Dažnam Lietuvos inžinieriui puikiai pažįstama trečioji – amfiteatrinė, didžioji – anuomečio Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) auditorija.
Prakaulaus veido, pasitempęs it styga, visuomet vilkintis darbinį chalatą kruopščiai užsegtais rankogaliais, akademikas Algirdas Kudzys mums – neapsiplunksnavusiems fukseliams – sudarė tikro mokslo vyro, solidaus dėstytojo įspūdį, kurį stiprino aiški ir išraiškinga profesoriaus kalba. Mėgo specialybės įvado paskaitose jis pamoralizuoti, sveikai paprotinti pirmakursius, kad inžinerijos studijos yra sudėtingos ir sunkios (beje, taip ir buvo, tad jas baigė tik kas trečias bendramokslis), tad mokytis būtina atkakliai, nes studentas yra ta daug klystanti būtybė. Manasis kursiokas Artūras, prieš inžinerijos studijas jau krimtęs mokslus universiteto fizikos fakultete, ir iš ten išrūkytas, mėgo padiskutuoti su dėstytojais, tad sykį nesusilaikė nereplikavęs: „Gerbiamas profesoriau, o juk būna, kad ne tik studentai, bet ir dėstytojai klysta“. Kudzys kiek suraukė kaktą, ir žvaliu balsu klustelėjo amfiteatrinėje auditorijoje sėdinčius studenčiukus: „Gerbiu turinčius savo nuomonę: kuris, gerbiamieji, pasisakėt?“ Atsistojęs, Artūras nuoširdžiai prisipažino: „Aš pasakiau, gerbiamas profesoriau“. „Malonu, kolega, gerbiu, labai gerbiu turinčius savąją nuomonę. Jūsų pavardė?“, – lyg padrasindamas, perklausė akademikas Kuzdys. „…otomskis…“, – lyg ką nujausdamas, jau kiek netvirtai atsiliepė grupiokas. „Ačiū, sėskitės, kolega“, – solidžiai sududeno A.Kudzys. Grupiokas Artūras specialybės įvado įskaitos pas gerbiamą akademiką taip ir nebeišlaikė, gi kitos grupės seniūnas, atsakęs į visus profesoriaus klausimus, ištiesė jam neužpildytą įskaitų knygelę. Rūsčiai nužvelgęs tuščią knygelę, ir apibėręs nesusipratėlį karčiai epitetais, Kudzys smagiai švystelėjo knygelę ant grindų po radiatoriumi, paliepęs naivuoliui dar sykį apsilankyti įskaitos laikyme.
Daugelį valandų būsimieji inžinieriai praleisdavo ir statybinių medžiagų bandymo laboratorijose, ir studentų skaitykloje.
Įsiminė akademiko pasakojimas apie skaudžias pasekmes atnešusio žemės drebėjimo Armėnijoje 1988-ųjų žiemą priežastis, mat, būdamas statybos reikalų autoritetu ne tik Lietuvos, bet visos sovietų imperijos mastu, A.Kuzdys darbe komisijos, tyrusios ypač smarkių sugriovimų priežastis. Statybos autoriteto pasakojimas mūsų, kaip nebūtų keista, nenustebino: kai profesorius papasakojo apie daugiabučių namų statybos kokybę ir ranka sutrupinamo betono – cementas „nuvažiuodavo“ į sodų namelių priemiestyje statybas – trapumą, dažnas susimastėme, kad statybose vagiama visur: ir Lietuvoje, ir Armėnijoje, ir bet kur kitur. Na, o akademiką dažnai sutikdavome ne tik studijų patalpose, o erdvioje sporto salėje, kurion studijuodamas užsukdavau bemaž kasdien: tik vėliau susižinojau, kodėl jau brandaus amžiaus profesorius taip lengvai juda aikštelėje, o jo metimo technika yra ypač plastiška. Pasirodo, Algirdas Kudzys buvo nariu Kauno „Žalgirio“ vyrų krepšinio komandos, kuri 1953-aisiais laimėjo SSRS krepšinio taurę. Sužavėjo kiek sentimentalus, bet nuoširdžiai šiltas Algirdo Kudzio „prisipažinimas“, kad vestuvių dieną kasmet su žmona lankosi restorane. Jau baigdamas studijas, turėjau progą ruošti diplominį projektą A.Kudzio vadovaujamoje katedroje, ir sulaukti šio garbaus mokslo vyro pasiūlymo studijuoti magistratūroje.
