Keliasdešimties metų senumo nuotraukose matome 1979-ųjų lapkritį, kai buvo apkrovomis išbandytas ir atidarytas “Pedagoginio” tiltas.
Orai gerėja kasdien, tad gaudykime nušvitusios saulužės spindulius, ir smagiu žingsniu traukim Neries pakrantėmis nuo Pedagoginio tilto iki Liubarto. Pedagoginio tiltui duotas pavadinimas – “Tarybų” – po jo atidarymo 1979-aisiais niekaip neprilipo, nors tiek iki jo einanti gatvė, tiek netoliese esanti aikštė (dab. Nepriklausomybės) sovietmečiu irgi vadintos Tarybų vardais. Dabar tai Geležinio Vilko gatvė, bene labiausiai apkrauta sostinės magistralė, kurioje įvykus mažiausiai techninei avarijai, kamščiai sugriebia dalį miesto centro. Didelį rūpestį man, kaip šiek tiek išmanančiam statybos reikalus – apie tiltų statybą šiandien ir porinsiu – kelia tunelio po Gedimino prospektu būklė, kurio statybinės konstrukcijos akivaizdžiai vargsta ir silpsta. Na, o minėta gatvė buvo tiesta nuo žiedo ties Savanorių prospektu (beje, daugeliui bus įdomu sužinoti, kad jungtis tarp Minsko plento ir Lazdynų tilto suplanuota, bet neįgyvendinta dar sovietmečiu) iki pat Molėtų plento, kad “nukrauti” intensyvaus eismo vargintą, ir gyvenamaisiais namais apstatytą Savanorių prospektą.
Kasant tunelį po Gedimino prospektu bei statant tiltą, buvo nugriauti du daugiabučiai namai, kuriuos matome 6-ojo deš. nuotraukos dešiniam krašte.
Įdomiai apie tilto pradžią – finansavimo sprendimą – rašo Inga Liutkevičienė knygoje “Deja Vu Vilnius 1974-1990”, kurioje dalinasi savo prisiminimais, ir daugel miestui nusipelniusio, o šiemet mus suvisam palikusio Algirdo Vileikio – galima būtų pavadinti į paskutiniuoju miesto meru sovietmečiu – prisiminimais. A.Vileikis prisiminė, kaip norėjęs statyti išskirtinį – galingą ir gražų – tačiau kainuojantį puse milijono rublių tiltą, susilaukė tuomečio finansų ministro Romualdo Sikorskio ir kompartijos CK sekretoriaus Liongino Šepečio palaikymo, o štai tuometis transporto ministras Vladislavas Martinaitis spyriojęsis: atseit, tiltas bus ne tik brangesnis, bet ir projekto perdarymas ilgai truksiantis. A.Vileikį parėmė Lietuvos statybininkų autoritetas – akademikas Antanas Kudzys (teko garbė klausyti jo paskaitas) – pareiškęs, kad projektavimą atlieka skaičiavimo mašinos, tad projektavimas truktų penkiolika minučių ilgiau. Vyriausybės posėdžio nariai ėmę juoktis, ir patvirtinę Algirdo Vileikio remtą projektą modernaus tilto – tokį šiai dienai ir turime.
Sovietmečiu automobilį galėjo įsigyti retas – jų trūko, o ir brangūs buvo – tad eismo intensyvumas 8-ajame dešimtmetyje problemų nekėlė.
Na, o kelininkas Napoleonas Dūda, tuometės Komunalinio ūkio valdybos vyriausiasis inžinierius, sovietmečio spaudoje taip komentavęs naujosios magistralinės gatvės ypatumus: tarp eismo juostų įrengta 11,5 m pločio skiriamoji juosta, kuri ateityje inensyvėjant eismui (naivu manyti, kad sovietmečio transportininkai nesitikėjo transporto srautų augimą, tik, aišku, tokio spartaus nenumatė), būtų galima “be didelių kapitalinių lėšų ir inžinerinių tinklų rekonstrukcijos” įrengti po dar vieną eismo juostą abejomis kryptimis. Ties Baltupiuose esančia Didlaukio gatve turėjo būti pastatytas pėsčiųjų viadukas – ten iki šiol yra eismą trikdanti perėja, labiausiai aktuali netoliese įsikūrusio studentų miestelio gyventojams, o projekte ši perėja numatyta tik kaip laikina.
