Sakralioje Alytaus sinagogos erdvėje – mažieji Arūno Vaitkaus stebuklai

Vargu, ar surastum Alytuje geresnę erdvę meno kūrinių eksponavimui, nei po senosios sinagogos skliautais: sakrali aplinka čia sukuria ypatingą aurą.

“Žmogus planuoja, o Viešpats rokuoja”, – berods taip skamba posakis apie mūsų sumanymų tikroviškumą, bet tąkart savuosius planus susijaukėme patys, nes pokalbis buvo toks betarpiškas ir sklandus, kad nejučia prašnekėjome bemaž dusyk ilgiau, nei ketinome. O jums ar būna taip, kad sutinkate bendramintį, kuris, rodos, puoselėja susišaukančias su jūsiškėmes godas bei idėjas, su kuriuo kaipmat mezgasi nuoširdi ir draugiška šneka? Neabejoju, kad nutinka tokie susitikimai, bet šiek tiek užbėgau įvykiams už akių, tad teks “imti už vadžių, ir grįžti prie pradžių”.

Neverta nei kartotis, kad Lietuvėlėje turime tiek įdomių žmonių, nuostabių vietų ir grožybių, tiek talentingų kūrėjų, kad visų nei neišvardinsi, bet, rodos, jau tiek visko esi regėjęs, o vėl ir vėl atrandi tėnynėje naujus perliukus: keletą tokių aptiksite Alytuje, kai tik ištaikysit progą jame apsilankyti. Tokia proga pasitaikė, kai vyresnėlis susirengė važiuoti į bonus (japoniški miniatiūriniai medeliai) augintojų susirinkimą Alytuje, tad, rodos, Dzūkijos sostinė pati kvietė pas save. Paveizėti Alytuje išties yra į ką, ir vienas tokių perliukų – dailiai surestauruota sinagoga, kurioje šiandieną įsikūręs Audiovizualiųjų menu centras.

Po kruopštaus restauratorių darbo, Alytaus sinagoga atgavo didžiumą savojo žavesio, kuris buvo bebaigiąs nunykti sovietmečiu, pastato negailint.

Na, kad jau pasisuko kalba apie menus, tad ir pradėkime nuo architektūros meno, leisdamiesi trumpon kelionėn į alytiškių žydų – tarpukariu jų Alytuje gyveno bemaž porą tūkstančių – maldos namų praeitį. Įvairių šaltinių duomenimis, išraiškingas sinagogos pastatas atsirado sudegusios medinės vietoje XIX amžiaus pabaigoje arba XX pradžioje – po 1909-ais ir 1911-ais Alytų nusiaubusių gaisrų. Alytiškius žydus, kaip ir visa gausią Lietuvos žydų bendruomenę, nusinešė negailestinga holokausto Antrojo pasaulinio karo metais banga, o sinagogos pastatui teko atkentėti ir druskos sandėlio, ir viščiukų peryklos, ir elektrografijos cecho dalias, iki 2016-ais galų gale imtasi jį restauruoti po trijų dešimtmečių užmaršties konservavimo būsenoje. Duris sinagogoje įkurdintas naujasis kultūros centras atvėrė tik pries dvejus metus, kaipmat tapęs menų pasiilgusios alytiškių bendruomenės traukos centru.

Įkurdinti surestauruotoje sinagogoje menų centrą – puiki, vykusi idėja.

Šiandieną menu centre įrengta nuolatinė ekspozicija, pasakojanti turtingą, o kartu ir skaudžią Alytaus žydų bendruomenės istoriją, nulat vyksta kultūriniai renginiai: tiek muzikiniai, tiek vizualieji, į kurių vieną mes ir pakliuvome. Dar nuo tų vaikystės ir paauglystės laikų, kai restauratoriumi dirbęs Tėvas supažindino mane su įvairiomis meno sritimis ir paskatino juo domėtis (tiesą sakant, manasis interesų laukas ilgainiui apsiribojo muzikos pasauliu), ekslibrisų kūryba žavėjo ypatingai: mažame, juodai-baltame, paveikslėlyje dailininkas turi sugebėti įprasminti ekslibriso savininko asmenį ir jo gyvenimiškuosius prioritetus, nepamiršdamas ir meninės aplinkos akcentų. Tad ypač smagu buvo alytiškiame Audiovizualiųjų menu centre atrasti universalaus – plėtojančio įvairias kūrybos sritis – menininko Arūno Vaitkaus ekslibrisų parodą, tiesiog prikausčiusią dėmesį.