VISI komplekso kaimynystėje stiebėsi Vilniaus universiteto fakultetų pastatai, o su VU ekonomistėmis mezgėsi romantiškos pažintys.
Kita vertus, mokėjo profesorius ir griežčiau pričiupti apsileidėlius, taip sykį, vykstant srautinei paskaitai, galiniuose suoluose mėgusi sėdėti manoji grupiokė (po pirmosios sesijos palikusi aukštąją dėl nepažangumo) skardžiai susijuokė, tad profesorius akimirksniu apsisuko, ir, tiriančiu skvarbiu žvilgsniu nužvelgęs sėdinčiuosius „galiorkoje“, griežtu balsu pagraudeno: „Bus graudžių ašarėlių, oi bus graudžių ašarėlių!..“ Pareiga atrakinti ir užrakinti amfiteatrinę auditoriją, kurioje vykdavo profesoriaus paskaitos, paeiliui tekdavo grupių seniūnams, tad kartą, atėjęs į paskaitą, ir paklebenęs užrakintas duris, profesorius savuoju sodriu balsu griežtai klustelėjo susibūrusius aplink studentus: „Kuris seniūnas šiandien raktu rūpinasi?“ „Aš…“, – nujausdamas bėdą, pralemeno paralelinės grupės seniūnas-garbanius (beje, tas pats, kurio tuščią įskaitų knygelę švystelėjo ant grindų akademikas A.Kudzys). „Jei merga būtum, tai nuo vėjo pastotum: mikliai dumk rakto!”, – griežtu verdiktu „apdovanojo“ jį profesorius V.Liutikas.
Nuotraukose: kairėje – bendrabučių kompleksas “Niujorkas” ir VISI bei VU tolumoje, kitoje – VU fakultetai, VISI ir bendrabučiai “Kamčiatkoje”.
Prisimindamas garbius mokslo vyrus, dėsčiusius mums pirmaisiais studijų metais, galėčiau apibendrinti: taip, reiklūs buvo, kartais gal ir griežtoki mums – vakarykščiams moksleiviams – tačiau solidūs dėstytojai visada buvo objektyvūs. Viena tokių asmenybių, kurią puikiai prisimenu iki šiol, buvo trečiajame kurse – tad, jau įpusėjus studijas – medinių konstrukcijų kursą mums dėstęs profesorius Algirdas Valentinavičius. Aukšto ūgio, tvirtas it ąžuolas, jau peržengęs terminą „pusamžis“, profesorius garsėjo studentų tarpe reiklumu, o ir pati medinių konstrukcijų disciplina – anaiptol ne iš lengvųjų. Pabandysiu paprastesniu pavyzdžiu iliustruoti jums medžio atsparumą (lenkimui, gniuždymui, tempimui, o dažniausiai – šių įražų/apkrovų deriniui): pernai statydamas pirtelės pastatą, naudojau kelių skerspjūvių tašus: 100 x 100 mm, 50 x 100 mm, 50 x 150 mm, ir t.t. Skaičiuoju (paprastuoju būdu) laikančiąją galią 100 x 100 mm tašo, kurio tarpatramis 1500 mm (atremto tarp dviejų 1500 mm atstumu viena nuo kitos esančių sraigtinių polių): tarkime, šio tašo laikomoji galia yra vienetas, o kokia galia būtų dviejų 50 x 100 mm skerspjūvio tašų, vinimis, varžtais ir klijais sujungtų į vieną 100 x 100 mm skerspjūvio tašą? Irgi vienetas, ar 0,5, o gal 0,7, ar net 0,9? Viena aišku, kad sujungtojo tašo laikomoji galia bus mažesnė, kad ir kiek varžtų bei vinių į jį privarytum (beje, negalima sukti varžtus pernelyg tankiai, nes sujungtieji tašai gali tiesiog įskilti…). Tai tik labai primityvus pavyzdys medinių konstrukcijų laikomosios galios skaičiavimų sudėtingumo.
