Vienareikšmiškai populiariausias anekdotų personažas sovietmečiu – persenęs SSRS vadovas L.Brežnevas.
Kartas nuo karto su grupiokais susirinkdavome pasibūti, pabendrauti, išlenkti bokalą. Ką jūs, jau jokiu būdu ne kokio alaus, o tik vaisvandenių, giros arba mineralinio! Apšilus ir pasipasakojimus naujienas, nejučiomis pereidavom prie antisovietinių – pajuokiančių gausias išverstaskūrio režimo ydas – anekdotų pasakojimo. Šiandieną anekdotas jau yra tvirtai persikėlęs į socialinius tinklus, o anuomet tai buvo kasdienis mentalinio priešinimosi ideologiniam bukinimui būdas, viena populiariausių nesitaikstymo su melaginga propaganda priemonių. Neveltui stalininio teroro metais už politinį anekdotą apie žiaurųjį SSRS diktatorių Staliną buvo galima kelerius metus praleisti lageryje kur nors Sibire. Anekdotų buvo pačių įvairiausių: pašiepiančių nukvakusius imperijos vadukus, pajuokiančių milžiniškos ir išvogtos armijos ydas, pasišaipančių iš anuomet klestėjusių neūkiškumo, prekių trūkumo (deficito), vešėjusios biurokratijos, veidmainiškos ideologijos, ir aibės kitų trūkumų.
Šįsyk „prasuksim“ pora ratų anuomečių anekdotų, jaunajai kartai jau nelabai ir suprantamo sąmojo, bet kadaise dažnas šių anekdotų buvo puikus pasipriešinimo smegenų plovimui būdas, kurstęs supratimą: prie melagingos santvarkos prisitaikėme, tačiau nesusitaikėme su tuo, kad ji Lietuvoje amžina. Gardaus juoko valandėlę pradėsim, prisimindami bolševikinio perversmo Rusijoje 1917-ais organizatorius, kurių vienas garsiausių – Feliksas Dzeržinskis – tampriais ryšiais susijęs su Lietuva. Daugelį metų propagavęs bolševikines idėjas ir ne kartą už tai kalintas cariniuose kalėjimuose, po bolševikinio perversmo pergalės Dzeržinskis buvo paskirtas Ypatingosios komisijos („Črezvyčiajnaja komisija“, rus., sutrumpintai – ČK) pirmininku: būtent šis kruvinas bolševikinio teroro organas buvo pirmtakas dabartinį Rusijos diktatorių išauklėjusių NKVD ir KGB smogikų, tad vargu ar verta stebėtis jo mentaliteto ydomis.
Bolševizmo fanatikui ir žudikų-„čekistų“ vadeivai Dzeržinskiui, bei bolševizmo stabui Leninui negailėta šmaikščių politinių anekdotų, štai vienas jų. „Bolševikinio teroro metu vykdytos maisto atsargų nusavinimo iš valstiečių „karinio komunizmo“ politikos, pastarieji ėmė masiškai mirti badu. Nebėra kur dėtis – eina į bolševikų citadelę – Kremlių pas Leniną prašyti pasigailėjimo. Įeina į Kremlių, nedrąsiai žingsniuoja ilgu koridoriumi, žiūri – ant vienų durų kabo lentelė „Dzeržinskis“. Pasibeldę įėjo, ir pasakoja Dzeržinskiui: „Feliksai Edmundovičiau, pasigailėkit, sustabdykit tą nusavinimą, nes jau vaikai badu miršta…“ Klausė, klausė jų Dzeržinskis, ir staiga kad suriks: „Nagi, lauk velniop visi iš čia!“. Iššoko valstiečiai iš Dzeržinskio kabineto it kamščiai, eina toliau koridoriumi, ir mato – ant kabineto durų pritvirtinta lentelė „Leninas“. Pasibeldę įeina, ima pasakoti savąją beviltišką padėtį. Paklausęs, Leninas klausia: „O ar jūs apie tai jau kam nors pasakojote?“. „Pasakojome tokiam Dzeržinskiui, tai jis mus velniop pasiuntė, ir lauk išgrūdo“, – bėdavoja valstiečiai. „Gailestingos sielos žmogus, nes galėjo imti, ir sušaudyti“, – gėrisi savuoju sėbru Leninas. „Vladimirai Iljičiau, pasigailėkit mūsų, neatinkit paskutinius grūdus, mes jau šieną ėmėm kramtyti, greitai žvengsim kaip arkliai“, – lieja neviltį valstiečiai, o Leninas atšauna: „Na, na, na, nepehdėkit: antai, mudu vakah su Dzeržinskiu medutį rahavom, tai šiandien nedūzgiam it bitės“.
