Geriausiais fabriko gyvavimo laikais jame dirbo pusė tūkstančio Naujųjų Verkių gyventojų, o vadovybė skatinta apdovanojimais.
Niekas jo nevadino kitaip, nei „pasiolku“, mat prigludęs prie Verkių regioninio parko gyvenamasis rajonėlis jaukiai įkurdino netoliese – už kokių dešimties minučių pėsčiomis – įsikūrusios popieriaus fabrikėlio darbininkus. Važiuodami vasarą atgaivinti pavargusį kūną malonioje Žaliųjų ežerų aplinkoje, suktelkite vairą dešinėn – nuokalnėn link Ožkinių – kai tik išvažiuosite iš Verkių regioninio parko, o prie jo prisišliejusi „Žalioji“ mokyklėlė liks jums už nugaros. Popieriaus gatvė – taip pavadinta mūsų šiandien vizituojamo objekto garbei – sparčiai ritasi žemyn link Naujųjų Verkių ežero, o jį palikę nuošalėje, miname į kalniuką, ir jau matome mus dominančius pramoninius pastatus: kadaise tiek kieme, tiek šalia fabrikėlio tvoros buvo sukrautos milžiniškos stirtos makulatūros, kuriai buvo lemta tapti puikiu popieriumi. Dar kelios minutės kelio, ir, pasukę dešinėn iš Popieriaus gatvės, pasiektume „pasiolką“ (t.y. Naujuosius Verkius), kuriame kadaise gyveno nei daug, nei mažai – pusė tūkstančio (vėlyvojo sovietmečio duomenimis) popieriaus fabrikėlio darbininkų. Kuo gi įdomi ši, šiandieną gyvybės ženklų neberodanti, ir, rodos, palikta užmarščiai bei nykimui, įmonė?
Mūsų kelionę padalinau į dvi dalis: pirmojoje sužinosite daugiau faktų apie technines ir statybines fabrikėlio ypatybes, o antrojoje – daugiau žinių apie pastato įkūrėjus, savininkus ir pan. Taigi, rodos neišvaizdus fabrikėlis yra viena seniausių – XVII amžiaus pabaigos – Lietuvos pramonės įmonių, tik nesenai užvėrusi duris, pakliuvus į taršaus bei smardaus pajūrinio vamzdžio valdovų rankas. Fabrikėlis yra apie 12 kilometrų atstume nuo miesto centro, Verkių landšaftiniame draustinyje, ant Riešės upelio kranto, ir užima trylikos hektarų plotą. Net šešiolika tūkstančių kvadratinių metrų užima gamybiniai pastatai ir statiniai, 1985 metais fabrikėlis turėjo keturias popieriaus gamybos mašinas, jame triūsė ~500 darbuotojų. Iš atvežamų pusfabrikačių – celiuliozės ir makulatūros – gaminta vyniojamasis ir kitoks techninis popierius. Iš senosios popieriaus manufaktūros, veikusios 1836-1850 metais, liko Riešės upelio užtvanka, ~250 metrų ilgio inžinerinės sistemos kanalų kompleksas, taip pat 1851-1854 metais statyti mūro pastatai bei kaminas.
Senojoje dokumentikoje galime atrasti kadrų, liudijančių fabriko gyvavimą cariniais laikais, tarpukariu ir sovietmečiu.
Popieriaus fabriką apie 1690 m. įkūrė vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis (vyskupiją valdęs 1687-1722 m.). Fabrikas pastatytas Vilniaus vyskupų Verkių dvaro teritorijoje ir buvo šio dvaro nuosavybė, nuomojama činčo teise. Manoma, kad popierius Verkiuose gamintas ir ankščiau, nes randama XVI a. popieriaus su Verkių vandenženkliais. Nuo 1690 m. vandenženkliuose imtas vaizduoti vyskupų herbas. Popieriaus manufaktūra greičiausiai veikė iki 1706 m., nes vėliau vandenženklių nebeaptinkama. Nuo 1789 m. fabriką vėl mini vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (1726-1794 m.).
1833 m. Verkių dvaro savininkas Stanislovas Jasinskis pirkliui Pranui Juozapui Opitrui ir jo partneriui Vilhelmui Langebachui išnuomojo tuščią sklypą Papiernioj (netoli Ožkinčių/Ožkinių kaimo, Riešės pakrantėje), kuri pradėta vadinti Naujaisiais Verkiais. Sklype iki 1834 m. pastatyta dauguma pastatų, o 1836 m. fabrikas ėmė veikti. Gamybos apimtys pradėjo sparčiai augti. 1850 m. fabrikas sudegė, bet 1852 m. buvo atstatytas ir 1854 m. vėl veikė. 1856 m. fabriko savininku tapo Ričardas Pichlau, kuris jį modernizavo. Popieriaus gamyba išaugo dvigubai. Fabriko teritoriją sudarė plotas, esantis tarp Kremplio ežero ir Riešės upės, iš kurios vanduo kanalais tekėjo į fabriką ir atskira šaka grįžo į apatinį tvenkinį.
Popieriaus gamyba yra gana kenksminga darbininkų sveikatai, nes cechuose karšta, sklinda anaiptol ne kvepalų pobūdžio kvapai.
Riešės upelio slėnyje stovėjo gamybiniai korpusai ir sandėliai, kiek atokiau – gyvenamieji namai. Ryšiai su Verkių dvaru jau buvo nutrūkę, keliai iš parko užakę, išvesta teritorijos riba. XIX a. antroje pusėje fabrikas priklausė pirkliams Švarcams, tai buvo didžiausia ir geriausiai įrengta Rusijos imperijos vakarinių gubernijų įmonė, kuri per metus pagamindavo 1300 tonų rašomojo, techninio ir rūkomojo popieriaus. 1896 m. pastatyta nauja galingesnė katilinė ir kaminas, 1909-1911 m. įrengtas elektros apšvietimas. 1912 m. fabriką nuniokojo gaisras, bet 1914 m. jis buvo atstatytas ir pradėjo gaminti 4200 tonų popieriaus per metus. Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus fabrikas nukentėjo, dirbo su pertrūkiais. Pokariu fabrikas buvo ne kartą rekonstruotas, pristatyta daug priestatų. Po karo fabrikėlis pradėjo veikti jau 1946-ųjų kovo 1-ąją, o 1984-asiais buvo restauruota dalis senųjų fasadų. Jau šiame amžiuje prie žinomos įmonės prijungtas fabrikėlis tapo naujiesiems savininkams nebereikalingas, tad jame kol kas triūsia tik nuomininkai. Pasidairykime po senolio valdas, nuklysdami ir į solidžią jo praeitį, ir į vargingą dabartį, peršančią mintis apie anaiptol ne džiugią perspektyvą…
(Rengiant apybraižą, naudotos AIDAI.LT ir DJFOTO.LT archyvų nuotraukos bei senosios dokumentikos kadrai.)
Turite prisijungti norint komentuoti.