Šauni VISI pirmakursių kompanija pasirengusi mėnesio išvykai kolūkin.
Tądien buvo neįprastai ankšta, mat vietoj kelių „žiguliukų“, poros „zaporožiečių“ ir vienos „boružės“, erdvioje automobilių parkavimo aikštelėje priešais VISI (nesimokiusiems jame – Vilniaus inžinerinį statybos institutą) spietėsi aibė autobusų LAZ, pasirengusių gabenti neokumečius į kolūkius visoje Lietuvoje. Nenumanote, kas gi tie neokumečiai? Tai naujieji tų laikų kumečiai – pirmakursiai studenčiokai – mokslo metus pradedantys ne auditorijose, o kolūkių laukuose: anuomet net garbūs mokslo įstaigų darbuotojai būdavo vežami kasti bulves, tad fuksų niekas net neklausė „nori kumečiauti (už dyką) ar ne?“ Menkai vienas kitą tepažinodami, bet jau kaip reikiant atsipeikėję po galingos „cementovkės“ grupioko Artūro vasarnamyje, spietėmės prie mums paskirto autobuso, šnairuodami į būsimąjį mūsiškių kilnių darbų kolūkyje vadovą – kresną pusamžį vyrą solidžiu pilvu, bent dešimties dioptrijų akiniais, valingai atkištu apatiniu žandikauliu, skvarbiu žvilgsniu košiantį mūsų gretas. Netrukome sumesti kuklų bagažą autobusan, ir saulėtą bei šiltą rudens pradžios dieną jau riedėjome kolūkio laukų link: linksmesnė kompanija įsitaisė autobuso gale, kur darsyk ir darsyk aidėjo tais metais labai populiarus, bet jau pabodęs „Final Contdown“, o mudu su grupioku susėdome pirmoje sėdynių eilėje, gi priešais įsitaisė dėstytojas, vis akylai nužvelgiantis būsimus talkininkus.
Nemanykite, kad priekinėse eilėse sėdėję grupiokai ir buvo tie pavyzdingi tyleniai, kuriais gali užsimerkęs pasitikėti: tiesiog sumetėme, kad dėstytojas stebi, kas ir kaip elgiasi autobuse, mintyse dėliodamas kažkokį gudrų ir suktą mūsų tramdymo kolūkyje planą. Atspėjome, lyg būtume į vandenį žiūrėję, mat atvykus į išsvajotąjį kolūkį, visi linksmuoliai buvo apgyvendinti kartu su dėstytoju sename didžiuliame mediniame name, o mus – pavyzdingus ir tvarkingus, nei judėjusius, nei kalbėjusius visos kelionės metu – apgyvendino už kilometro, atokiau nuo kolūkinės gyvenvietės stovėjusiame mūrinuke, turėjusiame tris kambarius. Mikliai pasidalinome būstą: pirmajame kambaryje, arčiau įėjimo durų – aš, grupiokas Mindaugas ir grupės seniūnas Nerijus, antrajame – trys šiauliečiai, trečiajame – treji tyleniai iš Lietuvos kaimų glūdumos. Taigi mūsų planas – porą valandų patylėti, bet paskui mėnesį gyventi bemaž nekontroliuojamiems – puikiai pasiteisino, o štai autobuse linksmybes kėlę grupiokai vėliau vaikščiojo nukabinę nosis.
Grėsmingai atrodanti komanda ir jos vedlys įsiamžino prie kolūkio kontoros.
Orai pasitaikė neblogi – nešalti, nedrėgni, nevėjuoti – o ir kuitimasis laukuose, dorojant cukrinius runkelius, buvo ne iš sunkesnių, maitino nors ir paprastai, bet gana sočiai, tik štai viena bėda kasdien nedavė ramybės – nuobodulys. Grįžtam iš laukų, pasidžiaunam drabužius ir batus, o ką teikti ilgais rudens vakarais? Šiauliečiai šį egzistencinį opusą sprendė iki išnaktų pildami kortomis (beje, ne iš sprigto ar niukso žaidė), o mūsų trijulė laiką stūmė pasakodama anekdotus, juokingas istorijas bei pliekdama kortomis. Nuotaiką praskaidrindavo nuostabios sutemos laukuose: žemę apgaubus tamsai, danguje žibėjo spiečiai žvaigzdžių, jokie gatvės žibintai ar automobilių šviesos netrukdė gėrėtis nuostabiu dandaus voratinkliu, tik retsykiai tolumoje sužibdavo plentu važiuojančio automobilio žibintai. Rodos, gyvenk sveikai, ir džiaukis, grūdinkis ir stiprėk, juk net prausėmės ne namuko viduje, o lauke suręstoje prausykloje, kurią, tiesa, įkaušę grupiokai kiek sumaitojo, bet nenugriovė. Padėčiai radikaliai keisti gerojon pusėn, nutarėme leistis į žygį trise link artimiausio miestelio, tikėdamiesi jo parduotuvėje aptikti šviežio alučio buteliuką. Pėdinti daugiau nei valandą dėl vieno butelio alaus nėra jokios prasmės, tad pirkome kiekvienas po dėžę (joje – dvidešimt puslitrinių butelių), ir pasikeikdami dėl sunkumo bei paragindami vienas kitą laikytis iki pergalingos pabaigos, atsitysėm visą šį krovinį į mūsiškį namuką. Parsigabentam turtui apsaugoti nuo galinčių į jį pasikėsinti ištroškusiųjų, kambario duryse buvo pritvirtintas nuo kolūkinio tvarto nuplėštas galingas kablys, kartą išties padėjęs atlaikyti grupiokų antpuolį.
