Scena iš Žoržo Bize operos “Karmen”, 9-o dešimtmečio pradžia.
Scena iš Džiuzepės Verdžio operos “Rigoletas”, 9-o dešimtmečio pradžia.
Kviečiu mielas damas pasiieškoti vakarines sukneles bei dailesnius batukus, o garbius ponus raginu nedelsiant susirasti madingą kaklaraištį, mat šįvakar keliausim į naująjį Nacionalinio operos ir baleto teatrą, po kurio laiko – jei jums patiks šioji išvyka – nukaksim ir į senąjį, Jono Basanavičiaus gatvėje įsikūrusį, teatro pastatą. Kad jau esame pasirengę, tad prašyčiau žaviąsias damas kibtis kavalieriams už parankėms, ir traukiam keliauti po operos įdomybes.
Nacionalinio operos ir baleto teatro pastatas, išdidžiai besistiebiantis pačiame Vilniaus vidury, senai yra tapęs vienu charakteringiausių, XX amžiuje iškilusių, Vilniaus statinių. Atvėręs duris prieš bemaž pusšimtį metų, teatro pastatas darsyk kviečia prisiminti ne tik jo istoriją, bet ir jo matytus įsimintinus įvykius bei ypatingas asmenybes. Nukeliausime į laikus, kai solidusis teatro pastatas it magnetas traukė vilniečius, ir nuolat būdavo perpildytas, prisiminsime ir aplinkybes, lėmusias tai, kad komunistų partijos elitui šis teatras buvo tapęs viena mėgstamiausių neformaliojo pasibuvimo vietų, o eiliniams žiūrovams suteikdavo galimybę šiek tiek prisiliesti prie vakarietiškos kultūros lobyno.
Nesikviesdami baletmeisterius iš pašalės, lietuvaičiai žavėjo nuostabiais baletais.
Šiandieną lietuvaičiai bei vilniečiai yra gerokai primiršę Antrojo pasaulinio karo miestams padarytas žaizdas, kurios Vilniuje buvo itin skaudžios: miestas neteko gausios žydų bendruomenės, ištisus Senamiesčio kvartalus sugriovė puolanti sovietų armija, besitraukiantys naciai uoliai naikino miesto infrastruktūrą. Nesykį teko vaikštinėti Senamiestyje bei sostinės centre, pasakojant apie nacių iškrėstas niekšystes 1944-ųjų vasarą, tad trumpai jas priminsiu: susprogdinti tiltai (suremontuoti pavyko tik Žvėryno tiltą, o Žaliasis bei Šilo tiltai buvo sugadinti nepataisomai), sunaikinta elektrinė bei vandens stotis Bernardinų sodo pakraštyje, nepasigailėta ir dujų fabriko, buvusio dabartinio Operos ir baleto teatro vietoje. Deja, bet akivaizdžiai galime įžvelgti tas pačias niekšiško civilinės infrastruktūros naikinimo paraleles tarp nacių kiaulysčių 1944-ais, ir rusiškųjų agresorių nusikaltimų 2022-ais bei šiemet.
Metų finiše Operos ir baleto teatras džiugindavo Džiuzepės Verdžio “Traviata”.
“Traviatoje” – primarijai Irena Milkevičiūtė ir Virgilijus Noreika.
Po karo vilniečiai talkomis sutvarkė sugriautus namus Neries krantinėje bei dujų fabriko teritoriją, o likusioje tuščioje erdvėje retsykiais apsistodavo gastroliuojantys cirkai, iki tol savąsias palapines įsirengdavę Lukiškių aikštės pakrašty. Šiek tiek arčiau Gedimino prospekto, bemaž ten, kur vėliau pastatytas populiarusis „Dainavos“ restoranas, būta medinio „Helios“ kino teatro, kuris šeštajame dešimtmetyje buvo perkeltas į Žemuosius Panerius, o jau mūsų laikais tapo prekybos centru. Baleto bei operos artistai glaudėsi XX amžiaus pradžioje statytame teatre J.Basanavičiaus gatvėje, tačiau tiek kūrybiniams sumanymams, tiek norintiems prisiliesti prie Orfėjaus pasekėjų būrys, minėto teatro pastatas buvo ankštokas, tad 1954 m. SSRS Ministrų taryba paliepė Lietuvos Kultūros ministerijai „atlikti LTSR operos ir baleto teatro statybos-projektavimo darbus“, mat apsispręsta turėti Vilniuje reprezentacinę salę baletui ir operai.
