Niekas jo nevadino kitaip, nei „pasiolku“, mat prigludęs prie Verkių regioninio parko gyvenamasis rajonėlis jaukiai įkurdino netoliese – už kokių dešimties minučių pėsčiomis – įsikūrusio popieriaus fabriko darbininkus. Važiuodami vasarą atgaivinti pavargusį kūną malonioje Žaliųjų ežerų aplinkoje, suktelkite vairą dešinėn – nuokalnėn link Ožkinių – kai tik išvažiuosite iš Verkių regioninio parko, o prie jo prisišliejusi „Žalioji“ mokyklėlė liks jums už nugaros. Popieriaus gatvė – taip pavadinta mūsų šiandien vizituojamo objekto garbei – mikliai raitos žemyn link Naujųjų Verkių ežero, o jį palikę nuošalėje, miname į kalniuką, ir jau matome mus dominančius pramoninius pastatus: kadaise tiek kieme, tiek šalia fabrikėlio tvoros buvo sukrautos milžiniškos stirtos makulatūros, kuriai buvo lemta vėl tapti popieriumi. Dar kelios minutės kelio, ir, pasukę dešinėn iš Popieriaus gatvės, pasiektume „pasiolką“ (t.y. Naujuosius Verkius), kuriame kadaise gyveno nei daug, nei mažai – pusė tūkstančio (vėlyvojo sovietmečio duomenimis) popieriaus fabrikėlio darbininkų. Kuo gi įdomi ši, šiandieną gyvybės ženklų neberodanti, ir, rodos, palikta užmarščiai bei nykimui, įmonė?