Netrūko sovietmečiu anekdotų apie visus SSRS vadovus: tiek galutinai nukvakusius, tiek žiaurius kraugerius.
Netrūko anekdotų ir apie SSRS krauju užpylusį paranojiką diktatorių Josifą Staliną, represavusį net tik milijonus niekuo nekaltų žmonių, bet ir bemaž visus savo giminaičius. Dauguma šių anekdotų neabejotinai sukurti tuomet, kai stalininio teroro aukų – tame tarpe ir šiurpaus badmečio „holodomoro“ Ukrainoje – aukų skaičius buvo skaičiuojamas milijonais, o už anekdotą apie diktatorių grėsė ilgi metai nelaisvės.
„Stalinas sako kalbą partiniame suvažiavime, o salėje ėmė kažkas ir nusičiaudėjo. Klausia Stalinas: „Kas čiaudėjo?“ Tyli visi susigūžę, o Stalinas vėl klausia: „Kas čiaudėjo, klausiu?“ Tyli visi, nė garselio salėje. Stalinas įsako: „Pirmą eilę – sušaudyti.“ Išvedė pirmąją eilę, Stalinas klausia: „Kas čiaudėjo, dar sykį klausiu?“ Tyli visi kaip tylėję, Stalinas įsako: „Antrą eilę – sušaudyti.“ Išvedė antrąją eilę, Stalinas sako: „Kartoju: kas čiaudėjo?“ Trečioje eilėje atsistoja gvardijos leitenantas – nebėra jau ko laukti, vis tiek pražūti reikės – ir tyliai sako: „Aš čiaudėjau, drauge Staline.“ Stalinas jam: „Į sveikatą, kariūne!”
„Skambina Stalinas Berijai (sovietinio saugumo vadovas Stalino valdymo metu) ir sako: „Drauge („draugas“ – sovietmečiu paplitusio žodžio „tovarišč“ lietuviškas variantas) Berija, nuo mano stalo pradingo pieštukas – išsiaiškinkite kas ir kaip.“ Berija: „Klausau!” Po penkerių minučių vėl skambina Stalinas Berijai ir sako: „Drauge Berija, nesiblaškykit – atsirado pieštukas, jis po knyga gulėjo.“ Gaila, labai gaila“, – sako Berija. „Kodėl gaila?“, – klausia Stalinas. Berija paaiškina: „Du jau prisipažino“.
„Dingo Stalino pypkė, Berijai pavesta išsiaiškinti, ar tai nėra liaudies priešų sąmokslas, ir surasti kenkėjus. Skambina kitą dieną Stalinas Berijai ir sako: „Drauge Berija, nesiblaškykit, valytoja rado pypkę, ji po stalu buvo nukritusi.“ „Mes atlikom tyrimą, drauge Stalinai, ir trisdešimt penkeri asmenys prisipažino dalyvavę šiame sąmoksle, tik vienas dar spyriojasi, neprisipažįsta“, – raportuoja Berija. Stalinas perklausia: „Neprisipažįsta, sakote? Tęskite tyrimą.“
Plokštelių parduotuvėse L.Brežnevo kalbų vinilus buvo galima įsigyti už dvidešimtį kapeikų, tačiau juos pirkdavo tik pasijuokimui.
Netrūko liaudies paniekos, šmaikščiais anekdotais išreikštos, ir ūmaus būdo bei lėkšto protelio SSRS vadovui Nikitai Chruščiovui, nuvairavusiam imperiją į pievas per aštuonerius buvimo prie SSRS vairo metus. „Kukurūzininku“ vadintas Chruščiovas, viešnagės JAV metu prisižiūrėjęs kukurūzų plantacijų, liepė juos masiškai sodinti visoje SSRS, neįvertinęs klimato skirtumų ir kitų neigiamų veiksnių, tad sumanesni kolektyvinių ūkių pirmininkai keleto metrų pločio kukurūzų juostą sodindavo tik laukų pakraščiuose, kad kukurūzai užstotų lauke pasodintus javus.
