakoti, kad pirmasis garlaivis Vilniun atplaukė XIX a. viduryje.
Pirmosios mūsų kelionės pukšinčiu laivu tikslas – Verkių rūmų kalvos papėdėje pritūpusi šauni smuklė: gerą pusšimtį metų ir keliauninkų, ir Kalvarijų kryžių kelią lankiusių maldininkų, ir tiesiog garlaiviu atplaukusių iškylautojų pamėgta užeiga “Šiaudinukė” (Slomianka – lenk., Соломянка – rus.), turinti šiaudų stogą. Minėtą smuklę Adomas Honoris Kirkoras „Pasivaikščiojimuose po Vilnių ir jo apylinkes“ (1859 m.) mini geru žodžiu: „…Dabar į šį kalną veda trys keliai. Vienas ateina iš dešinės, nuo miesto pusės, kur stovi Slomiankos smuklė (šalia Molėtų kelio), lankoma ne tik keliautojų, bet ir miesto gyventojų, į Kalvarijas atvykusių dievotų piligrimų…“ (Užbėgdamas įvykiams už akių, pasiguosiu, kad smuklė nesulaukė dabartinių laikų, tad jos vietą teliudija improvizuota parkavimo aikštelė.)
Mūsų garlaivį žvilgsniais palydi visas būrys vilniškių valtininkų/luotininkų, kiaurą dieną zujančių Nerimi.
Buriamės garlaivių prieplaukoje, neperseniausiai pašventintoje stačiatikių šventikų, o ir „carska“ trispalvė plevėsuoja prieplaukoje, bei pačiame garlaivyje, gi netoliese įsikūrusi kita – persikėlimą per upę siūlančių luotininkų – prieplauka, kurioje buriasi ir sportinio irklavimo sekcijos „Sokol“ („Sakalas“) entuziastų valtys: XX amžius tik įsibėgėja, o šių sportininkų žinioje jau yra keliolika valčių. Domitės, kas gi reguliuoja tokį aktyvų ir gausų luotininkų bei sportininkų plaukiojimą upėje? Yra tokia tarnyba, antai ir jos medinis pastatas su stačiatikių šventovės kupolą primenančiu „svogūnu“ stūksto netoliese Vilnios žiočių, jame ir įsikūrusi Upių policija, kuriai netrūksta veiklos Vilijos – kol kas taip vadinasi sostinę vagojanti upė – vandenyse. Na, sportininkų armadą jau suskaičiavome, o kiek gi luotų sukiojasi aplink mūsiškį garlaivį? Pirmajam pasauliniam karui dar esant netolimoje ateityje, norinčius persikelti kiton upės pusėn gabena trys dešimtys luotininkų, kiekviena jų transporto priemonė yra sunumeruota.
Pasisaugodamas upe plukdomų sielių, garlaivis kasasi prieš srovę, toldamas nuo Vrublevskių rūmų, ir artėdamas prie upių policijos pastato: antai, jo smailė jau boluoja dešiniosios nuotraukos kairiam krašte.
Stebeilydamiesi į luotininkus, netrunkate nustebti, kad jie teturi vieną irklą, primenantį gondolininkų darbo įrankį? Tai savotiškas karties ir irklo derinys, juk Vilija sekli upė, tad luotininkas gali tiek irtis, pasinaudodamas tėkme, tiek atsispirti į dugną: anaiptol ne kiekvienas išsiugdo sugebėjimus taip mikliai valdyti luotą, todėl luotininko profesija gerbiama bei neblogai apmokama, taigi šiems profesionalams netrūksta pinigų pasisiūti dailią uniformą – tamsų švarką ir šviesias kelnes. Vieni dažniausių luotininkų klientų yra naujosios elektrinės darbuotojai, nenorintys daryti ilgoką lankstą iki inžinieriaus Nikolajaus Beleliubskio suprojektuoto svarbiausio Vilniuje tilto per Viliją, atidaryto 1894-aisiais.
Netrunkame priplaukti ir palikti už nugaros Pilies tiltą, kurio išbandymui ne tik 600 kareivių buvo pasitelktas, bet ir šeši pabūklai tiltu vežioti pirmyn-atgal.
Na, užsišnekėjome mes čia apie luotininkus bei sportininkus, tad jau laikas prašyti kapitoną traukti švilpuko virvutę, ir duoti garlaivio komandai įsakymą atsišvartuoti. Šįkart neplauksime pirmuoju Vilijos vandenis skrodusiu grafo Tyzenhauzo garlaiviu „Wilno“, atpukšėjusiu Vilniun XIX amžiaus viduryje, o lipsime nuo pat 1885-ųjų kursuojančiu garlaiviu „Verkiai“, nes kitas pūškorius – „Vilija“ – pasirodys prieplaukoje tik XIX amžiaus pabaigoje, o jau Pirmojo pasaulinio išvakarėse atsiras dar du juodų dūmų šaltiniai – „Gardinas“ ir „Žvaigždė“. Mūsiškio laivo kapitonas lengviau atsikvepia, sužinojęs, kad keliausime tik iki „Slomiankos“, nes retsykiais irgi plukdo keleivius iki pat Nemenčinės, kaip ir jo konkurentė „Kronprincesė“, tačiau tuomet kelionė užtrunka ilgokai: visas tris valandas aukštyn upe iki Nemenčinės, ir dvi valandas atgal pasroviui.