Ekslibrisų menas žinomas nuo viduramžių: kairėje matote Povilo Alšėniškio 1533 m. ekslibrisą, dešinėje – XX a. Lietuvoje sukurtas ekslibrisas.

Norėdami pamaloninti savąją savigarbą erudicija, o ir pasipuikuoti žiniomis prieš kitus, pirmiausia grįžtelėsim į ekslibriso istoriją: kas gi per vienas šis sutvėrimas? Ekslibrisas („ex libris“ – „iš knygų“, lot.) yra knygos ženklas, žymintis jos savininką – nedidelis lapelis, klijuojamas viršelio vidinėje pusėje: būtinas knygos savininko vardas (bent jau inicialai) arba organizacijos pavadinimas, privalomas piešinys (ornamentinė, figūrinė, šriftinė ar kita kompozicija, taip pat herbas, emblema ir kiti įvairū atributai), o kartais ir specialus tekstas. Retkarčiais ekslibrisu vadinami ir knygos savininką nurodantys įrašai ar spaudai. Ekslibrisas atsirado viduramžiais Vokietijoje, o Lietuvoje pasirodė XVI amžiuje, ėmus plisti spausdintinėms knygoms, visgi suklestėjo ekslibriso menas XX amžiaus antrojoje pusėje, talentingų ir darbščių Lietuvos grafikų dėka. Palaipsniui didėjant ekslibriso formatui, praėjusio amžiaus antrojoje pusėje ekslibrisas neteko taikomosios paskirties, ir tapo savarankišku smulkiosios grafikos kūriniu, tad nuo pat 1960-ųjų buvo nuolat rengiamos respublikinės teminės ekslibriso parodos, o nuo 1977-ųjų – tarptautinės Vilniaus ekslibrio bienalės, skelbiant solidžius konkursus svarbiausioms kultūrinėms sukaktims bei įvykiams paminėti.

Sinagogoje įrengti parodos stendai vaizdingai pasakoja Alytaus žydų bendruomenės gyvenimą bei likimą.

Dabar, kai mūsų žinios apie patį dailės kūrinį – ekslibrisą – pasiekė ekspertų lygį, imamės domėtis alytiškio ekslibrisų parodos autoriaus kūrybine ir visuomenine biografijomis. Arūnas Vaitkus – profesionalus menininkas, Telšių taikomosios dailės technikume baigęs dizaino studijas, o Vilniaus dailės akademijoje – dailės pedagogiką. Nuo XX amžiaus pabaigos iki šiandienos menininkas surengė virš keturiasdešimties personalinių parodų, buvo dalyviu daugiau kaip dvidešimties parodų bei aštuoniolikos plenerų Lietuvoje ir užsienyje. Veikiančioje parodoje eksponuojami jo kūriniai apima bene dvidešimties metų laikotarpį, o seniausias rodomas ekslibrisas sukurtas dar praėjusiame amžiuje. Arūnas Vaitkus yra ne tik aktyvus menininkas, bet ir pedagogas bei parodų organizatorius, turintis turtingą vadybinę patirtį, o ir ne vien tapo, bet ir kuria šviestuvus, ekslibrisus, šaržus, mažąją plastiką, iliustracijas, dar ir fotografuoja. Berods, pats laikas būtų pasidaryti kavos, ir susėsti įdomiam pokalbiui su pačiu menininku.

Jūsų kūryba įvairialypė ir daugiaplanė, o kokią vietą joje užima ekslibrisai?

Man jie yra „mažieji šedevriukai“, kuriuose, kaip ir visoje manojoje kūryboje, vaizdą perteikiu ne tiesmukai, o naudodamas simbolinę kalbą, simbolinius ženklus bei simbolius, atėjusius iš lietuvių tautos meno bei kitų kultūrų, senųjų civilizacijų bei jų tikėjimų. Pirmąjį ekslibrisą sukūriau dar 1999-aisiais, Šiaulių gimnazijos organizuotam ekslibrisų konkursui, ilgainiui kvietimų į tokius konkursus ėmiau gauti vis daugiau, ir šia meno sritimi susidomėjau profesionaliai. Prisipažinsiu, kad potraukis miniatiūroms name lydi dar nuo mokyklos suolo, kai sąsiuvinių paraštėse nusipiešdavau kokį paveikslėlį, tad iki šiandienos jau esu gerokai per šimtą ekslibrisų sukūręs, skirtų tiek asmenims, tiek organizacijoms ar institucijoms. Nėra taip paprasta prisipažinti, o ir perprasti reikės pastangų, kad ekslibrisai yra maži savo dydžiu, tačiau reikalauja daugybės išieškojimų, technikos parinkimo, tinkamo siužeto, mat tenka įsigilinti į vaizduojamo žmogaus asmenybę, gyvenimiškąją situaciją ar net patį laikmetį.

