AIDAI

Straipsniai
PRENUMERATA

“Fuksų” pažintis su garbiais mokslo vyrais neretai būdavo lemtinga

Straipsniai

Prakaulaus veido, pasitempęs it styga, visuomet vilkintis darbinį chalatą kruopščiai užsegtais rankogaliais, akademikas Algirdas Kudzys mums – neapsiplunksnavusiems fukseliams – sudarė tikro mokslo vyro, solidaus dėstytojo įspūdį, kurį stiprino aiški ir išraiškinga profesoriaus kalba. Mėgo specialybės įvado paskaitose jis pamoralizuoti, sveikai paprotinti pirmakursius, kad inžinerijos studijos yra sudėtingos ir sunkios (beje, taip ir buvo, tad jas baigė tik kas trečias bendramokslis), tad mokytis būtina atkakliai, nes studentas yra ta daug klystanti būtybė. Manasis kursiokas Artūras, prieš inžinerijos studijas jau krimtęs mokslus universiteto fizikos fakultete, ir iš ten išrūkytas, mėgo padiskutuoti su dėstytojais, tad sykį nesusilaikė nereplikavęs: „Gerbiamas profesoriau, o juk būna, kad ne tik studentai, bet ir dėstytojai klysta“. Kudzys kiek suraukė kaktą, ir žvaliu balsu klustelėjo amfiteatrinėje auditorijoje sėdinčius studenčiukus: „Gerbiu turinčius savo nuomonę: kuris, gerbiamieji, pasisakėt?“ Atsistojęs, Artūras nuoširdžiai prisipažino: „Aš pasakiau, gerbiamas profesoriau“. „Malonu, kolega, gerbiu, labai gerbiu turinčius savąją nuomonę. Jūsų pavardė?“, – lyg padrasindamas, perklausė akademikas Kuzdys. „…otomskis…“, – lyg ką nujausdamas, jau kiek netvirtai atsiliepė grupiokas. „Ačiū, sėskitės, kolega“, – solidžiai sududeno A.Kudzys. Grupiokas Artūras specialybės įvado įskaitos pas gerbiamą akademiką taip ir nebeišlaikė, gi kitos grupės seniūnas, atsakęs į visus profesoriaus klausimus, ištiesė jam neužpildytą įskaitų knygelę. Rūsčiai nužvelgęs tuščią knygelę, ir apibėręs nesusipratėlį karčiais epitetais, Kudzys smagiai švystelėjo knygelę ant grindų po radiatoriumi, paliepęs naivuoliui dar sykį apsilankyti įskaitos laikyme.

Norite matyti visą AIDŲ turinį?
Tapkite mūsų prenumeratoriais jau dabar!

Parašykite komentarą

Scroll to Top

SUSISIEKITE