Anuometė Nida – gerokai kuklesnė ir santūresnė, prastesnį servisą turėjusi, tačiau kiekvieno lietuvaičio širdžiai ji buvo, yra ir liks brangi.
„Nida, Nida, Nida, balto smėlio pasaka, Nida, Nida, Nida, žėrinti kaip ašara“, – šaunia daina Nidą kadaise gyrė garsieji Lietuvos estrados grandai Nelė Paltinienė ir Eugenijus Malinauskas – ansamblio „Kopų balsai“ solistai. Paviliojo Nidon mane ir manąjį draugą Darių ne vien ši daina: Nidoje esu daugybę kartų atostogavęs su tėvais, bet štai Dariui apsilankymas Nidoje buvo pirmasis, ir dar – pirmosios jo atostogos po tarnybos sovietinėje armijoje, tad skubėjo jėgas atgauti, o ir pasižmonėti mudviem norėjosi. Tėčio parūpintas kelialapis dvylikai dienų, leidimai įvažiuoti Neringon – sovietmečiu kas tik nori negalėjo ten pakliūti, juk pasienio zona! – ir autobusas Nidon jau pūškuoja visas pusšeštas valandas.
Nei jėgų, nei lėšų Nidos priežiūrai niekada negailėta, tad kurortas buvo išpuoselėtas ir reprezentatyvus, kaip ir šiais laikais, tik stokota pramogų.
Romantiška kelionė su persikėlimu kelte ir patikra drūtojo milicininkos poste baigėsi apiepiet, tad puikiu oru pasitikusi Nida mikliai sugrąžino sovietinėn tikrovėn: alaus vienintelėje parduotuvėje nė su žiburiu neberasi. Dviems vyrams žūtbūt privalu atšvęsti atostogų pajūryje pradžią, tad strateginis sprendimas gimsta kaipmat: visiškai šalia mūsiškės poilsinės įsikūrusi restauratorių suręsta Nidos „Ešerinė“. Joje paslaugus darbuotojas gelbsti tokius, kaip mes, nelaimėlius, mikliai pilstydamas alutį į atsineštą tartą, mudviejų atveju – trilitrinį stiklainį. Pasidžiaugėme gavę gero alaus, mat Klaipėdos alaus kombinatas anuomet alučio kokybe gerokai lenkė vilniškius: taip gražiai putojo „Ešerinėje“ pilamas alutis, toks tikrai nebus skiestas! Šia proga verta prisiminti gana tikrovišką sovietmečio anekdotą. „Degustatoriai ragauja ir vertina kelias alaus rūšis, pirma gurkšteli klaipėdiškio „Baltijos“, ir konstatuoja: „Aluje yra šiek tiek vandens“. Po to gurkšteli vilniškį „Miežinį“, ir taria: „Vandenyje yra šiek tiek alaus“. Trečiu ragauja „Žigulinį“, ir reziumuoja: „Jau vartotas“. Na, mūsiškis alus jau vartotas nebuvo, bet geru skoniu nepasižymėjo, tad šiaip-ne-taip įveikę trilitrinio turinį, sugulėme miegoti, prasivėrę tiesiai į marias žiūrintį langą (mūsiškis namas buvo paskutinis gatvėje, vedančioje link kopų). Ir šiaip gulam, ir taip apsiverčiam, o miegas neima, tik karštis muša, riaugulys riečia, galvoje spengia: kokia čia kvaraba bus pavaišinę mudu „Ešerinės“ šeimininkai? Vėliau sutiktos nidiškės gražuolės išaiškino naiviems atvykėliams, kad vietiniai niekada neperka „Ešerinėje“ pilstomo alaus, mat jis smarkiai skiedžiamas vandeniu, bei pripilama šiek-tiek skalbimo miltelių, kad putotų, ir taip išsklaidytų visas abejones dėl jo kokybės.
Populiariausi Nidos objektai anuomet buvo du – restoranas “Nida” ir kino teatras “Agila”, sulaukdavęs žiūrovų tikro antplūdžio prastesniu oru.
Išvargę skalbimo milteliais pagardinto alaus paženklintą pirmąją naktį Nidoje, kitos dienos ryte jau stovėjome ilgokoje vyriškių eilėje prie parduotuvės, belaukiančioje klaipėdiškio alaus kombinato produkcijos, ir dar stovėdami visi draugiškai susitarėme: kiekvienas perkam ne daugiau kaip dėžę – t.y. dvi dešimtis puslitrinių butelių – alučio. Pora valandų parduotuvės garbės sargyboje, ir išsvajotas alus jau krepšiuose, tad kita užduotis – nugabenti jį Dariaus tarnybos draugams, įsikūrusiems tolokai – šalia Nidos vidurinės mokyklos esančioje poilsinėje (toje pat gatvėje būta ir sovietinių funkcionierių poilsio namų „Auksinės kopos“). Draugo bičiulių kambaryje stovintis šaldytuvas buvo pripildytas išties vyriškos dvasios: du pakeliai varškės, indelis grietinės ir keturios „dėžės“ – t.y. 80 butelių – alaus. Kito taip „įforminto“ šaldytuvo dar neteko iki šiolei matyti. Tad kas rytą, papusryčiavę savajame kambaryje, startuodavom link nidiškės mokyklos, ir įsimetę kelis butelius alaus krepšin, pėdindavom į palūdimį, neretai sutikdami take daugiavaikę draugiškai nusiteikusių šernų šeimyną. Pliaže smagiai užgrodavo maniškis radijukas, mat pajūryje kokybiškai priimdavo Lenkijos radijo laidą „Lato z radijem“, transliuodavusią vakarietiškas melodijas. Tiesa, būdavo nelengva įveikti kitų poilsiautojų radijus ir magnetolas: anuomet lenktyniauta, kas gi atsineš paplūdimin didesnį aparatą, ir kokia kalba – lietuvių, rusų ar lenkų – skambės iš jo kalbos bei dainos.
