Lietuviškieji baletas bei opera įsikūrė įkalnėje vienos gražiausių Vilniaus gatvių, teatro statybos laikais vadintos Didžiąja pogulianka.
Nesirūpinkit – bilietus jau užsakiau, paskambinęs telefonu 21240: maloni kasininkė Jadvyga mums bilietėlius atidėjo, tiesa, gausim nuo tokios gausios kompanijos “atliekamą” trirublę mielai Jadvygai palikti, bet tiek to – sėdėsim puikiose vietose, iš kurių scena matosi geriausiai. Mielos damos jau susimojo, kad ši mūsų kelionė vyks Vilniaus bei lietuviškojo meno praeitin: trauksim į senąjį sostinės operhausą, tad prašau žavias ponias pasidabinti lakieruotais bateliais, o garbius ponus kviečiu darsyk pasižiūrėti, ar “kulionikai” išblizginti it katino… na, tiek to – akys. Damoms privalomas ir išeiginis ridikiulis, o jų palydovus paprašysiu darsyk pries veidrodį pasitikrinti kaklaraiščio mazgą, bei pasipurkšti odekolonu – visgi einam ne į futbolo rungtynes, kurias vilniškiai žaidėjai vis prapila, o į operos teatrą.
Taip atrodė teatro pastatas ir Didžioji pogulianka (dabar – J.Basanavičiaus gatvė) XX amžiaus 2-ojo dešimtmečio pradžioje.
Norėdami geriau įsisavinti kultūros vaisius, pirma užsuksim į teatro pašonėje – Basanavičiaus gatvės 11-ajame name – įsikūrusią kavinaitę “Lyra” (tiesa, ji dar vadinama kavine Nr.3, nes vaikštinėjame šeštajame dešimtmetyje), ir tvarkingai “įsiforminsim”: damoms siūlau paragauti kavos su kondensuotu pienu ir sausainukų “žvaigždutė”, o džentelmenai truktels šimtgramį iš briaunuotų stiklinių, nes tik į tokias čia ir pilstomas “ugninis vanduo”. “Balerinkoje” – su šalia esančiu operhausu siejamas kavinaitės žargoninis pavadinimas – užsisakysime nepaprastai gardų tortą, kurį atsiimsim po vaidinimo, o dabar jau laikas pereiti V.Kačalovo gatvę (apie šį artistą papasakosiu kitąsyk, nes gatvelei visgi bus sugrąžintas senasis Teatro gatvės vardas), ir pro dailų žilvitį traukiam tiesiai į senojo teatro “bromas”, slepiančias masyvias ir tvirtas kultūros tvirtovės duris.
Nepamainoma teatro palydove buvo prie J.Basanavičiaus ir Teatro gatvių sankryžos įsikūrusi kavinė “Lyra”, žargonu dar vadinta “balerinka”.
Nuotraukose: teatro pastatas ~1925 m., kavinė “Lyra” XX a. 8-ame-9-am deš.
Kaip ir dažną sykį, mūsų vizito į lietuviškojo muzikos meno šventovę tikslai yra keli: pasidomėsim teatro pastato istorija, susižinosim, kokie kūriniai čia teatralizuojami, na, ir į pačius operos bei baleto artistus pasidairysim. Taigi, kad jau smagiai prisėdome bufete antrajame aukšte, prasivėrę duris į erdvų balkoną – iš jo smagu stebėti J.Basanavičiaus gatve dardančius troleibusus ir veiną-kitą automobilį – grįžtelėkime į išraiškingo pastato istoriją. „Pohuliankos“ teatro pastatas statytas 1912–1913 m. lenkų dramos teatrui pagal architektų V.Michnevičiaus ir A.Parčevskio projektą, iš tuometinės Vilniaus lenkų bendruomenės surinktų lėšų.
Teatro pastatas nukentėjo mūšių 1944-ųjų liepą metu, tačiau buvo gana greitai suremontuotas. Nuotraukose: teatro pastatas 1936 m. ir 1946 m.