„Chruščiovas pasijuto prastai, suprato, kad jam artėja paskutinioji, tad pasikvietė iš pragaro Stalino vėlę, kad susižinoti ar labai pragare kankina už netikusius darbus. Klausia Stalino: „Na, papasakok, kaip ten tam pragare?“ „Nieko labai blogo ten nėra, būti tikrai įmanoma, tik viena savaitės diena būna prastoka“, – aiškina Stalinas. „O kuo ta diena ypatinga?“, – domisi Chruščiovas. Stalinas paaiškina: „Antradieniais virtuvėje budi Hitleris, tai neduoda mums – bolševikams – valgyti stalo įrankiais: verčia naudoti kūją ir pjautuvą.“
Manoji paauglystė sutapo su „sąstingio“ laikotarpiu – taip vadintas nusenusio ir nupezusio SSRS vadovo L.Brežnevo valdymo laikotarpis 1964-1982-ais metais – dar ir anekdotų apie Brežnevą tiek girdėjau, tiek žinojau daugiausia. Brežnevas ryžtingai tempė sovietinę imperiją atsilikimo visose srityse link, tad ir pasišaipoma iš jo buvo nuolat, ypač nukvakimo ir komplekso „liaudis manęs nemyli“, kurie partiečių buvo kompensuojami gausiais apdovanojimais.
„Ateina Brežnevas į komunistų partijos Politinio biuro – aukščiausios SSRS valdymo institucijos – posėdį, o partiečiai jį klausia: „Brangus ir mylimas Leonidai Iljičiau, o kur visi jūsų apdovanojimai – ordinai, medaliai: kodėl neprisisegėte?“ Apsičiupinėjo Brežnevas švarką, ir paaiškino: „Pamiršau nusisegti nuo pižamos.“
„Brežnevas sakys kalbą partijos suvažiavime: išėjo į tribūną, užsidėjo akinius, išsitraukė lapuką ir skaito: „Brangūs draugai! Hail Hitler“, – padaro pauzę, varto lapelį. Nutilo visi – mirtina tyla salėje. Brežnevas galvoja sau: „Kažkas čia ne taip“, – ir skaito dar kartą: „Brangūs draugai! “Hail Hitler” šaukia imperialistai ir kapitalistai iš priešiškų šalių…“
„Nuskrido Brežnevas valstybinio vizito į Indiją, oro uoste sako kalbą: išsitraukė lapelį iš kišenės, išsleidė, skaito: „Gerbiama ponia Margaret Tetčer…“ Patarėjas kumšt jam į pašonę, ir sufleruoja: „Leonidai Iljičiau, čia Indira Gandi…“ Gūžtelėjo pečiais Brežnevas, ir vėl skaito iš pradžių: „Gerbiama ponia Margaret Tetčer…“ Patarėjas jau smarkiau kumšt Brežnevui pašonėn, ir vėl sufleruoja: „Leonidai Iljičiau, mes Indijoje, čia ne Tetčer, čia Indira Gandi“. Brežnevas atkerta patarėjui: „Aš žinau, kad čia Indira Gandi, bet lapuke parašyta “Margaret Tetčer!”
Lankydamasis Indijoje, L.Brežnevas buvo, švelniai tariant, ne geriausios formos.
Smagūs anekdotai pasakoti apie paskutinįjį SSRS vadovą – tauškalių M.Gorbačiovą, ypač – apie jo pradėtą nevykusią kovos su girtuokliavimu ir naminės degtinės varymu kampaniją, smarkiai prisidėjusią prie antisovietinių nuotaikų plitimo.
