Šis mūsų apsilankymas praeityje bus skirtas nepamainomam sostinės atributui – troleibusų transportui, ir kasdien vilniečius vežantiems vairuotojams.
Pramoniniame kvartale greta dabartinės Kalvarijų gatvės, anuomet pavadintos bolševikėlio F.Dzeržinskio vardu, buvo susibūrę net kelios galingos, ne vieną tūkstantį darbuotojų turinčios įmonės – „Sigma“, „Kuro aparatūra“, Autotransporto remonto gamykla – tad senutėlė dvidurė „Škoda“ net braškėdavo, veždama gausų būrį šių įmonių darbuotojų iš maniškio Antakalnio. Laikytis už turėklo nereikėjo, nes važiuodavom susigrūdę it silkės skardinėje, tad rūbų sagoms ir užtrauktukams tekdavo oi koks nelengvas išbandymas tempimu. Porą mėnesių taip kasdien važinėjau į Autoremonto gamyklą, kur su porininku kniedijome stabdžių kaladėles, pirma išgręžę jose skyles 1953-ų metų gamybos – jau daugiau nei trijų dešimtmečių senumo – staklėmis. Visgi šįkart norėčiau papasakoti ne apie darbo sąlygas vėjo košiamame gamyklos ceche ar iš pat ryto truktelėjusius vynelio remontininkus, o apie spalvingą populiariausio sostinėje viešojo transporto – troleibusų – raidos istoriją, dosniai pamargintą įdomiomis peripetijomis.
Šiandieną, artėjant savivaldos rinkimams, tenka išgirsti pasakorių sekamas utopijas apie sostinę be transporto kamščių ar nemokamą viešąjį transportą (kažin, kiek dešimčių milijonų reiktų tokiam sumanymui įgyvendinti, ir kur jie būtų rasti?), visgi bene kiekvienam mūsų tenka rečiau ar dažniau naudotis viešuoju transportu – troleibusais, kurių eismo atsiradimo ir plėtros Vilniuje istoriją žinome anaiptol ne kiekvienas. Maniškį pasakojimą padalinsiu į du etapus: troleibusų transporto statistinę-faktinę istoriją, bei vieno ilgiausiai troleibusų parke dirbusio vilniečio prisiminimus.
Viešojo transporto maršrutų plėtra dažniausiai prasideda nuo susisiekimo su geležinkelio stotimis, taip įvyko ir Vilniuje.
Pirmieji aštuoni Engelso mieste pagaminti troleibusai „MTB-82D“ į Vilniaus gatves išriedėjo 1956 metų lapkrityje, prieš tai įrengus 7,8 km ilgio kontaktinį tinklą: tokio modelio troleibusai kursavo Vilniaus, Rygos, Kijevo, Dniepropetrovsko ir kitų miestų gatvėmis. Tačiau Rygoje buvo įrengta tiek tramvajaus linija, tiek važinėjo ir troleibusai, kai tuo tarpu Vilniuje elektrinis tramvajus taip ir nebuvo įrengtas. Jau po metų – 1957-siais – buvo įgyvendintas kitas maršrutas „Stotis – Žvėrynas“. Taip kasmet Vilniuje buvo nutiesiamos vis naujos kontaktinio tinklo linijos, sukuriami nauji maršrutai. 1967-siais, praėjus vienuolikai metų nuo pirmųjų troleibusų išriedėjimo į gatves, Vilniaus miestas jau galėjo didžiuotis net 13 maršrutų, kurių bendras ilgis siekė 217 kilometrų. Beveik visi šiandien veikiantys maršrutai sostinėje buvo įrengti iki 1975-jų metų.
Nuo 1960-jų metų parkas pradėjo pirkti tuometės Čekoslovakijos gamybos troleibusus „Škoda-8Tr“ ir „Škoda-9Tr“, o nuo 1982-jų metų techniškai modernesnius „Škoda-14Tr“. „Škoda 8Tr“ troleibusas ir spalvomis, ir išvaizda buvo labai panašus į „MTB-82D“ troleibusą, tad čekų inžinieriai, kurdami šio troleibuso dizainą, troleibuso išorinę išvaizdą nusižiūrėjo nuo rusiškojo „MTB-82D“. Išskirtinė „Škoda 8Tr“ troleibuso savybė buvo ta, kad jis turėjo galimybę prisijungti papildomą priekabą „Karosa B40“, kuri, transporto įmonei pageidaujant, galėjo būti įtraukta į komplektaciją. Dažname Europos mieste, kur važinėjo šis troleibusas, „Škoda 8Tr“ yra matoma kursuojanti būtent su šia priekaba. Tuo tarpu Lietuvoje „Škoda 8Tr“ nuotraukų su priekaba (bent jau išlikusių) nėra. Tiek ir šio troleibuso pristatymo straipsnyje 1960-jų Vilniaus laikraštyje, tiek ir 1970-jų Vilniaus nuotraukoje, šis troleibusas yra be priekabos. 1961-siais į Lietuvą atkeliavo itin populiarusis, net iki 2004 metų kursavęs, ir šiuo metu vis dar pramoginiams renginiams Vilniuje naudojamas troleibusas – 1958 metų gamybos „Škoda 9Tr“.
