Esam su Dariumi Juodka senokai pažįstami – nuo akušerijos skyriaus Antakalnio klinikose, kuriame abu atsiradom svietan kelių dienų skirtumu – tad bendrųjų klausimų apie gyvenimo prasmę nepateikinėsiu, tik labai konkrečius ir dalykiškus.
Primink, ar senai fotografuoji?
Nuo dvylikos metų, ir bene labiausiai tokiai ankstyvai pradžiai pasitarnavo dabar jau retenybe esantis fotoaparatas FED-3, kurį a.a. Tėvas gavo dovanų 45-mečio proga. Anuomet būta tokios praktikos, kad jubiliejaus ar “apvalesnės” datos proga soleniziantui būdavo dovanojamas brangesnis daiktas, pavyzdžiui geras laikrodis arba radijo imtuvas, kuriam pinigėlius “sumesdavo” būsimi gimtadienio pokylio dalyviai. Įsivaizduok, kad geresnis fotoaparatas – nekalbu apie keliasdešimt rublių kainavusias “Smena” arba “Vilija” – buvo vertas kokių pusantro šimto rublių, kai dažno mėnesinis atlyginimas sukosi apie šimtinę (o tai ir tiek netraukė), tad vienas niekaip neišgalėjai padovanoti įspūdingesnę, vertingesnę dovaną. Tėvas turėjo aibę kitų užsiėmimų ir interesų, tad patikėjo man „jubiliejinę“ dovaną, kuria netrukau pasinaudoti. Kita vertus, susidomėjimui fotografija labai pasitarnavo mūsiškio kooperatinio daugiabučio rūsyje buvusi belangė fotografijos laboratorija, kuria pasinaudoti galėjo kiekvienas namo gyventojas.
Pamenu tą fotolaboratoriją ir gana gremėzdišką fotodidintuvą, anuomet kainavusį irgi solidžius pinigus, o ar buvo naudingi fotografijos užsiėmimai, kuriuos lankei Tarpmokykliniame gamybinio mokymo kombinate?
Labai pravertė ten įgytos žinios: paskatino domėtis, kad yra įdomenis rakursas, kas skiria meninę forografiją nuo dokumentinės, kuo svarbus šviesos ir šešėlių žaismas, kas gi ta fotografinė kompozicija ir dar daugelis fotomeną įtakojančių veiksnių. Pameni fotografijas, kurias pleškinau mudviem atostogaujant Nidoje 1989-aisiais? Senutėlė “Smena”, kuria radai senelių rūsyje, turėjusi turbūt dar vokišką objektyvo optiką, rodos turėjo būti bevertė, tačiau kai yra įdomus kadras, netikėtas rakursas ar intriguojantis vaizdas, net primityvia technika galima užfiksuoti įsimintiną kadrą.
Mane dažnai klausia, ar yra svarbi technika, kurią šiandieną galima įsigyti ypač kokybišką, su daugybe techninių galimybių. Pamenu, kad dar gamybinio mokymo kombinate fotografė mus įteigė neginčijamą fotografijos meno tiesą: ne ypatinga technika svarbi, kaip ir Stradivarijaus smuikas dar nei vieno nepadarė iškiliu muzikantu, o fotografuojančio išmonė yra lemiantis faktorius, padedantis į, rodos, gyvenimišką situaciją įnešti netikėtumo, savitumo faktorius.
Tavieji mėgstami žanrai – portretas ir aktas. Kodėl?
Todėl, kad jie, mano supratimu, yra įdomiausi ir išraiškingiausi. Įsivaizduok, kiek daug veido išraiškų gali kiekviename žmoguje atrasti, kokią emocijų ir nuotaikų jūrą perteikti, kad vienu kadru galėtum atskleisti ne tik momentinę sielos būseną, bet to asmens charakterio visumą, kertinius būdo bruožus, dvasinį pasaulį. Turbūt sutiksi, kad veidas yra iškalbingiausia žmogaus kūno dalis, o jau veide bene ryškiausiai dominuoja akys, juk ne veltui sakoma, kad jos yra sielos veidrodis.
Naivokai manoma, kad pasaulyje esant daugybei fotografų, fotografijos menas tiek daug portretų sukūrė, kad nieko nauja ir nebepasakysi, bet juk kiekvienas žmogus yra absoliučiai unikalus, tad ir jo charakteris bei dvasia gali netikėtai atsiskleisti dar niekur nematytu, nepakartojamu rakursu, ypač tuomet, jei to asmens gyvenime susiklosto išskirtiniai įvykiai – tiek liūdinantys, tiek džiuginantys, tiek piktinantys ar stulbinantys. Tad portreto žanro jokiu būdu nelaikau išsemtu, orientuotu tik vedybinėms ar jubiliejinėms fotosesijoms. Vis dar tikiuosi įamžinti tą vienintelį ir neregėtai unikalų žmogaus veidą.
O štai akto fotografija jau visai kito medžio vaisius, juk tenka fotografuoti bejėgiškai nuogą žmogų: ar bandei kada atsistoti nuogas pries veidrodį, ir įsivertinti, kaip atrodytų tavęs nuogo fotografija? Aš kalbu ne vien apie kūno nuogumą, nes ne veltui sakoma “nuoga siela”, tad ir aktuose fotomenininkas siekia ne tik perteikti estetinį žmogiškosios natūros grožį, bet ir “prikabinti” kadran dalelę fotografuojamo modelio chrakterio, dvasinės būsenos. Kartais tai pavyksta, kartais tenka apsiriboti įmanomai organiškesniu deriniu žmogaus ir aplinkos: ją kartais parenku netikėtą, pavyzdžiui – apleistas pramonines erdves, neretai toks kontrastas padeda pasiekti sveikai šokiruojantį efektą.
Nepamirškim, jog fotografijos menas turi daugybę išraiškos formų, jame esama ir dokumentinės fotografijos, ir meninės, kai fiksuojami objektai ar situacijos nėra natūraliai susiklostę, o šiek tiek sumodeliuojami, tačiau fotomeno tikslas visada išlieka vienas – suteikti estetinį ir intelektualinį potyrį, pageidaujama – subtiliai pozityvų. Nors, kaip pasakė vienas pažįstamas fotografas, gretindamas šią mintį su analoginės fotografijos principais, “negatyvas greitesnis už pozityvą”.
Dar ir dabar mėgstu fotografuoti su juosta ar į plokšteles. Kolegos kartais klausia – kodėl? Juk su skaitmena greičiau ir lengviau? Taip, skaitmena – kaip greitas maistas: pigu, skanu ir greita. Juosta priverčia daugiau galvoti, neleidžia skubėti, neatleidžia techninių klaidų, tačiau lygiaverčiai palieka laukimo malonumą ir ryškalų kvapą ant pirštų. Telefonu nufotografuota nuotrauka nekvepia.
Palinkėsiu įkvėpimo ir naujų įdomių kadrų.
(Apybraižos rengimui naudoti DJFOTO.LT archyvo kadrai)
Turite prisijungti norint komentuoti.