Po uolių mokslų (nuotraukoje – VISI 3-oji), studentiškas gyvenimas virdavo “Niujorke” ir prie bendrabučio prigludusioje šaunioje “Studijoje”.
Stengėmės nepraleisti nei vienos srautinės medinių konstrukcijų paskaitos, o ir pratybų užsiėmimus lankėme pavyzdingai: kam gi norisi, atsimokius pustrečių metų, visą tą laiką palikti šuniui ant uodegos, dėl neišlaikyti medinių konstrukcijų egzamino? Egzaminas vyko amfiteatrinėje auditorijoje, susėdome joje iškart trys grupės, kelių kėdžių atstumu vienas nuo kito. Egzamino turinys – bene dešimtis medinių konstrukcijų skaičiavimo uždavinių, sprendimo laikui pasibaigus, profesorius surinko mūsų rašliavą, ir ėmėsi tikrinti atsakymus. Iki pakvietė mane prieiti, dauguma kursiokų jau buvo gavę dvejetus, pora gavo penketus, dar keli – ketvertą ar trejetą. Profesorius perklausė mane: „Jūsų atsakymai neblogi, ir, jei išspręstumėte dar vieną užduotį, galėčiau parašyti jums ketvertą (anuomet dar būta penkiabalės pažymių sistemos)? „Gerbiamas profesoriau, man pakaks ir trijų“, – atsakiau, viduje jausdamas dievišką palaimą, kad nebereikės perlaikyti šio – dažnam fatališkai pasibaigdavusio – egzamino. Nei žodžio netaręs, profesorius suraitė manojoje įskaitų knygelėje trejetą, ir, nejausdamas kojų, it laisvėn paleistas paukštis ėmiau lipti aukštyn, link auditorijos durų. Už jų būriavosi gausus būrys – geras pusšimtis – kursiokų, kuriems tądien pasisekė gerokai prasčiau, ir jų mintys jau sukosi apie perlaikymo kančias. „Na, kiek gavai?“, – nekantriai pasiteiravo arčiausiai durų stovėjusi grupiokė. „Trejetą“, – iš džiaugsmo atsakydamas netaisyklingai, tariau neslėpdamas palengvėjimo. „Parodyk, parodyk!”, – paragino mane puslankiu apstoję kursiokai. Neskubėdamas atverčiau įskaitų knygelę, ir laikydamas ją atverstą ištiestoje rankoje, lėtai apėjau net palinkusius link manęs kursiokus: kad matytumėt, kiek nuoširdaus liūdesio ir sunkiai slepiamo pavydo buvo jų akyse, iškalbingai sakančiose „tai pasisekė – gavo trejetą!“.
“Niujorko” bendrabučių kompleksas prasidėjo nuo šių dviejų ilgšių bei paslaugų komplekso pastato, kurio pirmam aukšte veikė valgykla.
