Kviečiu mielas damas pasiieškoti vakarines sukneles bei dailesnius batukus, o garbius ponus raginu nedelsiant susirasti madingą kaklaraištį, mat šįvakar keliausim į naująjį Nacionalinio operos ir baleto teatrą, po kurio laiko – jei jums patiks šioji išvyka – nukaksim ir į senąjį, Jono Basanavičiaus gatvėje įsikūrusį, teatro pastatą. Kad jau esame pasirengę, tad prašyčiau žaviąsias damas kibtis kavalieriams už parankėms, ir traukiam keliauti po operos įdomybes. Nacionalinio operos ir baleto teatro pastatas, išdidžiai besistiebiantis pačiame Vilniaus vidury, senai yra tapęs vienu charakteringiausių, XX amžiuje iškilusių, Vilniaus statinių. Atvėręs duris prieš bemaž pusšimtį metų, teatro pastatas darsyk kviečia prisiminti ne tik jo istoriją, bet ir jo matytus įsimintinus įvykius bei ypatingas asmenybes. Nukeliausime į laikus, kai solidusis teatro pastatas it magnetas traukė vilniečius, ir nuolat būdavo perpildytas, prisiminsime ir aplinkybes, lėmusias tai, kad komunistų partijos elitui šis teatras buvo tapęs viena mėgstamiausių neformaliojo pasibuvimo vietų, o eiliniams žiūrovams suteikdavo galimybę šiek tiek prisiliesti prie vakarietiškos kultūros lobyno.
(Nuotraukose: viršuje – scena iš Džiuzepės Verdžio operos “Rigoletas”, 9-o deš. pradžia; scena iš Žoržo Bize operos “Karmen”, 9-o deš. pradžia.)