Lengvieji automobiliai sovietmečiu pirmiausia buvo skiriami funkcionieriams ir partiniams šulams, kitiems tekdavo tenkintis troleibusais ir autobusais.
Žvilgtelėkime į troleibusų skaičiaus ir linijų tinklo augimą 1956–1965 metais: 1956 m.: bendras troleibusų skaičius – 8, linijų skaičius – 1, bendras linijų ilgis 17,3 km; 1965 m.: bendras troleibusų skaičius – 126, linijų skaičius – 11, bendras linijų ilgis 66 km. Vilnius savo troleibusais buvo garsus ir pasaulyje – 1970 metais, Vilniaus troleibusų parkas turėdamas net 203 troleibusus, buvo 6-tas didžiausias troleibusų parkas pasaulyje lyginant su kitais pasaulio miestais, o maršrutų ilgiu – 81 kilometras – buvo 5-tas pasaulyje. Štai lyginamoji 1973-jų statistika:
- Maskvoje: maršrutų ilgis 712 km, troleibusų skaičius 1785, per metus pervežta 802 mln. keleivių;
- Leningrade: maršrutų ilgis 213 km, troleibusų skaičius 503, per metus pervežta 249 mln. keleivių;
- Romoje: maršrutų ilgis 102 km, troleibusų skaičius 427, per metus pervežta 120 mln. keleivių;
- Vilniuje: maršrutų ilgis 81 km, troleibusų skaičius 203, per metus pervežta 103 mln. keleivių.
Beje, tai metais Kaunas pasaulyje užėmė solidžią 13-ą vietą: 62 km maršrutų, 122-u troleibusai, 51,3 mln. keleivių.
Autobusai dar ilgokai buvo pagrindiniu vilniečių transportu, nors troleibusų tinklo plėtra vyko pakankamai sparčiai, ir troleibusais miestiečiai džiaugėsi.
Plečiantis troleibusų maršrutų tinklui, jų suminis ilgis – nuo 7,8 kilometrų 1956-tais metais – padidėjo daugiau nei 30 kartų – iki 480,6 kilometro 2011-tais metais – smarkiai augo ir troleibusų maršrutų skaičius: nuo vieno maršruto 1956 metais iki dešimties maršrutų 1964 metais, ir iki dvidešimto vieno maršruto 2011-tais metais.
1956 m. Antakalnyje buvo pastatytas ir Pirmasis troleibusų parkas, skirtas 25 troleibusams. Mieste nuolat plečiantis elektrinio transporto tinklui, daugėjo ir troleibusų. Todėl 1961 metais buvo pradėta troleibusų parko rekonstrukcija, po kurios parke jau galėjo būti laikoma 120 troleibusų. 1981-ais antakalniškiam parkui bemaž dvigubai viršijus projektinį pajėgumą, imta statyti antrąjį troleibusų parkas Viršuliškėse, kuris pradėtas eksploatuoti 1985-ais.
Šeštojo dešimtmečio nuotraukose troleibusas vis dar yra retas svečias.
Nemažai faktų ir datų apie troleibusų transporto plėtrą jau sužinojote, o dabar kviečiame pasiskaityti bene ilgiausiai – bemaž 45 metus – troleibusų parke dirbusio vilniečio Algimanto Utakio prisiminimus.