Rusijos imperijos valdymo metu teatras buvo viena svarbiausių kultūrinių ir teatrinių vietų Vilniuje, 1913.10.13 rūmuose pradėjo veikti Lenkų dramos teatras, na, o 1925 m. pagal architekto J.Kloso projektą buvo pakeistos kai kurios perdangos, patobulinta scena. 1925 m. rekonstrukcijos metu scenos anga pažeminta, scena praplatinta, sulyginta ir pritraukta arčiau salės, praplatintas scenos aprėminimas, dvi ložės perdirbtos ir pritaikytos apšvietimo įrangai; vėlesnių rekonstrukcijų metu kitų patalpų vidaus išplanavimas iš dalies pakeistas, išardytos buvusios bei įrengtos naujos pertvaros; rūsio patalpų gelžbetonio stulpai (1925 m. sceną laikę mediniai stulpai pakeisti 2 gelžbetonininiais stulpais; fasadų vienšlaičiai tūriniai stoglangiai (įrengti 1925 m.)
Teatro pastato koridorius po remonto 1947 m.
Šalia teatro besidriekianti J.Basanavičiaus gatvė pokariu.
1927 m. teatre vyko garsaus rusų poeto K. Balmonto kūrybos vakaras. 1940.07.01 rūmuose buveinę atrado lietuviškasis Vilniaus valstybinis teatras: įsikūrė dar prieš okupaciją įsteigta ir režisieriaus Romualdo Juknevičiaus vadovaujama lietuvių aktorių trupė, 1940 m. spalio 6 d. suvaidinusi pirmąjį savo spektaklį – Hermano Hejermanso dramą „Viltis“. 1944-ųjų rudenį įgriuvus luboms, rūmai buvo uždaryti remontui. Teatras persikėlė į „Liutnios“ muzikinio teatro patalpas (dabar Gedimino pr. 4), 1947 m. rūmai buvo remontuojami. Nuo 1948 m. rūmuose veikė iš Kauno atkeltas Lietuvos operos ir baleto teatras, 1974-ais persikėlęs į naująjį LNOBT pastatą.
Teatro ir jo apylinkų nuotraukos pakliūdavo į visus Vilniaus turistinius vadovus bei nuotraukų albumus, tad ir šios – iš 6-ojo deš. leidinio.
Pastate ryškūs baroko ir romaninio stiliaus bruožai, teatro rūmai trijų aukštų su pusrūsiu, kompaktiško tūrio. Planas simetrinės struktūros – stačiakampis, su nedidelėmis iškyšomis pagrindiniame ir šoniniuose fasaduose. Rūmai plytų mūro, tinkuoti, su tašytų akmenų cokoliu. Visos perdangos gelžbetoninės. Sudėtingas daugiašlaitis stogas dengtas čerpėmis. Siekta, kad teatro išorė asocijuotųsi ir su Vilniaus bei Krokuvos renesansu, Lenkijos romanine architektūra: pritaikyti pusapskričių arkučių frizai, atikai su voliutomis, laužtiniai mansardiniai stogai. Harmoningiausias pagrindinis teatro fasadas, jis asimetriškas: vidurinėje dalyje yra pusapskričių arkų arkada, virš jos – terasa.
Įdomu pasidairyti į tarpukariu (cariniu laikmečiu?) atliktą teatro pastato skersinio pjūvio brėžinį bei salės planą šeštojo dešimtmečio leidinyje.
