Propagandinio šlamšto buvo prikaišiota pačiam Vilniaus centre: neoninė iškaba ant tuomečio ELTOS pastato dieną-naktį šlovino komunistų partiją.
Propagandinis-ideologinis sovietmečio šlamštas bruktas atkakliai ir besaikiai: šokių dienos vilniškiame “Žalgirio” stadione (1977 m.) žiūrovams nuotaiką gadino komunistų partijos savigyra, net Vaikų dainų ir šokių šventėje (1977 m.?) buvo peršama iki gyvo kaulo įkyrėjusi sovietinė simbolika.
Nelengva buvo lietuvaičiams prisitaikyti prie sovietinės tikrovės: begalinio „smegenų skalbimo“, vyrų rekrūtavimo svetimon armijon – ujimo ir priešiškumo aplinkon, būtiniausių prekių trūkumo – deficito, begalinių eilių prie maisto priduktų bei kasdienių daiktų, tautinės nesantaikos, šliaužiančios rusifikacijos, šiurpiai atsilikusios medicinos, stagnacijoje buvusio švietimo ir dar begalinės aibės sovietinio lagerio ydų. Sergantys politiniu bei/ar istoriniu daltonizmu dažniausiai mato sovietmetį juodai juodą, bevelydami nepastebėti nuostabių darbų ir stebinančių pasiekimų, kuriuos lietuvaičiai sugebėjo nuveikti anuomet, augę, mokęsi ir dirbę melagingos ideologijos bei aršios propagandos sąlygomis.
Sovietiniais paistalais bjaurotas ir pagrindinis miesto prospektas: gana neblogos valgyklos “Vilija” lankytojus pasitikdavo persenusio SSRS “lyderio” Brežnevo fizionomija, o išvaizdų Pirklių namą, paverstą sovietinių funkcionierių buveine, bjaurojo kompartiją šlovinantis užrašas ir sovietinis škurlis.
Nesyk nukeliausim pasigėrėti Lietuvos žmonių atkaklumu, darbštumu bei išradingumu, padėjusiais tautai atsilaikyti prie „tovariščių“ (visuotinai paplitęs kreipinys sovietmečiu, šiek tiek panašus į lietuvišką žodį „draugas“) Propagandos bei Ideologijos – sovietinių partokratų sugulovių – pinkles bei žabangas. Norėdami įtaigiau perprasti per pusšimtį metų Lietuvoje nuveiktų darbų vertę bei svarbą, pradėsime pažintį su sovietiniais „smegenų plovimo“ metodais, kuriuos lietuviškai atkakliai atlaikė lietuvaičiai iki pat nepamirštamo Atgimimo laikmečio. Pasakojimą apie Propagandos bei Ideologijos „darbelius“ norėčiau pradėti nuotaikinga ir linksma istorija…
Pėsčiųjų keliu eidavusius į Operos ir baleto teatrą pasitikdavo sovietinių transparantų bokštai, stirksoję pievutės pakraštyje kaip tikri “mykolai”.
Troleibusas lėtai pervažiavo tiltą, patrakšėjo „ūsai“ ties įvažiavimu į žiedą prie operhauso, ir toliau dardėjo Neries krantine ėjusia K.Poželos (dabar – Goštauto) gatve. Priekinėje sėdynėje, įrengtoje ant dvidurės senutės Škodos priekinio rato arkos, sėdėjo trise: senutė su rezginėle, pilna produktų – aiškiai atvykusi iš priemiestinio kaimo, nes rezginėlėje buvo net du dideli juodos duonos kepalai, kurios trūkdavo kaimo(!) parduotuvėse – ir mama su dukrele, kuri atsiklaupė ant sėdynės, dairydamasi pro langą ir tvirtai įsitvėrusi atlošą. Kitoje upės pusėje, ant tuomečio „univermago“ – Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės (VCUPo) – buvo pritvirtintas didžiulis sovietinis plakatas, kurio viršuje pavaizduoti nuvalkioti sovietiniai simboliai – kūjis ir pjautuvas. „Kas ten nupiešta, mama?“ – rusiškai paklausė mergaitė motinos, o toji pagarbiai atsakė: „Ten, dukryte, kūjis ir pjautuvas“ („Tam, dočenka, serp i molot“ – rusiškai). Senutė, dirstelėjusi pro langą į kitą upės pusę, pavargusiu balsu, bet tvirtai, patikslino: „Tai pimpalas ir badas“ („Eto @ūj i golod“, rus.). Troleibuso keleiviai lūžo juokais taip, kad net vairuotoja pristabdė pasižiūrėti kas vyksta salone (o gal ji ir pati kvatojo?). Seno žmogaus balsu kalbėjo tiesa, šimtąkart doresnė nei sovietinių funkcionierių, mokiusių kitus to, apie ką patys turėjo tik miglotą supratimą, arba sąmoningai meluodavo.
Kompartijos aktyvistai gyrėsi išsijuosę: šlovino užrašais ir ant parduotuvės “Vaikų pasaulis”, ir ant Profsąjungų kultūros rūmų.
Tikros istorijos – o šią man papasakojo tąkart troleibusu važiavusi mama – visuomet keliskart juokingesnės, nei dirbtinai sukurtos/sugalvotos, o mes šįkart pasidžiaugsime, kad miesto veido nebedarko aibė sovietmečiu įrengtų savigyros plakatų ir transparantų bei užrašų, kurių jaunimas, laimei, jau net ir matęs nėra. Prisiminsime miestą, kurio kiekvienoje masinio susibūrimo vietoje riogsojo kokia nors propagandinė baidyklė, erzindama daugumą neskoninga ir besaike sovietine agitacija. Ir nusišypsosim – tai jau praeityje! Na, o šią temą, kaip ir sovietmečiu pridaugintų bolševikinių stabų-monumentų, dar plėtosim, kad jau minėti politikėliai bei politikieriai vienąsyk užčiauptų savąsias purvinas srėbtuves, pilančias pamazgas ant Lietuvos žmonių neeilinių pasiekimų anuomet, kai kūrybai, mokslui, darbui ir dar daugeliui gyvenimo sričių nenuilsdamos kenkė „tovariščės“ Propaganda ir Ideologija. Taigi, leidžiamės kelionėn į sostinės viešųjų erdvių praeitį, pasidžiaugdami dailiu šių vietų sutvarkymu šiandieną.
Įpač “įsisiūbavo” sovietinės atributikos piršėjai 8-ame ir 9-ame dešimtmečiuose, kai net Katedros (anuomet – Gedimino) aikštė buvo įrėminta sovietiniais “herbais” ir paraudonavusiais skudurais.
Baigę pasivaikščiojimą, darsyk pasigėrėkime tomis kartomis, kurios, atseit, „turi pasikeisti“: jos atlaikė visas sovietmečio negandas, atvedė šalį į siautulingas Atgimimo bangas, atnešusias Lietuvą prie nepriklausomybės kranto, o nykiais sovietiniais laikais atkakliai darbavosi savosios tėvynės naudai, nuveikdamos didžius darbus.
Turite prisijungti norint komentuoti.