Taigi, ruoškite pinigėlius: anrąja klase mokėsim 10 kapeikų iki Valakupių, dar 5 kapeikas iki Trinapolio, o iki Verkių (kur mūsų jau laukia „Slomiankos“ šeimininkai) teks dar 5 kapeikas atseikėti, tad pasiplaukiojimas kaštuos visas 20 kapeikų.
Nenumaldomai artėja Sluškų rūmai, po kurio laiko pasiliekantys tolumoje, o mes dairomės į Neries pakrantėje siūbuojančias valtis.
Antai, iš mūsiškio garlaivio kamino jau ėmė virsti tiršti juodi dūmai, tad skubiai sėdame ant denyje įrengtų medinių suolų, įsikabiname į atitvarus, ir dairomės į aplink mūsiškį laivą mikliai nardančius luotininkus, spėriai prošal plaukiančius upės krantus, juose krutančius ir triūsiančius vilniečius. Iš kito Vilijos kranto mums ranka pamoja ir pagarbą kaipmat atiduoda karinio miestelio garnizono kariai, horizonte tolsta jų vienaaukštės kareivinės, o mus jau pasitinka seniausias Vilniaus tiltas – nedidukas, bet tvirtas it uola Pilies tiltelis per Vilnią, kuriam lemta atlaikyti du pasaulinius karus, ir ištikimai tarnauti vilniečiams daugiau nei šimtmetį. Bepigu jums pokštauti, kad senoliui, tegul ir paremontuojamam, nelengva bus ateityje išlaikyti daugiatonius troleibusus, tačiau turbūt pamiršote, kad išbandymo dieną tiltas atlaikė visus šešis šimtus kareivių, tad sveikata nesiskųs iki pat 1964-ųjų rekonstrukcijos (praplatinimo).
Verkių rūmų – antai, virš medžių boluoja jų bokštas su vėliava – kalvos papėdėje prigludusi smuklė “Solomianka” (“Šiaudinukė”) vis artyn.
Išties, ne iš lengvųjų užduotis teks šįkart mūsų laivo kapitonui, nes upe ir sieliai plukdomi, tad teks jų vengti, o kur dar didžiuliais akmenimis nusietas dugnas, taigi turės ponas kapitonas pasitelkti visą savo išmonę, kad žemagrimzdis garlaivis plauktų nenukrypdamas nuo farvaterio. Daliai mūsų bendrakeleivių išlipus Valakupių prieigoje, o kitiems palikus laivą prie Trinapolio vienuolyno – senuosius laiptus net po šimto metų, XXI amžiuje, dar galės surasti mūsų ainiai – mūsiškis laivas kasasi upe prieš srovę iki pat Slomiankos, prigludusios Verkių rūmų kalvos papėdėje. Išlipę, pasiražom ir atgaivinam ilgoko plaukimo metu sumėdėjusias kojas, akies kraštu nežvelgdami Verkių rūmus supančią medinę tvorą, ir link Trinapolio vienuolyno vingiuojantį kelią, kuriuo kartas nuo karto pražingsniuoja į Vilniaus Kalvarijas traukiantys maldininkai, jau spėję numalšinti alkį Slomiankoje. Antai, ponia Jolanta jau moja mums nuo smuklės slenksčio, patvirtindama, kad esame laukiami svečiai jos užeigoje, tad daug nelaukdami žingsniuokim link gardžių valgių karalijos.
Prabėgus šimtmečiui, “Šiaudinukės” vietą primins tik aikštelė kalvos papėdėje, o kol kas esam XX amžiaus pradžioje: laikas lipti į krantą.
Mūsų šauniai kompanijai pamoja ir praplaukiantys sielininkai, ir valstiečiai kitame upės krante: visi žino, kad “Šiaudinukėje” mūsų laukia gardžios vaišės.
Mielus keliautojus raginu nenuliūsti, kad nespėjome šį kartą pabuvoti tarpukaryje ar dar vėlesniame laikmetyje: vykit nuoskaudą į šoną, nes jau kitą savaitgalį ir vėl leisimės kelionėn garlaiviu, persukę laikrodžius į praeities diapazoną.
(Pasiplaukioti garlaiviu XX amžiaus pradžioje mums patalkino AIDAI.LT archyvo nuotraukos.)
Turite prisijungti norint komentuoti.