Trumputės Pauliaus Širvio (anksčiau – Švyturio) gatvelės pašonėje išsirikiavę vieni pirmųjų Vilniuje stambiaplokščiai („blokiniai”) namai, šalia kurių veši juos senai praaugę medžiai, menantys šiandieną jau anūkus auginančių vilniečių klegėjimą kieme, kai automobilis dar buvo retenybė, ir kiemai gaudė nuo vaikų klegesio, ne nuo automobilių ūžimo. Apmirę uždarytos ligoninės langai stebeilija į kitoje gatvelės pusėje stovintį penkiaaukštį kaimyną, kuriame daugelį metų gyvena išties ypatingas antakalnietis – troleibusų eismo Vilniuje amžininkas Algimantas Utakis, svečią pasitinkantis ne tik santūria laikysena, bet ir išskirtiniu, bemaž laiko nepaliestu būsto interjeru, sukuriančiu ypatingą stabtelėjusio laiko pojūtį. Šeimininko kuklumas visgi šiek tiek apgaulingas: kalbai pasisukus apie troleibusų eismo praeitį, jis kaip mat atgyja prisiminimais ir papasakoja aibę intriguojančių istorijų. Kviečiame ir jus drauge pabuvoti šioje praeityje.
Ar reiklūs anksčiau būdavo keleiviai, ar turėdavo kuo skųstis?
Anksčiau paprasčiau viskas buvo, o skundų retai pasitaikydavo. Buvo man toks nutikimas: tekdavo padirbėti ir poilsio dienomis, neužtekdavo tomis dienomis troleibusų, tad mane iškvietė iš namų ir pasiuntė dirbti „pirmuko“ (1-ojo maršruto troleibuso – aut. past.) maršrute Žvėrynas–Stotis. O ten vyko gatvės remontas, – gi remonto kokybė anksčiau buvo tokia, kad iškasę duobę, užpylė ją nuolaužomis ir paliko. Įsigreitinau ir važiuodamas nepastebėjau tos duobės, o įlėkus į ją, troleibusą taip mestelėjo viršun, kad visi keleiviai sugriuvo ant grindų. Atitrūko net keleivių sėdynės, sukilo tokie dulkių kamuoliai, kad per juos nieko nematyti, net stikliniai trafaretai išlėkė iš vietų, subraižydami manąsias rankas. Įdomu tai, kad troleibuso „ūsai“ nenukrito, o išsilaikė prie laidų, gi aš sau galvoju: „Kas čia man dabar bus, kaip čia tie keleiviai?“ Tačiau keleiviai man nė žodžio nepasakė, patys sudėjo į vietas sėdynių dalis, aš pravėriau duris, kad dulkės išsisklaidytų, ir jau rengiuosi važiuoti toliau, tuomet prieina vienas keleivis ir sako: „Žinai, smarkiai ranką susimušiau, bet nieko – praeis“.
Dažnam vilniečiai yra tekę lankytis Antakalnio pakraštyje esančiam troleibusų žiede, iš kurio vasaromis į Valakampius riedėdavo 14-as troleibusas.
Tai galima būtų sakyti, kad nereiklūs būdavo keleiviai, atlaidūs?
Sykį turėjau tokį kvailoką nutikimą: kadaise prospekte (dab. Gedimino prospekte – aut. past.) būta troleibusų stotelės bemaž prie centrinio pašto, o kita buvo tolėliau – prie dabartinės Kudirkos aikštės. Aš tuomet kaip tik vairavau 2-jo maršruto troleibusą ir prie pašto kiek ilgėliau pastovėjau, mat turėjau tam laiko, paskui uždariau troleibuso duris ir važiuoju prospektu. Šiek tiek neprivažiavus aikštės, veidrodėlyje pamačiau, kad šalia troleibuso bėga žmogus: pasirodo, durims užsidarant, vienas pilietis spėjo kyštelėti į tarpdurį ranką, ir durys ją prispaudė. Visa laimė, kad atstumas tarp stotelių nedidelis, tad neteko įsigreitinti, kitaip būtų tekę tam piliečiui pasportuoti. Sustojau, atidariau duris, prispaustasis priėjo prie priekinių durų, padėkojo man, dar ir ranka pamojo.
Neretai, ypač piko valandomis, troleibusai būdavo perpildyti: ar nekildavo dėl to piktumų?