Vidurinę, kiek išsikišančią fasado dalį skaido įvairaus dydžio langai ir nišos, virš karnizo yra lenktas frontonėlis su langu ir vadinamuoju „lenkišku“ atiku. Šoninės fasado dalys aklinos, jas paįvairina stačiakampės nišos ir arkučių frizai. Cokolinį aukštą dalija juostiniai rustai, pereinantys į kitus fasadus. Vertikalūs šoninių fasadų skirsniai sudaro ritminę pusiausvyrą, šių fasadų stačiakampių langų dydžiui, jų grupavimas, apvadai įvairuoja, cokolio langai akcentuoti pusapskričių arkų forma ir dekoratyviniais raktais. Silueto raiškumą sustiprina stoglangiai, ventiliacijos bokšteliai, scenos dėžę juosiantis arkučių frizas. Prieš pagrindinį (pietryčių) fasadą yra dekoratyviniais krūmais apsodintas skveras, jame augę du dailūs žilvičių negenimos šakos ėmė lūžinėti, medžiai neišlikę. Papildomą šarmą teatro pastatui suteikė ir architektūrinė “dvikova” su gretimai esančiu, carinės imperijos laikotarpiu pastatytu Polesės geležinkelių valdybos pastatu, na, o akylesni pamatys ir kavinės iškabą: kavinės būta po geležinkelių valdybos pastato kiemeliu.
Priešais teatro pastatą kadaise vešėjo pokariu pasodinti žilvičiai (nuotraukos 1964 m. ir 1985 m.), tačiau medžiai neatlaikė suseno ir išlūžo.
Ligi valios pasigėrėję savosiomis istorijos bei architektūros, o taip pat statybinėmis žiniomis, jau ketiname blysktelėti kultūrine-istorine erudicija, tad bandom atmintyje prikelti sceninės veiklos retrospektyvą: teatrui 1948-aisiais atsikėlus į Vilnių, sostinės gyventojai išvydo A.Rubinšteino operą „Demonas“, A.Dargomyžskio operą „Undinė“, M.Musorgskio operą „Borisas Godunovas“, P.Čaikovskio operą „Mazepa“, A.Borodino operą „Kunigaikštis Igoris“, o jau 1949-ais žiūrovai pakviesti į J.Karnavičiaus operą „Gražina“. Iki 1964-ųjų teatre įvyko baletų premjeros: E.Grygo „Peras Giuntas“, J.Štrauso „Žydrasis Dunojus“, L.Auster „Poliarinis sapnas“, L.Delibo „Kopelija“, St.Moniuškos“ Halka“, B.Smetanos „Parduotoji nuotaka“ ir daugelis kitų.
Lietuvių kompozitoriai nesnaudė – kūrė džiuginusius akį bei sielą kūrinius.
Nuotraukose – baleto “Eglė” ir operos “Pilėnai” scenos. XX a. 6-as deš.
1960-aisiais kompozitorius Eduardas Balsys sukūrė didžiulio susidomėjimo ir pasisekimo sulaukusį baletą „Eglė – žalčių karalienė“, o dar 1956-ais įvyko premjera retai statomos škotų kilmės kompozitoriaus E.d’Alberto operos “Slėnis”, kurios veiksmas vyksta Pirėnų kalnuose tarp Ispanijos ir Prancūzijos, todėl sceniniai kostiumai kiek primena ispaniškus. Atėjo laikas mums keliauti teatro salėn, ir pasigėrėti senųjų pastatymų vaizdais: išvysime ir baletą „Žizel“, ir operą „Pilėnai“, retojo „Slėnio“ akimirkas, ugningus baleto „Don Kichotas“ šokius, pamėgtosios „Eglės – žalčių karalienės“ scenas, išgirsime R.Vagnerio epinės operos „Lohengrinas“ galingas arijas. Nepamiršiu paminėti ir 1958-ais pastatytą V.Klovos operą „Vaiva“ bei 1959-ais scenos šviesą išvydusią B.Dvariono operą „Dalia“, 1956-ais žiūrovai gėrėjosi J.Indros bei V.Grivicko baletu „Audronė“, tad neveltui už žymius meninius laimėjimus teatrui 1954-ais suteiktas Akademinio teatro vardas.
Nebijota imtis retesnių kūrinių pastatymo: XX a. 6-ojo dešimtmečio nuotraukose matome E. d’Alberto operos “Slėnis” scenas.