„Sugalvojo Gorbačiovas su alkoholizmu ryžtingiau kovoti ir išleido nutarimą, kad alkoholis tik nuo antros valandos popiet būtų pardavinėjamas, kad iki tol niekas negalėtų jo nusipirkti. Na, o kad įsitikintų savojo sprendimo efektyvumu, vienas – be palydovų svitos ir apsaugos – išėjo į miestą pasidairyti, ar neras iš pat ryto girtuokliaujančių. Kiek paėjęs mato: skverelyje būrelis pijokėlių buteliuką tvarko, priėjo prie jų ir klausia: „Kaip čia dabar yra: nutarimas išleistas, kad tik nuo antros valandos būtų šnapsiukas parduodamas, o jūs čia jau baliavojate?“
Venas girtuoklėlis sako Gorbačiovui: „Žinai, ką: mums tavasis įsakymas ar ten koks nutarimas – buvęs nebuvęs, kaip gėrėme anksčiau, taip ir dabar geriame, jokių keblumų nepatiriame“. Nepatikėjo Gorbis, sako: „Na, negali būti!“. „Gali“ – sako pijokėlis: „Eime su manimi, aš tau viską parodysiu“. Eina kartu į parduotuvę, alkoholikas paėmė maišiuką, įsidėjo saują vienų sausainių, saują kitų, saują trečių, dar pasiėmė butelį baltos ir eina prie kasos. Pardavėja sako: „Alkoholį parduodam tik nuo antros valandos!“, o girtuoklėlis jai: „Tuomet ir sausainių šitų man nereikia“. Ką darysi, pardavė jam ir sausainius, ir butelį baltakės.
Gorbačiovas sako: „Na gerai, šitą pardavėją sugebėjai suvystyti, bet specializuotoj gėrimų parduotuvėj tai tikrai iki antros valandos tau degtinės neparduos“. Girtuoklėlis jam atkerta: „O tu tik kartu su manimi neik, stok prie parduotuvės lango ir žiūrėk“. Gerai – atsistojo Gorbis prie lango, stebeilijasi, o girtuoklis ėmė atkakliai belstis į atsarginio įėjimo duris, po kurio laiko atidaro jam užsimiegojusi pardavėja ir klausia: „Na ko čia baladojiesi: ką, nežinai, kad tik nuo antros valandos prekiausime?“. Pijokėlis jai atšauna: „O tu pažiūrėk, kas su manim šiandien atėjo – ten prie lango laukia“. Žiūri pardavėja: ogi pats Gorbačiovas, kuris mojuoja jai ranka, tris pirštus sulenkęs, o du ištiesęs: „Tik nuo antros galima!“. Girtuoklėlis sako pardavėjai: „Matai, ką tau rodo? Greitai nešk du butelius!“
Šiandieną retas bepamena, kad M.Gorbačiovas pirmąsyk Lietuvoje lankėsi dar 1980-ais, atveždamas bevertį sovietinį apdovanojimą. Nuotraukoje: M.Gorbačiovas, P.Griškevičius, P.Mašerovas (Baltarusijos vyriausias funkcionierius) ir kiti kompartijos šulai stebi Dainų šventės renginį 1980 m.
Nepraleisdavom progos pasišaipyti ir iš sovietinės sistemos aukštinimo, jos tariamų „lygybės“ ir „pažangos“: „Sovietų Sąjungos surengta mokslinė ekspedicija, plaukdama aplink pasaulį, Ramiojo vandenyno saloje aptiko nežinomą gentį. Susipažino, čiabuviai pasirodė neagresyvūs, tad vakare buvo surengta bendra vakaronė: sukalė tribūną, priešais užkūrė lauką, susėdo aplink jį ratu genties nariai, o ekspedicijos vadovas iš tribūnos rėžė kalbą.
Sako jis: „Mes atnešėme Jums sovietinę kultūrą ir progresą!“. Čiabuviai choru dusliai ir rimtai atsako: „Mbou!“
Ekspedicijos vadovas tęsia: „Mes jums industrializaciją ir mokslinę pažangą atnešėme!“ Čiabuviai atsako: „Mbou!“
Ekspedicijos vadovas baigia kalbą: „Mes atnešėme jums gerovę ir klestėjimą!“ Čiabuviai vėl savo: „Mbou!“
Ceremonijos pabaigai genties vadas ir ekspedicijos vadovas turi šlapindamiesi užgesinti laužą, sustojo prie laužo ir nusišvilpia. Čiabuvių vadas pažiūrėjo į sovietinį veikėją ir sako: „Toks didelis baltasis žmogus, ir toks mažas jo mbou“.
Šiandieną, kai galime laisvai reikšti savo pažiūras visais politinio, visuomeninio, kultūrinio gyvenimo klausimais, retroanekdotai gali pasirodyti naivoki ir nedrąsūs, tačiau anuomet jie buvo viena populiariausių pasipriešinimo atbukinimui priemonių, liudijusių, kad lietuviaičiai prisitaikė, bet nesusitaikė.
Turite prisijungti norint komentuoti.