Dažniausiai vairuodavau 2-jo maršruto troleibusus Antakalnis–Stotis, kuriuose vasarą išties būdavo tikra katorga, bet ne tiek dėl karščio, kiek dėl neprotingo maršruto suplanavimo: anuomet jis driekėsi iki pat Valakampių, tad nuo pat stoties troleibusai būdavo sausakimši, kai kuriose stotelėse net nepavykdavo durų atidaryti, o tai, suprantama, laukusiųjų nedžiugindavo, o ir norintiems išlipti ne visuomet pavykdavo. Tai buvo 7-jame ir 8-jame dešimtmečiuose, o 14-tasis maršrutas nuo troleibusų žiedo į Valakampius ėmė kursuoti vėliau, kiek pamenu, 9-jo dešimtmečio pradžioje ar šiek tiek anksčiau. Iki tol „antrukas“ važiuodavo iki pat 2-jo Valakampių pliažo, kur vėlgi prisigrūsdavo tiek keleivių, kad laukusieji 1-jo pliažo stotelėje jau nebegalėdavo įlipti. Būdavo tokių piktų ir įtūžusių laukiančiųjų 1-ojo pliažo stotelėje, kad daužydavo į vairuotojo kabinos šoninį langą, net bandydavo į rūbus įsikibti.
Kokių nelabai malonių nutikimų yra tekę patirti per daugelį darbo metų?
Sykį apturėjau lengvą išgąstį, kai stovint galinėje stotelėje ir skaitant laikraštį, į manojo troleibuso galinę dalį trenkėsi traktorius – gerai, kad nedidelis – ir vos manęs nenumetė nuo sėdynės. Žvelgiu į veidrodėlį ir nematau jokios transporto priemonės už troleibuso, tad pamaniau, kad gal stulpas ar medis užvirto, ir nuskubėjau pasižiūrėti. Randu traktorių, atšokusį kelis metrus nuo troleibuso, pačiam traktoristui plūsta kraujas iš burnos – sudužęs traktoriaus stiklas kiaurai perpjovė jam žandą. Laimei, pro šalį važiavo greitosios pagalbos automobilis, ir nelaimėlį išsivežė. Mane išsivežė ekspertizei, ar esu blaivus, o aš dar pasidomėjau, kaip tam traktoristui baigėsi: pasirodo, girtas buvo – ir žandą susižalojo, ir smegenų sukrėtimą patyrė. Gi pats traktorius tvirtai buvo padarytas, tad smarkių apgadinimų matyti nebuvo.
Visas vilniečio Algimanto Utakio gyvenimas buvo susietas su transporto priemonėmis.
Ar pasitaikydavo eismo įvykių, į kuriuos pakliūdavo troleibusai?
Dažniau būdavo, kad ne troleibusas ką užkabina, o į patį troleibusą atsitrenkia, įvažiuoja, ypač, kai tekdavo staigiai stabdyti, nukritus troleibuso „ūsams“. Sykį ir man taip nutiko, kai dabartinėje Jogailos gatvėje staigiai stabdžiau ir pajutau smūgį į troleibuso galinę dalį. Išlipu pasižiūrėti, kas gi atsitrenkė, o ten – juoda vyriausybinė „Volga“. Vairuotojas teiraujasi, ar smarkiai apgadino troleibusą, kurio tik galinis bamperis įlenktas. Išprašė jis manęs taikiai išsiskirti, nors jo automobilio priekis buvo visai sumaitotas, nes, matyt, vairuotojo būta „su kvapeliu“.
Kodėl buvo pakeista tvarka, kai atsisakius konduktorių, pats keleivis įmesdavo pinigėlius už bilietą?
Būta tokio periodo, kai troleibusuose – ne vien Vilniuje, bet ir kituose SSRS miestuose – buvo įrengtos specialios dėžės su bilietų rulonais bei specialia talpa metamoms monetoms, kurių kai daug prikrisdavo, talpos dugnas išlinkdavo, ir monetos sukrisdavo apačioje esančion dėžėn. Tad viskas priklausydavo tik nuo keleivių sąžiningumo, ar nusiplėšę bilietą, jie įmes pinigėlius, tačiau netruko paaiškėti, kad bilietų ir už juos turimų sumokėti pinigėlių skaičiai smarkiai skyrėsi. Dar ir vienas kitas vairuotojas įsigudrindavo monetoms skirtas dėžes atidaryti: anuomet net keliolikos kapeikų perkamoji galia buvo santykinai nemaža, tad atsirasdavo ir tokių gudručių pasipinigauti.
Įdomu sužinoti, kaip gi taisydavo troleibusus, kaip rengdavo mechanikus šiam darbui?
Būdavo mokymai, įrengti specialūs kabinetai-klasės, tiek būsimieji vairuotojai susipažindavo su atskirų troleibuso agregatų sandara, tiek mechanikai šias troleibuso dalis išrinkdavo ir vėl surinkdavo, kol perprasdavo agregatų sandarą.
