Dešimties studentų grupė, atvykusi Danijon 1993-ais, žavėjosi daug kuo.
Horsenso miesto Danijoje simbolis – arklys.
Du šimtai dolerių – daug ar mažai? Lietuvos pensininko rankose – nemažai, tačiau turbūt sutiksite, kad kainoms šokant pasiutpolkę, tokia suma šiandienąnėra ypatinga. Tiesa, 1991-ųjų gegužę poros šimtinių „žalių“ mums pakako surengti kuklias, bet linksmas vestuves, o dar po poros metų du šimtus dolerių savojoje „alma mater“ gavau kelionei į Danijos miestą Horsens‘ą, kur grupelė geriau anglų kalbą mokančių studentų turėjo rengti diplominius projektus. Užsisakiau lietuvišką pasą – skubos tvarka, už visus trisdešimtį „žalių“ – ir lėkiau į vilniškį Kalvarijų turgų pirkti porą palčių lašinių, mat Danijoje maistas brangus, tad bandysiu sutaupyti, lietuviškus lašinius kimšdamas. Kokie gi tai pinigai buvo 1993-ųjų pradžioje tie du šimtai dolerių? Litas sugrįžo tų metų vasarą, ir buvo susietas buvo su JAV doleriu, kursu keturi litai už vieną dolerį, o iki tol apyvartoje buvo bendrieji talonai („vagnorkės“), kurių kursas artėjo iki 600 „vagnorkių“ už dolerį. Tų pačių metų pabaigoje, pradėjęs dirbti solidžioje valstybinėje įstaigoje, gaudavau net 430 litų atlyginimą, kurio pakakdavo prasimaitinti mūsiškei šeimai, taigi du šimtai „žalių“ buvo išties solidi suma prieš trejetą dešimtmečių. Na, bet baikim skaičiuoti pinigėlius, ir kelkim sparnus į Daniją.
Bene labiausiai Horsense žavėjo nedidukai gyvenamieji namai, kruopščiai sutvarkyti kiemeliai – šiandieną Lietuva daug kuo panaši į šį stilių.
„Aach, uuch, ooch!“, – visas lėktuvas skambėjo išgąsčio ir nuostabos šūksniais, kai „Boeing‘as“ išnėrė iš debesų ir ėmė sklęsti virš, rodos, čia pat esančio vandens, tačiau tai tetruko tik trumpą laiką, nes jau už keliolikos akimirkų lainerio ratai dunkstelėjo į jūros link nusidriekusį oro uosto taką. Keletą metų iki šios kelionės man teko dažnokai skraidyti sovietiniais lėktuvais, tačiau kelionė „Lietuvos avialinijų“ (buvo tokios kadaise, jomis labai didžiavomės) nediduku „Boeing‘u“ įsiminė visam gyvenimui, mat sovietinė aviacija nebuvo pritaikyta skrydžiams esant rūkui, o štai „Boeing‘as“ be jokio vargo perkirto tirštą virš jūros tvyrojusio rūko apsiaustą, ir sklandžiai nutūpė Kopenhagoje. Pamenu, kad kartu su mūsiške bene dešimties VGTU (VISI) studentų grupele skrido ir aukštas pareigas tais laikais ėję Lietuvos diplomatai, nes minėtojo „Boeing‘o“ anuomet būta Lietuvos aviacijos flotilės „vinimi“.
Skandinaviškas stilius Danijoje sužavėjo taip, kad prieš porą metų pastatytą namą sau projektavome irgi santūrios architektūros, negremėzdišką.