Dabartinėje parodoje „Parva Gaudia“ („Maži džiaugsmai“) eksponuojama virš keturiasdešimties ekslibrisų: kam ar kokiomis progomis juos kūrėte?

Dalis eksponuojamų darbų yra konkursiniai, taigi skirti konkrečioms temoms, kita gi dalis sukurti svarbioms datoms paminėti ar tiesiog bičiuliams, neretai atsilyginantiems man tuo pačiu. Pamenu, kad labai malonus ir įkvepiantis buvo alytiškių Danguolės ir Gedimino Jegelevičių užsakytas heraldinis ekslibrisas šeimos bibliotekos knygoms, kuris ir buvo panaudotas tikslingai – padaugintas antspauduojant, ir įklijuotas į šeiminės bibkliotekos knygas, o ne likęs vienetiniu darbu. Puiku buvo tai, kad užsakovai knygas su mano kurtais ekslibrisais išdalino Alytus rajono bendruomenių bibliotekoms, tad nors maža dalele prisidėjau prie socialiai atsakingo ir kilnaus sumanymo. Apskritai, manieji darbai yra įvairių žanrų, sukurti skirtingais stiliais, tad dažną jų galėčiau pavadinti keliskart gimusiu, keitusiu spalvas it chameleonas.

Ekslibrisai kuriami net keliolika skirtingų technikų: kuri labiausiai prie širdies jums, o kuri patogiausia?

Išties, esama net keliolikos ekslibrisų kūrimo būdų-technikų, tai ir plieno raižinys, ir ofortas, ir litografija, ir šilkografija – visas išvardinti bei pakomentuoti ilgokai užtruktų, visgi šiais laikais dažnas menininkas pasirenka patogiausią būsą – kompiuterinę techniką, nors man mieliausias yra lino raižinio būdas. Aiškiai suprantu, kad naudodamasis kompiuterine technika, sutaupau begalę laiko, nes tradicinėmis grafikos technikomis kuriami darbai reikalauja aibės pastangų nuo pat idėjos gimimo, galybės eskizų, iki tampa realizuoti atspaudų pavidalu. Kompiuterinė grafika suteikia galimybę gana sparčiai parinkti gausybę atspalvių, patogu ir lengva kūrinį tobulinti, taisyti, koreguoti, tačiau kokia bebūtų technika, ekslibrisas yra toks pat meno kūrinys, kaip ir kiti, tad jis gali rastis ir per kelias valandas, ir per kelis metus. Taigi nesiimčiau vertinti, kuria technika sukurtas ekslibrisas yra „tikresnis“ ar „vertingesnis“.

Palikime ekslibrisus trumpam nuošaly, pagvildenkim kultūros skvarbos temą apskritai: ar domisi menu jaunimas?

Tas, kuris nuolat yra mano akiratyje, su kuriuo bendrauju ir dalinuosi patirtimi bei įžvalgomis – domisi ne bet kaip, o aktyviai, todėl į renginius, kuriuos organizuojame su bičiuliais bei bendraminčiais, ateina daug jaunų žmonių. Klaidinga manyti, kad menas ir kultūra apskritai yra jau brandaus amžiaus žmonių domėjimosi lauke, kad besiskverbiančios subkultūros ar pigūs kičinio lygio renginiai „permuša“ jaunimo domėjimąsi menu, muzika, kultūra.

Kokius kūrybinius sumanymus ir kultūros sklaidos projektus puoselėjate mintyse?

Mintyse, jose jau sudėlioti, suplanuoti šių metų renginiai: XVIII Lietuvos dailės ugdytojų kūrybos darbų paroda iš raidės ,,Š… . ”, Alytuje gegužės mėnesį, XIX Menų šventė vaikams Alytuje ,,Skambantis spalvų miestas“, kūrybinės edukacinės stovyklos, plenerai Veisėjuose, Merkinėje, ir taip toliau …

Belieka palinkėti Jums geriausios kloties.