Operos ir baleto teatras buvo statomas nacių susprogdinto dujų fabriko vietoje, senose nuotraukoje fabriko rezervuarą matome kitoje Neries pusėje.
Sovietmečiu – o ir dabar – statyba yra keblus procesas, nemažiau painus yra ir projektavimas, tad tokio solidaus pastato projektavimo darbai, o vėliau ir pati statyba gerokai užtruko: teatro pastato projektas, rengtas architektės Nijolės Bučiūtės, buvo patvirtintas 1963 m., o pastato statyba prasidėjo tik 1967 m., tačiau tik 1974-ais Operos ir baleto teatro pastatas buvo iškilmingai atidarytas (už daugelio kūrybinių ieškojimų pareikalavusį projektą N.Bučiūtei buvo suteiktas Nusipelniusios architektės vardas). Įspūdingąjį teatro pastatą galėtume priskirti modernizmo ir funkcionalizmo architektūros stiliams: jį projektuojant buvo sumaniai suderinti du gana skirtingi dalykai – asketiškas modernizmas-funkcionalizmas, kuriame atsisakoma nebūtinų detalių ir pirmenybė teikiama pastato funkcionalumui, bei iškilmingas puošnumas, privalomas operos teatrams, atliekantiems reprezentacinę funkciją.
Kaip ir dažno solidesnio pastato, teatro statyba smarkiai užtruko.
Pati teatro vieta pasirinkta neatsitiktinai, nes sumanyta teatro lankytojams suteikti puikią galimybę grožėtis Vilniumi: pro langus matyti Gedimino pilis, Žaliasis tiltas, besistiebiantis viešbutis „Lietuva“, šv.Rapolo bažnyčia, judrus transporto žiedas, dailiai sutvarkytos upės krantinės, vasarą joje trykšdavę trys fontanai. Pasakiški vaizdai pro stiklinius langus turėjo džiuginti žiemą, kai aplink teatro pastatą augantys medžiai numesdavo lapus, ir rymodavo apsnigti. Talentingai architektei, be vietos teatro pastatui pasirinkimo bei puošybos dalykų, teko įvertinti ir daugybę praktinių klausimų: kai teatre yra 1150 vietų, turi pergalvoti, kas bus, kai visa ta minia po renginio eis persirengti, turi fojė dydį pasiskaičiuoti, kad žmonės turėtų kur eilėje stovėti. Tenka architektui susiskaičiuoti, kiek rūbinių bus, kiek rūbininkų, tenka numatyti, ar patogiai žiūrovai įeis, kur jie persirengs, kiek žmonių lips laiptais, ir aibę kitų niuansų.
Lankytis Operos ir baleto teatre, ir neparagauti karštą šokoladą?..
Prie teatro stovėjo šešiolika vėliavų stulpų (neišlikę), jie buvo skirti sovietų imperijos bei joje kalėjusių šalių-respublikų vėliavoms imperinio/sąjunginio masto renginių metu: tokie stiebai, turėję švenčių metu liudyti sovietiniame lageryje kalintų tautų „draugystę bei vienybę“, stovėjo masinių susibūrimų vietose – prie Profsąjungų rūmų, prie geležinkelio stoties, prie Katedros (anuomet – Gedimino) aikštės, Vingio bei Kalnų (yra išlikę) parkuose. Šalia teatro įrengtų fontanų krentančias kaskadas apšviesdavo prožektoriai, dovanodami visiems miestiečiams, pasakiškai romantišką vaizdą, tad nenuostabu, kad kaskadas kaipmat pamėgo vaikai, jose noriai braidę. Projektuotas teatras ir jo aplinka buvo taip, kad gražu būtų ne tik teatro viduje esančiam žmogui, bet ir pats teatras bei jo aplinka gražiai atrodytų praeiviams, o ir nereikia pamiršti, kad visai šalia pūpsojo sovietinių funkcionierių bastionas – kompartijos centro komiteto pastatas (dabar jame įsikūrusi Lietuvos Vyriausybė) – tad partokratai turėjo ką atvykėliams pro langus parodyti.
(Apsilankymą Nacionaliniame operos ir baleto teatre pratęsime netrukus, o šįkart pabuvoti praeityje mums padėjo AIDAI.LT archyvo nuotraukos.)
Turite prisijungti norint komentuoti.