Tam, kad geriau įsivaizduotumėte manuosius įspūdžius, patirtus Danijoje 1993-ųjų žiemą ir pavasarį, privalau šiek tiek pagrįžti į padėtį Lietuvoje 1992-aisiais ir 1993-ųjų pradžioje. Pakeiksnodami mieguistą Lietuvos valdžią dėl niekaip nesuvaldomos kainų pasiutpolkės, godžių vertelgų įsuktos prisidengiant karu Ukrainoje, dažnas jau vargiai beprisimename, kad 1992-aisiais jauną valstybę purtė hiperinfliacija, siekusi ~1800 procentų, tad pernykštis kainų kilimas jos fone atrodytų gana kukliai. 1993-ieji nenustebino įprastais paskutiniajam praėjusio amžiaus dešimtmečiui reiškiniais: pustuštėmis parduotuvėmis, klanų ir banditų gaujų kova dėl „prichvatizuojamų“ objektų, įsivyraujančia bedarbyste, sovietmetį menančiais paslaugų bei buities „kokybės“ standartais, didžiųjų įmonių bei organizacijų griūtimi, žemės ūkio įmonių parceliavimu ir kitomis laukinio kapitalizmo grimasomis. Apibendrinant būtų galima teigti, kad dešimtis studentų iš aibės paveldėtų ydų bei pačių susikurtų problemų kamuojamos, nelengvai besistojančios ant kojų šalies atvyko į vieną labiausiai progresyvių ir socialiai saugių pasaulio valstybių.
Horsense galima išvysti ir senosios architektūros pastatų, ir prabangesnių – danų masteliais matuojant – privačių namų.
Ankstyvą rytą įlipome į švarutėlį autobusą, vežusį Kopenhagos centran, ir išplėtę akis stebėjome vaiskios saulės budinamą Danijos sostinę, iš tarpuvarčių beišlendančius pamėlusius benamius bei girtuoklius, besišlaistančius gatvėmis nusmukusiomis kelnėmis. Ne vieną tokį gražuoliuką sutikome ir Kopenhagos geležinkelio stotyje, kur išsikeitėme dolerius į Danijos kronas (anuomečiu kursu mokėta šešias kronas už dolerį), beje, valiutų keitimo paslauga buvo mokama: už patį konvertavimo veiksmą tekdavo atriekti labai „riebias“ 20 kronų (~3,5 dolerio) – tiek Lietuvoje anais laikais pakakdavo sočiam valgymui visą dieną. Traukinys stebino nei kiek ne mažiau, nei erdvus, šiuolaikiškas ir švarutėlis Kopenhagos oro uostas, nes tokiu moderniu ir patogiu traukiniu dar nei vienam mūsų nebuvo tekę važiuoti. Neprailgo kelionė traukiniu iki kelto – garsiojo Danijos tilto, sujungusio sostinės salą su žemynu, dar nebuvo – tad persėdę keltan, eilinį kartą išsižiojome nuo kelionės sąlygų patogumo, komfortiškos keleivių erdvės ir įspūdingų jūroje statomų būsimo tilto atramų vaizdo. Jaukiai papukšėjęs, gražuolis keltas atgabeno mūsų grupelę iki laukiančio kito traukinio, ir padardėję juo dar kurį laiką, jau vakarop atvykome į nedidelio Danijos miesto Horsens‘o (anuomet ~30 tūkst. gyventojų) geležinkelio stotį, kurioje mūsų jau laukė būsimas kuratorius – vešlią barzdą užsiauginęs pusamžis danas.
Horsense yra uostas, nuo kurio retsykiais sklisdavo nosį riečiantis kvapas, o miesto pakraštyje įsikūręs nemažas viešbučio kompleksas.
Paaiškinęs, kaip pasiekti mūsų būsimąją mokymosi įstaigą, danas patarė sukrauti mantą jo automobilin, ir pėdinti pagrindine miestelio gatve link vietinio politechnikumo. Nors vakarėjant dažna parduotuvė jau nebeveikė, kelionė mums užtruko, mat išvydom ne tik nematytą mums įrangą – dabar nieko nebestebinantį „Bobcat‘ą“ – traktoriuką, kasantį kabeliui siaurą griovį, bet ir parduotuvių vitrinose išdėliotas gausias gėrybes, kurių dauguma kėlė nuostabą. Nors dauguma parduotuvių ir parduotuvėlių jau nebeveikė, o kai kurias deangė nuleidžiamos grotos, nepasposkoti į siūlomą prekių gausybę niekaip neišėjo, tad tik po ilgokų klajonių pasiekėme dano nurodytą pastatą. Nakčiai jau gaubiant miestelį, buvome „paskirstyti“ pas įvairius būstų politechnikumo studentams nuomotojus, ir likimo buvau eilinį kartą pamalonintas: man teko erdvus dviejų dalių būstas už kvartalo nuo Horsens‘o politechnikumo, keturių aukštų pastato mansardiniame aukšte. Manosios gatvelės pradžioje buvusi senovinė bažnyčia pasitiko galingais varpo dūžiais, tad vilkdamas sunkų krepšį – primenu, jame net du dideli palčiai lašinių – pėdinau į savo naująjį būstą, mintyse svajodamas apie įspūdžius, kuriuos bus lemta partirti per tris buvimo Danijoje mėnesius. Ir neapsirikau.
