Kartas nuo karto su grupiokais susirinkdavome pasibūti, pabendrauti, išlenkti bokalą. Ką jūs, jau jokiu būdu ne kokio alaus, o tik vaisvandenių, giros arba mineralinio! Apšilus ir pasipasakojimus naujienas, nejučiomis pereidavom prie antisovietinių – pajuokiančių gausias išverstaskūrio režimo ydas – anekdotų pasakojimo. Šiandieną anekdotas jau yra tvirtai persikėlęs į socialinius tinklus, o anuomet tai buvo kasdienis mentalinio priešinimosi ideologiniam bukinimui būdas, viena populiariausių nesitaikstymo su melaginga propaganda priemonių. Neveltui stalininio teroro metais už politinį anekdotą apie žiaurųjį SSRS diktatorių Staliną buvo galima kelerius metus praleisti lageryje kur nors Sibire. Anekdotų buvo pačių įvairiausių: pašiepiančių nukvakusius imperijos vadukus, pajuokiančių milžiniškos ir išvogtos armijos ydas, pasišaipančių iš anuomet klestėjusių neūkiškumo, prekių trūkumo (deficito), vešėjusios biurokratijos, veidmainiškos ideologijos, ir aibės kitų trūkumų.