Kelionės kolūkin metu elgęsi pavyzdingai, vėliau išsišėlome atokiau stovinčiame kolūkio name.
Pergalingą žygį netrukome atšvęsti, truktelėdami po buteliuką alučio, netrukus kilo mintis šiek tiek pašpošauti: tąvakar buvo gana smarkus vėjas, tad keliu, o paskui pieva nusigavome iki namo, kuriame gyveno dėstytojas ir jo auklėjami nenuoramos, lauko tualeto. Sumanymas buvo gal ir neoriginalus, bet išties drastiškas: nutarėme nuversti lauko tualetą, kad pirmajam, kitos dienos ankstų rytą susiruošusiam į tupyklą, būtų galingas nerimo antplūdis. Kaip tarėm taip padarėm: vos ne vos nuvertę iš storų lentų sukaltą būdelę, krizendami leidomės namo, pokštaudami apie numatomą rytojaus performansą. Ir asitik tu taip, kad kitądien pirmąjį prispaudė ne ką kitą, o patį dėstytoją, tad šis, aptikęs tysančią tupyklą, kaip žaibas nėrė namam žadinti mūsiškius grupiokus, nes reikalas spaudė kaip reikiant, o čia, mat, „vėjas tualetą nuvertė“. Bala žino, gal uraganas ar viesulas ir pajėgtų pajudinti tą pusę tonos svėrusį lauko tualetą, bet trys vyrukai, gerokai pasistiprinę tonizuojančiu alučiu, net ir smarkiai pastenėdami, vos-ne-vos parvertė tą drūtąją tupyklą.
Lauko prausykla netruko pakeisti savąją išvaizdą, po smarkesnio studentų pabaliavojimo netekusi dalies stogo.
Visgi ryškiausi prisiminimai apie prieš trisdešimt penkerius metelius įvykusią mūsų odisėją į Lietuvos kolūkį-atsilikėlį yra susiję ne su mūsų dar gana vaikiškomis išdaigomis, o lydėjusiu dėstytoju – spalvinga ir neordinarine asmenybe. Dėstė jis vokiečių kalbą, tad neretai, pasakodamas mums vieną ar kitą istoriją, įterpdavo vokišką žodį arba posakį, taip, susėdus vissiems į mus vežiojusį senutėlį autobusą (minkštomis sėdynėmis!), dėstytojas perklausdavo „alles?“, ir, gavęs teigiamą atsakymą, komaduodavo vairuotojui: „abfahren!“ (važiuojam, vok.). Germanistas net tik smarkiai šveplavo, bet dar ir mikčiojo, tad išlieka paslaptis, kad gi jį įdarbino aukštojoje mokykloje KALBOS dėstytoju. Grupiokai netruko sužinoti, kad vargu ar atsitiktinai mus atvežė būtent į šį kolūkį, mat dėstytojas kasmet važiuodavo būtent čia, galbūt pas motiną savojo vaiko, kuriai kažkurį rudenį tą vaikelį „sumeistravęs“. Ar taip buvo iš tikrųjų, lieka paslaptimi, tačiau valgyklos fojė vaikščiojusias virėjas auksiniais dantimis jis išties bandydavo užkalbinti, apkabinti, pakirkinti. Pats germanistas buvo geraširdis, draugiškas, tad pastebėjęs, kad kolūkin pasiėmiau labai jau vasarišką kepurę, paskolino man vieną savųjų kepeliušų, tiesa, gerokai man perdidelį, tad nuolat atrodžiau lyg Čikagos gangsteris, užsismaukęs kepurę ant akių.
Nuo galimų užpuolikų patikimai gynė prie kambario durų pritaisytas kablys, nuluptas nuo tvarto vartų.
Paklausite, kiek gi galėjo studentas uždirbti per mėnesį, kolūkyje lenkdamas kuprą link cukrinių runkelių? Atsakysiu šmaikščiai – radijo imtuvą galėjo už tą algą nusipirkti: gavęs savąjį atlyginimą, vilniškėje „Aido“ parduotuvėje, buvusioje pačiame miesto centre, netoliese operos ir baleto teatro, už 70 rublių „nusišoviau“ kompaktišką radijo imtuvą. Didžiausias jo privalumas buvo ilga antena ir ypač tikslus trumpųjų radijo bangų priėmimo reguliavimas, tad sumaniai kovodavau su „Amerikos balso“ ir „Laisvosios Europos radijo“ transliacijas „zirzindavusiais“ (slopindavusiais) kareivukais, savuosius slopintuvus įkurdinusiais vakariniame Vilniaus pakraštyje. Likusi dešimtrublė buvo panaudota „dėžės“, t.y. dvidešimties puslitrinių butelių, alaus pirkimui Nemenčinės plento pradžioje buvusioje parduotuvėlėje, nes kitose nusipirkti alų buvo kebloka – siautėjo gorbačiovinė kova su girtuokliavimu ir „samanės“ varymu. Sovietmečio realijų neuostęs šiuolaikinis jaunimas turbūt nusistebės: kaip gi čia dabar išeina, kad už mėnesinį atlyginimą teišgali įsigyti radijo imtuvą ir porą dešimčių butelių alaus? Anuomet tai buvo kasdienybe, kai skambius šūkius „esame visi lygūs“ jau akivaizdžiai gožė „lygesnių už lygius“ partinių biurokratų gerovės apraiškos.
(Apybraižai parengti naudotos asmeninės autoriaus nuotraukos.)
Turite prisijungti norint komentuoti.