Horsenso centrinė gatvė, einanti nuo geležinkelio stoties, yra supama parduotuvių ir viešbučių, joje rengiamos mugės stebino – nevagiliaujama…
Kitą rytą susirinkome politechnikumo palėpėje įrengtoje auditorijoje – Danijoje būtas ir visas kitas nekilnojamas turtas labai brangus, tad aptikti ten neįrengtą palėpę arba mansardą vargu ar pavyktų – ir danas ėmė dėstyti mums gyvenimo Danijoje principus bei naudojimosi politechnikumo erdvėmis taisykles. Atėjus klausimų eilei, kiek naivokai klustelėjau daną, ar dideli jo šalyje pajamų mokesčiai, mat buvau girdėjęs, kad turtingiausieji ten moka labai didelius, net pusšimtį nuošimčių siekiančius pajamų mokesčius. Danas susimąstė, ir perklausė manęs, kokie pajamų mokesčiai Lietuvoje, nors ir pats puikiai žinojo tą skaičių, mat buvo Vilniuje išsinuomavęs butą, ir atvažiuodavo jame pasibūti. Išgirdęs atsakymą, danas paprašė mus prieiti prie stoglangių – vargu, ar kuris dabar nežinome, kadypač kokybiški „Velux“ stogo langai yra gaminami būtent Danijoje – ir dirstelėti pro juos.
„Ar matote tolumoje savivaldybės pastatą?“, – klustelėjo mus danas. „Matom“, – vieningai patvirtinome. „O mokyklos pastatą ir ligoninę antai ten ar matote?“, – vėl pasiteiravo danas. „Matom, matom!”, – nuraminom daną. „O gatvę apačioje ar matote, ar lygi ji?“, – toliau kamantinėjo danas. „Matom, jūsų gatvės išties puikios“, – pamaloninom daną. „Tai štai todėl, mielieji, mokesčiai mūsų šalyje yra gerokai mažesni, nei jūsiškėje: jei aš sumoku mokesčius, tai savomis akimis matau, kur jie panaudoti, o kur dingsta Lietuvoje sumokėti mokesčiai, niekam neaišku“, – gal kiek ir sutirštindamas spalvas, bet esmę teisingai mums įvardino dėstytojas, nors, tiesą sakant, iki šiol klausimų dėl lietuviškų mokesčių lieka daugokai…
Gatvė, kurioje buvo manasis namas, prasidėjo prie senos bažnyčios teritorijos, tad pravėręs stoglangius, girdėdavau valandas skelbiančių varpų dūžius.
Gavęs pirmą nokdauną – bet ne nokautą – klustelėjau daną keleto frazių danų kalba: „aš nekalbu daniškai“, „ar jūs kalbate angliškai?“, „dėkoju“, „atsiprašau“ ir t.t. Visas šis frazes kruopščiai užsirašėme, jas moku iki šiol, nes nemokėti šalies, kurioje gyveni kalbos – bent jos absoliutaus minimumo – anot bolševikėlių ideologo Karlo Markso, „gali tik svečias, idiotas arba okupantas“. Palieku jums spręsti, kokį statusą suteiktumėte Lietuvoje dešimtmečius gyvenantiems, bet taip ir nepramokusiems bent keleto žodžių lietuviškai. Na, o mes grįžkime į Horsensą, kur būsimieji inžinieriai traukia pasidairyti po politechnikumo – aukštesnį statusą turinčiame institute pabuvosim kiek vėliau – patalpas, užsukdami ne tik į auditorijas, bet ir į biblioteką, valgyklą, susirinkimų salę bei pusrūsyje įsikūrusį studentų klubą.
(Pasakojimą apie lietuvių studentų įspūdžius Danijoje prieš tris dešimtmečius pratęsiu netrukus, o su jumis dalinuosi asmeninio archyvo skaidrėmis.)
Turite prisijungti norint komentuoti.