Kiti du žinomesni Nidos objektai anais laikais: knygynas ir skaitykla šalia, bei suvenyrų parduotuvė didžiuliam mediniam name.
Alų ir kitus gaiviuosius gėrimus gerdavome pliaže (ir patikėkit, anuomet neskęsdavo dažniau, nei dabar), o ir orai mums teko puikūs: jūra telkšojo ramutėlė it stiklas, vanduo buvo šiltas kaip arbata (toks buvo tik šiemet per Žolines). Alutis buvo užkasamas vėsiame pakrantės smėlyje, ir akylai stebimas, kad kas nors jį „nepasiskolintų“. Nuolat kildavo dilema: kuris kilsim nuo kaitraus smėliuko, ir trauksim atsinešti buteliuką putojančio? Sprendėm šį rebusą, žaisdami kortomis „durnių“, mat anuomet kortos ir tinklinio kamuolio daužymas, sustojus ratu, buvo bene populiariausi užsiėmimai prie jūros. Kadangi abu kadaise lankėme tinklinio treniruotes, žaisti, gausiai kompanijai sustojus ratu, buvom tikras malonumas. Na, o pralošusiam kortomis tekdavo atnešti vėsų buteliuką maloniai karstelėjusios „Baltijos“, pirma jį rūpestingai nuplovus. Klyksmų „karšti, labai, labai skanūs čeburekai“ pliaže anuomet nesigirdėjo, tad paplūdimyje aidėjo vaikų klegesys, daužomo kamuolio garsai, ir minėtos radijo imtuvų bei nešiojamų kasetinių magnetofonų varžytuvės. Gurkštelti putojančio gėrimo niekas nedraudė, tačiau stipresnius gėrimus ragauti buvo šiukštu nepriimta: visi žinojo, kad maudynės ir alkoholis nedraugauja, nes kasmet pasklisdavo žinios apie vieną-kitą padauginusį ir priburbuliavusį. Puiku buvo ir tai, kad skirtingai nuo dabartinių pernelyg apsidraudžiančių gelbėtojų, anuomet maudytis jūroje buvo galima ir esant didesnėms bangelėms, tad pajusdavai tikrąjį maudymosi Baltijoje malonumą, bangoms smarkiai „skalbiant“ nugarą.
Skaityklos T.Mano namelio terasoje bei Nidos bažnytėlės aplankymai buvo “pagal nutylėjimą” privalomi visiems poilsiaujantiems Nidoje.
Nors dešimtį dienų kepino kaitra ir nelijo, vėjelis vos vos dvelkė, tačiau drybsojimas pliaže po truputį ėmė pabosti, o ir paėjėti iki jūros Nidoje tenka tolokai, bet paplūdimio vedę takai žavėjo savuoju lygumu, tvarkingu ir jaukiu apšvietimu vakarais. Pietaudavom įprastai miestelio centre įsikūrusioje valgykloje, kurioje virėjos nesidrovėdamos klausdavo viena kitą, kuri gi daugiau vandens kompotan šliūkštelėjo, o ir meiliai šaudė akutėmis į jaunus vyrukus. Vakarais pro atvirus virš valgyklos įsikūrusio restorano „Nida“ langus garsiai sklisdavo smagios estradinės melodijos, aidėjo žvalūs dainininkų balsai: norint gauti gerų arbatpinigių, anuomet reikėjo turėti gerą balsą bei talentą, nes nei balsą „padailinančių“ kompiuterinių programų nebuvo, nei silikoną į krūtis bei lūpas leisdavo, tad pupyčių-olialyčių scenon niekur neleisdavo.
Nedidukėje Nidos estradoje vyko puikių estradinių kolektyvų koncertai, sutraukdavę minias žiūrovų, atkakliai reikalavusių dainos pakartojimo.
Nusnūdę po pietų, traukdavome arba pasivaikščioti į kopas, arba irstytis valtimi – ir vienur, ir kitur vis lydėdavo įdomūs nutikimai: kartą nuplaukėme valtimi iki Didžiosios kopos papėdės, ketindami pasimaudyti šiltutėliame marių vandenyje (buvo įšilęs iki mažiausiai 25-ių laipsnių). Plaukiant atgalios, netikėtai ėmė siausti galinga vėtra, bangos valtį sūpavo visomis kryptimis, tad smarkiai užgulėme irklus, galynėdamiesi su užklupusia stichija. Vos spėjome prisiirti krantan prie Vaikų jachtklubo – tai paskutinis namukas pakeliui link Didžiosios kopos, buvęs mūsiškės poilsinės kaimynystėje – vėtra akimirksniu nurimo taip pat netikėtai, kaip ir buvo sukilusi, taigi veltui liejom prakaitą. Įdomus buvo užsiėmimas sėdėti marių pakrantėje, ant suoliukų šalia Vaikų jachtklubo, ir stebėti mikliai buriuojantį nedidukes bukanoses jachtas jaunimą, kurio treneris gal juokais, gal rimtai mums paminėjo, kad kadaise tokią jachtą buriuodavo ir kompartijos sekretorius A.Brazauskas.
Dviejų draugų atostogas Nidoje lydėjusius nutikimus sužinosite jau netrukus – šios kelionės praeitin tęsinyje – o šįkart mums talkino AIDAI.LT archyvas.
Turite prisijungti norint komentuoti.