Techninių mokslų šventovėje būta daugybės puikių dėstytojų, mokslo žmonių, kurių charizma, erudicija, iškalba ir dar daugelis gerųjų žmogiškų savybių padėjo mums – naivokiems studenčiukams – kopti mokslo ir brandos laiptais, tačiau gausaus pedagogų būrio tarpe būta ir tokių nevykėlių, kuriuos iki šiol neišeina pavadinti kitaip, nei „kirvis“. Trečiajame kurse kelią link diplomo mums pastojo vienas toks – konkrečiai nupušęs – „dėstytuvas“, kurio didžiąja gyvenimo meile bei paties susikurta būties prasme buvo sudėtinga pamatų ir pagrindų (paprasta kalba – gruntų, ant kurių statomas pastatas) disciplina. Susikūprinęs ir nuplikęs, ilgomis kaulėtomis rankomis ir nediduke galva padabintu kūnu, „kirvis“ garsėjo beatodairišku fanatizmu savajai sudėtingai disciplinai, tad nei bendrųjų paskaitų, nei pratybų praleisti net negalvojome, nes sukirsti kurį nors studentą, o ypač – studentę (docentas buvo viengungis, ir moteriškosios lyties lyg ir nemėgo, lyg ir šalinosi ar bijojo) uoliajam gruntų entuziastui buvo vienas malonumas. Egzaminas vyko didžiojoje amfiteatrinėje auditorijoje, joje mūsiškės grupės studentai buvo susodinti tokiais atstumais vienas nuo kito, kad ne tik negirdėjome arčiausiai sėdinčio/sėdinčios, bet ir miglokai jį/ją matėme. Padalinęs užduotis, studentas ėmė lyg voras karstytis statokais auditorijos laiptasi, vis pasilenkdamas ir dairydamasis po suolais: ar tik neslepiame ten kokio konspekto ar kitaip pakavotos „špargalkės“.
Toks jo kabarojimasis gerokai blaškė, tad neapsikentęs daviau jam pastabą, tiesa, tyliai ir korektiškai, kai jis rėpliojo pro mane: „Gerbiamas docente, jūsų vaikščiojimas blaško ir trukdo“. Dirstelėjęs į mane nuostabos kupinu žvilgsniu – kaip čia studenčiokas drįsta garbųjų mokslo „guzą“ perspėti – docentas apsiramino, ir nuolat varstė mus akylu žvilgsniu, įrengęs stebėjimo punktą auditorijos priekyje. Baigęs rašyti, ir būdamas tikras, kad išsprendžiau užduotis geram ketvertui, drįsau pasikasyti koją, tuo sukeldamas smarkų egzaminuotojo nerimą. Vėliau, patikrinęs atsakymus, ir kviesdamasis po vieną mus po vieną į savąjį kabinetą, išrėžė man saliamonišką įžvalgą: „Noriu užduoti jums papildomą klausimą, nes manau, kad jūs turbūt nusirašinėjote“. „Nė negalvojau nusirašinėti, nes žinau jūsų darbo metodus: kokiam pažymiui esu atsakęs užduotis?“, – nei negalvojau pasiduoti šiai prakauliai žmogystai. „Na, tarp trejeto ir ketverto, bet aš visgi įtariu, kad jūs nusirašėte“, – neatlyžo džiūsna. Supratau, kad savuosius įtarimus šis veikėjas realizuos nepelnytai sumažindamas man pažymį, tad su švelnia ironija atsikirtau: „Tai parašykit man trejetą su įtarimu: būna su pliusu ar su minusu, o maniškis bus su įtarimu“. Dėbtelėjęs į mane pro dešimties dioptrijų akinius, niekadėjas įpaišė trejetą.
Turbūt kiekvienas galėtume be galo ir be krašto pasakoti apie savuosius mokytojus bei dėstytojus, visgi aukštoji mokykla yra nuostabi mokančiųjų ir besimokančiųjų charakterių, požiūrių ir poelgių simbiozė, pagardinta neordinarinėmis situacijomis ir komiškais įvykiais, tad kitąkart klausysimės praeities aidų apie studentišką gyvenimą.
(Atgaivinti mielus studentiškus prisiminimus mums padėjo AIDAI.LT archyvo nuotraukos.)
Turite prisijungti norint komentuoti.