Ar nemegzdavo keleivės vilionių išvaizdžiam vairuotojui, ar netrūko dėmesio?
Buvo tokių netikėtų nutikimų: teko kadaise vairuoti 9-o maršruto troleibusą, važiuodavusį iš Antakalnio iki dabartinės Naugarduko gatvės ir Žemaitės gatvės sankryžos, kur buvo troleibusų žiedas, ten atlinguodavo dar ir pora maršrutų iš Žirmūnų. Daugybė keleivių sulipdavo į manąjį maršrutą Antakalnyje, ir važiuodavo iki vadinamųjų “penkiukių” – įslaptintos karinės gamyklos, nusitęsusios visa kvartalą prie Švitrigailos ir Ševčenkos gatvių sankryžos. Viena simpatiška jauna moteriškė nepasikuklindavo kas rytą praverti manosios kabinos duris, ir atsisėti į konduktoriui arba instruktoriui skirtą vietą, gal įsižiūrėjus mane buvo, tačiau išvaryti ją į troleibuso saloną neapsiversdavo liežuvis.
Troleibusų transporto veteranas Algimantas Utakis buvo gerbiamas gausių bendradarbių.
Kas įtakodavo troleibuso vairuotojo uždarbį: maršruto sudėtingumas ir ilgis, ar pradirbtos valandos?
Uždarbis nepriklausė nuo to, trumputis maršrutas, kaip antai važiuodavusio į Valakampius 14-o, , ar per visa miestą dardėdavusio “trečiuko”, mat pagrindiniu kriterijumi buvo pradirbtų valandų skaičius, o jei reikdavo savaitgaliais papildomai padirbėti, tai dar išaugdavo užmokestis. Buvo įvairūs darbo grafikai – 7-ų valandų arba 9-ų valandų – ir daugiau valandų nepadirbėsi, nei grafike numatyta, bet galėjai pasisiūlyti padirbėti savaitgaliais ar švenčių dienomis. Keturias dienas padirbėjęs, gaudavai porą dienų poilsio, būdavo ir tokių tvirtų vyrų, kurie baigę darbą gerokai po vidurnakčio, kelias valandas pamiegodavo pačiame troleibusų parke, ir jau penktą ryto vėl sėsdavo prie vairo. Darbas išties nelengvas buvo, vairuotojų smarkiai trūko, bet uždarbiu nesiskųsdavom: pirmą mėnesį jau gavau 110 rublių, tačiau tebuvau trečios klasės vairuotojas, o labiau patyrę – kad ir pirmos klasės vairuotojai – gaudavo keliasdešimčia rubliukų daugiau. Praėjus metams, man buvo suteikta pirma profesinė klasė, tuomet kaipmat išaugo ir alga.
Ar kolektyvas minėdavo profesines šventes, pagerbdavo geriausius darbuotojus?
Troleibusų parkas įkurtas 1956-taisiais, tad kasmet minėdavo įkurtuvių datą, pavaišindavo darbuotojus alučiu iš didelės statinės, gardžios vaišės būdavo, bet maloniausia visgi būdavo padėka „seniausiems“ darbuotojams, apdovanojimai ir kolektyvo pagarba. Buvo smagu, kad ir aš, kai jau nebedirbau troleibusų parke, buvau pakviestas į tokią šventę. Įsiminė ir kelionė su bendradarbiais į Gruziją, ten labai gardų tenykštį vyną ragavom.
Paprašytas ponas Algimantas parodo ir šešiolika garbės bei padėkos raštų (tarp jų – ir Vilniaus mero padėką 45-jų darbo troleibusų parke metinių proga), įvairių apdovanojimų, kolektyvo švenčių bei kelionių į kitas šalis nuotraukų. Džiaugiuosi, kad teko pabendrauti su išimtinai kukliu ir mandagiu pašnekovu, kuris pernai iškeliavo Anapilin, palikęs mums vertus dėmesio prisiminimus apie nepamainomo ir ekologiško transporto Vilniuje istoriją, tad prisiminsiu gerbiamą Algimantą Utakį ir šiltu žodžiu, ir išraiškingomis nuotraukomis, kurias atsiuntė jo duktė Lilija – dėkojame jai!
Nukeliauti į vilniškio troleibusų transporto praeitį mums padėjo Algimanto Utakio bei AIDAI.LT archyvo nuotraukos
Turite prisijungti norint komentuoti.