Dauguma pramonės įmonių turėjo savo valgyklas bei bufetus, kuriuose tik retsykiais būdavo šiek tiek griežtesnė maisto kokybės kontrolė.
Nuotraukose – vilniškės gamyklos “Sigma” valgyklos virtuvė ir bufetas.
Tądien užsukę į vilniškės Saulėtekio alėjos pabaigoje prigludusią valgyklą, išvertėm veizolus: ant kiekvieno stalo rymo vazelė su gėlėmis, po vazele daili servetėlė, stalai švarūs, grietinė panaši į grietinę, ne skysta kaip kefyras, o ir daugumos patiekalų tiek porcijos didesnės, tiek skonis daug malonesnis, nei įprastai. Tokia šventė, deja, tetruko tik kelias dienas, kol studentų valgyklą tikrino „Obecheesas“ (žargoninis sovietmečio žodis, kilęs nuo rusiškos santrumpos OBChS – „otdel borby s chiščenijem socialističeskoj sobstvenn osti“, lietuviškai būtų „Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyrius“). Turėjusi kovoti su piktnaudžiavimu prekybos ir paslaugų srityse, ilgainiui ši sovietinė institucija pati persismelkė kyšių ėmimu, tad tapo nebeveiksminga: kam bausti nesąžiningas virėjas, jei galima pilną maišą produktų namo parvilkti, o dar ir pačias virėjas smagiai pakirkinti? Vienas manasis ekskolega-mergišius, dirbęs „obecheese“, džiugiai prisimindavo valgyklų tikrinimus: „Žinom, kad tikrai rasim už ką purtyti, tai įėję iškart ir klausiam: „Kurią čia pirmą?“
Sovietinės valgyklos nuotrauka, bandanti parodyti gausą patiekalų, tikrumoje buvusių nesočiais ir neskaniais.
Turbūt dažnas esate skaitęs lyrika persmelktus prisiminimus apie tai, kad sovietmečiu papietauti buvo galima už rublį, už tris pasivaišinti kavinėje, o su penkruble net restorane paulioti? O jau koks sveikas ir sotus maistas buvo valgyklose, duonos galėjai nemokamai valgyti kiek nori, tad praūžęs stipendiją, studentas galėdavo už kelias kapeikas nusipirkti arbatą, ir užsigerti ja tą skaniąją nemokamą duonelę? Šįsyk nebandysim nuneigti ar išsklaidyti šią naivoką „anų laikų“ nostalgiją, o keliausim į valgyklos virtuvę tuomet, kai lankytojai dar nepradėjo rinktis, ir pasidomėsim, kuo gi darbščiosios sovietmečio virėjėlės šėrė – netrukus suprasite, kodėl tokį šiurkštoką terminą parinkau – lankytojus. Taigi kišam kišenėn rubliuką, ir traukiam artimiausion valgyklon: visiškai nesvarbu, kurion, nes makliavojimas visose – viešose, ligoninių, įmonių, mokyklų, įstaigų – tas pats, nors šiurpiausias jis, aišku, buvo šalia stočių įsikūrusiose.
Vilniškės “Elfos” gamyklos bufeto baldai – būdingi kuklioms užkandinėms.
Valgyklos vilniškiame Karoliniškių rajone interjeras bei baldai – vargani.
Vienas brangesnių pieno produktų ir nūnai, ir anuomet – grietinė, jos indelis sovietmečiu kainavo net 40 kapeikų (palyginimui: laikraštis kainavo dvi kapeikas), tad ir metodų, kaip ją vogti valgyklų virtuvėse, buvo sugalvota išties išradingų. Grietinė yra soti ir kaloringa, gal todėl ir nepigi, tad virėjoms teko pabūti išradingomis: pirma atskiesdavo grietinę kefyru, pildamos bent tris dalis kefyro vienai daliai grietinės, o kad šis mišinys nebūtų skystas, įberdavo miltų. Štai jums ir tąsi masė, kurios kaloringumas menkas, o ir virškinasi ji sunkiai, tačiau yra neskysta – kefyro nebeprimena. Ar gardi jums ši makaliūzė? Neskanu? Tuomet užsigerkite kompotu, gausiai atskiestu vandeniu.
Dvi sovietinės tikrovės priešingybės: iščiustyta “Lelijos” fabriko valgykla 6-ame dešimtmetyje, ir nejaukus gamyklos “Elfa” bufetas 9-ame dešimtmetyje.
Dažnas pietums yra linkęs paragauti kotletukų, tik jų gamybai naudojama pati prasčiausia mėsa, ir skonio receptoriai nesunkiai atpažintų permaltas gyslas ir riebalus, tad sumanios virėjėlės gausiai pagardindavo kotletukus česnaku – apsaugo nuo visų ligų! – bei druska ir pipirais, kad išalkusiųjų skonio receptoriai visiškai išeitų iš rikiuotės. Na, ir gausime nemokamai kelias riekes duonos, juk ji sovietų imperijoje nebrangi, tad kimšdami duonelę su minėta kotletų imitacija, greičiau pasisotinsime. Dar galite nusipirkti sultinį kotletų užsigėrimui: jis gaminamas verdant ne mėsą, o kaulus ir gyslas keletą valandų, kad šiek-tiek mėsos kvapo įgautų, prastą sultinio skonį vėlgi pravartu pamaskuoti pipirais, krapais. O jei dar žinotumėte, kad kotletukų kepimui keletą kartų naudotas tas pats aliejus, gal ir visai jų nepirktumėte, bet jūs gi to nenutuokiate… Beje, kotletukai išeina didesni, jei penktarūšės mėsos nuopjovos sumaišomos su minkyta duonele.