Liubarto tilto vietoje buvęs pramoninis rajonas ir lentpjūvės XIX-XX a. sandūroje.
Pramoninis rajonas dabartinio Goštauto gatvės verslo kvartalo vietoje, nuotraukos kairiam krašte – Elektromechanikos technikumas (7-as deš.)
Per praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį nebuvo pajėgta net nutiesti antrosios magistralės dalies nuo viaduko prie Ateities gatvės iki Molėtų plento: tebuvo viena dabartinės gatvės dalis, kurioje eismas vyko viena juosta viena kryptimi. Taigi, nelengva buvo iki galo įgyvendinti sovietmečio projektuotojų sumanymus, nors važiuojamosios dalies įrengimas, įvertinant žemės darbus, tiltus ir viadukus, inžinerines komunikacijas, tesudaro keletą procentų bendroje tokios magistralinės gatvės tiesimo sąmatoje. Kada gi atsiras trečiosios eismo juostos nuo Žalgirio gatvės iki Molėtų plento – žino tik Aukščiausiasis, bet labai tikėtina, kad – niekada Nesigilindami daugiau į statybinius niuansus, pakeliaukime po paties tilto statybų etapus, pasivakščiojimą pradėdami nuo tilto atidarymo 1979-ųjų lapkritį.
6-ojo deš. nuotraukoje – Elektromechanikos technikumas ir kitoje gatvės pusėje buvusi pramoninio rajono tvora, dabar jos vietoje – Liubarto tiltas.
9-ojo deš. pirmos pusės nuotraukoje – būsimoji Liubarto tilto vieta.
Pedagoginio / Geležinio Vilko tilto netolimas kaimynas – Liubarto tiltas baigtas statyti 1987-aisiais – vėlyvuoju sovietmečiu – kuomet ir statybų kokybės, ir jų finansavimo reikalai jau buvo pradėję po truputį šlyti. Turėjęs nukrauti senąjį Žvėryno, Liubarto tiltas nė iš tolo neprilygo bene svarbiausiam miesto tiltui prie Pedagoginio, tad ir savalaikės priežiūros bei einamojo remonto jis labai stokojo – tai nekaip atsiliepė šio transporto statinio statybinei būklei, apie ką jau nesyk rašyta. Galbūt dėl sąlygiškos reikšmės miesto transporto sistemoje, ir vaizdinės medžiagos apie Liubarto tiltą turim mažokai, bet nepatingėkim iki jo nukeliauti.
Liubarto tilto atidarymo iškilmės 1987-ais.
Liubarto tiltas netrukus po atidarymo – 9-ojo dešimtmečio pabaigoje.
Dažno senųjų – prieš keliasdešimt metų statytų – sostinės tiltų būklė kukli, ir bene geriausiu to pavyzdžiu galėtų būti Liubarto tilto danga: asfaltavimas sudaro vos keletą procentų tilto statybos sąmatoje, tačiau perasfaltuoti ar bent doriau palopyti Liubarto tiltą niekaip neprisirengiama. Dardėdamas šiuo tiltu ir stebėdamas surūdijusius atitvarus, nejučiomis susimąstai: gal šį tiltą statė kokie nors perėjūnai ar sovietų kariškiai, kad Vilniaus valdžia jo – o ir kitų sostinės tiltų – taip nemyli, jais visiškai nesirūpina? Suvargę Valakampių, Šilo, Liubarto ir dažnas kitas tiltas rodos laukia, kol pasikartos (neduokdie!) Kėdainių tilto griūtis arba vilniškiai tiltai ims stotis piestu, kaip ardomas Kleboniškio ties Kaunu? Kaip gi skirstomi sostinės finansai, kad kadaise lietuvaičiai turėjo jėgų bei pinigų kelioliką tiltų per Nerį pastatyti, o šiandieną trūksta išminties ir lėšų elementariai nepakeičiamų inžinerinių statinių priežiūrai? Ar išties reikės kiekvienam, dardančiam vilniškiais tiltais, žegnotis, kad nenugarmėti kartu su tiltu Nerin? Tebūnie šie klausimai savivaldybės klerkų sąžinei pažadinti, o mums lieka gėrėtis vilniškių tiltų ištverme: šiandieną jie atlaiko keliskart didesnes apkrovas, nei eksploatacijos pradžioje.
Turite prisijungti norint komentuoti.