Tądien užsukę į vilniškės Saulėtekio alėjos pabaigoje prigludusią valgyklą, išvertėm veizolus: ant kiekvieno stalo rymo vazelė su gėlėmis, po vazele daili servetėlė, stalai švarūs, grietinė panaši į grietinę, ne skysta kaip kefyras, o ir daugumos patiekalų tiek porcijos didesnės, tiek skonis daug malonesnis, nei įprastai. Tokia šventė, deja, tetruko tik kelias dienas, kol studentų valgyklą tikrino „Obecheesas“ (žargoninis sovietmečio žodis, kilęs nuo rusiškos santrumpos OBChS – „otdel borby s chiščenijem socialističeskoj sobstvennosti“, lietuviškai būtų „Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyrius“). Turėjusi kovoti su piktnaudžiavimu prekybos ir paslaugų srityse, ilgainiui ši sovietinė institucija pati persismelkė kyšių ėmimu, tad tapo nebeveiksminga: kam bausti nesąžiningas virėjas, jei galima pilną maišą produktų namo parvilkti, o dar ir pačias virėjas smagiai pakirkinti? Vienas manasis ekskolega-mergišius, dirbęs „obecheese“, džiugiai prisimindavo valgyklų tikrinimus: „Žinom, kad tikrai rasim už ką purtyti, tai įėję iškart ir klausiam: „Kurią čia pirmą?“ (Nuotraukose – vilniškės gamyklos “Sigma” valgyklos virtuvė ir bufetas: dauguma pramonės įmonių turėjo savo valgyklas bei bufetus, kuriuose tik retsykiais būdavo šiek tiek griežtesnė maisto kokybės kontrolė.)