Didžiulės gamyklos ne tik gamybą, bet ir darbuotojų maitinimą vykdydavo konvejeriu: nuotraukoje – “Kuro aparatūros” maitinimo linija.
O jau tas ketvirtadienis – „žuvies diena“ (SSRS ši tvarka įteisinta 1976-ais), mat žuvelė gerokai pigesnė nei mėsa, o ir remti žuvies pramonę juk reikia, tik štai prie žuvies garnyriukas bus palengvinto kaloringumo: tiek trintų daržovių piure, tiek bulvių košė gerokai vandeniu atmieštos – na, tuo, kuriame bulviukės virė – kad lengviau virškintųsi. Jeigu sugalvojote šiandien smaguriauti koldūnais, tai nusiteikite, kad jie bus panašūs į nūnai parduodamus: kuo daugiau tešlos, ir menkas trupinėlis mėsos. Garnyrui gausite ir pačių pigiausių daržovių: kopūstų, morkų, burokėlių, retsykiais – svogūnų. Prie žuvies patiekalo labai tiks ir barščiai, kuriuose mėsos nesužvejosite ir tankiausiu sietu: tai ne barščiai, o tiesiog skystutė burokėlių sriuba, bet kad nebūtų tokia neskani, druskos įsiberkite ir daugiau duonelės kąskite.
Turtingesnės įmonės skirdavo lėšų bent minimaliam maitinimo patalpų estetiniam papuošimui, tačiau paties maisto kokybė išlikdavo stabiliai prasta.
Visi šie gardumynai patiekiami jums metaliniuose induose – jūs gi tokie nevėkšlos, galite imti ir sukulti – tokie nesuduš, o ir namo gi neišsinešite užantyje. Na, gal kiek drėgni ir tie aliumininiai šaukštai bei šakutės, bet jie ir lengvesni, nereikės daug jėgų eikvoti laikymui rankoje. Jeigu jau ryšitės po pietų kavute pasilepinti, tai pernelyg nesureikšminkit kavos pakeitimo tokiu erzaciniu kavos gėrimu, juk kava, kaip žinoma, nėra itin naudinga sveikatai. Visgi jei nenurimsite be kavos, tai gerkite tokią aitroką, tirpią indišką kavą: na, juk kava tai, kuo dar jūs nepatenkinti? Ir jau tik nevaizduokit čia didelių ponų, anuomet vadintų „buržuaziniais nacionalistais“ – apsieisite be staltiesės ant stalo, o ir servetėlės yra visiškai nebūtina kapitalistų išmonė. Jei užsigeidėte po valgio gurkštelėti arbatos, tai bent žinokite jos paruošimo būdą: arbata verdama didžiuliame puode, bet arbatžolių dedama visai nedaug – reikia juk virėjoms ir arbata šeimą vaišinti – gausiai priberiant skrudinto cukraus, ir paliekant šį mišinį virti ant nekaitrios ugnies visą naktį: tuomet išverdamas tamsus skystis, vadinamas „arbata“. Paskutinis „arbatos“ pagardinimas – soda: ji suteikia minėtajam skysčiui stiprumo, tiesa, jis ir ima dvokti soda. Na, tokias smulkmenas, kaip kefyro skiedimą pienu ar pieno skiedimą vandeniu, ir minėti vargu ar beverta. Mūsiškė išvyka į dažną sovietmečio valgyklą būtų nevisavertė, jei nepaminėtume peripetijų prie kasos: miklios kasininkės rankutės groja kasos aparato mygtukais sparčiau, nei talentingiausias pianistas klavišais, tad nei nnepajusim, kaip pietų kaina patyliukais padidės kokiomis keliolika kapeikėlių. Na, ir kas jau čia tokio, kad sumokėsit ne rublį, o „rublį penkiolika“? Populiaresnę valgyklą per dieną aplankys ne vienas šimtas išalkusiųjų, tad, žiūrėk, kasininkė keliasdešimt rubliukų pasidarys, tiesa, dalį jų teks valgyklos vedėjai atiduoti, bet, kaip žinoma, dalijimasis – reikalas kilnus.
Vargu ar surasi bent vieną, besiilgintį sovietinio “obščepito” – “visuomeninio maitinimo”: grubumas, apgaudinėjimas, vagiliavimas čia buvo kasdienybė.
Ar būta sovietmečiu viešojo maitinimo įstaigų, kuriose maistas buvo ir skanesnis, ir sveikesnis, nei daugumoje nykių „obščepito“ kontorėlių? Neabejotinai – taip: šviesios atminties Lietuvos kino studijos valgykla (LKS pastatų kompleksas stūksojo vilniškiame Antakalnyje, Nemenčinės plento pradžioje) maitino išties labai gardžiai, o jau liulia-kebabai ten buvo pasakiškai skanūs, tad papietauti į LKS traukdavo ir studentai, ir kelių aplinkinių įstaigų darbuotojai. Visgi, daugmaž sąžiningiau dirbusios valgyklos, kavinės, užkandinės ir bistro anuomet buvo greičiau išimtis, nei taisyklė. Būdų apgauti, apsverti, prakišti pirkėjui nekokybišką produktą, „apskaičiuoti“ kasoje anuomet buvo sugalvota aibė, tad vadinamąjį „obščepitą“ („obščestvennoje pitanije“ – „visuomeninis maitinimas“, rus.) palikime dūlėti sovietinėje praeityje.
Turite prisijungti norint komentuoti.