Privalome pagirti tuos, kurie dovanoja vilniečiams ir sostinės svečiams nuostabias operos ir baleto pasaulių akimirkas: K.Petrauskas, A.Sodeika, A.Staškevičiūtė, K.Gutauskas, M.Juozapaitytė, B.Kelbauskas, T.Sventickaitė, H.Kunavičius, J.Jovaišaitė. G.Sabaliauskaitė, H.Banys, P.Baravykas, V.Grivickas – neišvardinsi visų artistų ir baletmeisterių, kuriems už žymius nuopelnus bei pasiekimus suteikti garbingi nusipelniusių artistų vardai. Netruks įsibėgėti septintasis dešimtmetis, ir teatran sugrįš praeityje garsi dainininkė, o nūnai jau scenografė Vlada Mikštaitė, debiutuosianti S.Prokofjevo opera „Meilė trims apelsinams“, kurioje pagrindiniai vaidmenys teks žaviajai Elenai Čudakovai ir jaunatviškam Virgilijui Noreikai. Turbūt neverta nei kartotis, kad lietuviškojo baleto bei operos meistrai laukiami užsienyje – Jugoslavijoje, Bulgarijoje – ir Lietuvos žemdirbių, pasiilgusių išvažiuojamųjų teatro pasirodymų.
Lietuviškojo baleto mokykla išugdė dešimtis talentų, o nuotraukose matome scenas baletų “Žizel” bei “Don Kichotas”, pastatytų XX a. 6-ame dešimtmety.
Kol grožėjomės ir gėrėjomės baleto bei operos grandų sugebėjimais, teatro vestibiulyje ėmė sklisti įtartinas šurmulys: berods, tai atvyko gastroliuoti talentai iš netolimų šalių, o gal tiesiog rengiamasi garbių svečių priėmimui, juk Vilnius teturi dvi reprezentacines sales – šią ir filharmonijos? Tiek jau to triukšmo, verčiau girgždančiu parketu grįžkim į fojė ir trumpam išeikim laukan – į vešlių žilvičių metamą paunksnį, kuriame stovintys suoliukai jau nutūpti godžiai dūmelį traukiančių baleto ir operos mėgėjų, jau kurpiančių planus po vaidinimo vėl apnikti kavingąją „Lyrą“-„balerinkę“.
Drąsiai realizuoti ir lietuvių, ir užsienio autorių kūriniai: nuotraukose scenos iš operos “Lohengrinas” (8-o deš. pr.) ir baleto “Eglė” (7-o deš. vid.).
O mes pasielgsim gudriau – susirasim vietą kitoje J.Basanavičiaus gatvės pusėje esančioje kavinukėje, įsikūrusioje tikroje žeminėje – po geležinkeliečių pastato kiemeliu, viliojančioje šviežutėlėmis pieniškomis dešrelėmis su nemokamomis(!) garstyčiomis, šviežių agurkų garnyru bei dar šilta juoda lietuviška duona: kad dar taip sodrios arbatos prie šio negudraus valgio, tai ir operhause patirti kultūriniai įspūdžiai lengviau „susivirškins“. Trirublę Jadvygai jau atidaviau, skėtį iš rūbininkės pasiėmiau, tad spręsti lieka jums: lauksime ilgokoje eilutėje „balerinkoje“, ar mikliai dumiam per gatvę smaguriauti dešrelėmis?
XX a. 6-ojo dešimtmečio nuotraukose – teatro pastatas ir jo aplinka.
XX a. 6-ojo dešimtmečio nuotraukose – teatro pastatas ir jo aplinka.
XX a. 6-ojo dešimtmečio nuotraukose: svečių priėmimas teatre, išvažiuojamasis renginys žemdirbiams.
Pirmoji kelionė baleto bei operos praeitin baigta, greitai lankysimės naujajam Operos ir baleto teatre, o šįkart mums talkino AIDAI.LT archyvo nuotraukos.
Turite prisijungti norint komentuoti.