Su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu einam Jurgio prospektu

Prospekto panorama, XX amžiui įsibėgėjant.

Sutarėme susitikti prie arkikatedros varpinės bokšto, nes toks statinys vienintelis Vilniuje, tai jau, rodos, juodu su niekuo negalės supainioti, mat tai vienas sovietinis karininkas nacionalinę biblioteką yra supainiojęs su arkikatedra: abu pastatai su masyviomis kolonomis, tai ir apsisuko galvelė vargdienėliui. Sutartu laiku manieji pakeleiviai jau laukė prie laiptų į varpinę (anksčiau joje būta ekskursijų ir kelionių biuro), pūsdami dūmelius: poručikas Ledovskis godžiai traukė papirosą, o feldfebelis von Lendenas smagiai papsėjo pypkutę. Abudu iš XX amžiaus pradžios pasikviečiau ne veltui, mat ketinau pasivadinti juos ir jus į pasivaikščiojimą Georgijaus/Jurgio prospektu būtent jų laikmečiu – XIX amžiaus pabaigoje ir XX pradžioje. Kariūnai mielai sutiko nusivesti ne tik mane, bet ir jus, mieli bičiuliai, į dažnam pažįstamų pastatų praeitį, papasakoti įdomias praėjusio amžiaus buities peripetijas, pavaišinti kavos puodeliu senosiose užeigose. Tad, poručikui ir feldfebeliui baigus dūmijimo ritualą, kviečiu visus pasidabinti adekvačiai kelionės laikmečiui: mielas damas raginu smarkiau susiveržti korsetą, nepamiršti pirštinaičių bei skėčio nuo kaitrių saulutės spindulių, o garbius džentelmenus prašyčiau užsivožti katiliuką arba skrybėlę, ir būtinai pasiimti lazdelę.

Grindiniu caksi “konkės” eržilų pasagos: mes – XX amžiaus pradžioje.

Prospektu lėtai slenka kaizerinės armijos gurguolė, tad XX amžiaus antrasis dešimtmetis jau įpusėjo.

Prieš pradėdami mūsiškę kelionę, visi pasilypėkim aukštyn lenktais varpinės bokšto laiptukais, ir dirstelėkim į šurmuliuojantį prospektą: antai, žvaliai darda „konkės“ vagonas, tempiamas poros dar nepavargusių arkliokų, šit nulėkė važnyčiotojų mikliai valdomos bričkos, respektabilūs ponai kioske perka naujausius laikraščius, smalsi dama ieško skelbimų stulpe plakato apie atvykusio cirko pasirodymus, o jau netrukus laikrodis persisuks į Pirmojo pasaulinio karo metus, ir prospektu nenoriai dardės feldfebelio von Lendeno tarnybos draugų važnyčiojama gurguolė, gabenanti gausią karinę mantą į Rytų frontą, tik ar nuo to bus jame kas nors naujo?..

Pasidairysim į prospekto pradžioje esantį, reklamomis gausiai apkarstytą namą, kuriame įsikūręs restoranas „Medved“ („Meška“), vėliau ten atsiras ir pirmoji lietuviška Vilniaus kavinė „Birutė“, o jau tarpukariu čia veiks populiarioji Rudnickio kavinė-cukrainė (beje, abu kariūnai sutiko lydėti mus tik tuo atveju, jei papasakosim jiems, kaip pasikeis Georgijaus/Jurgio prospektas laikui bėgant, kas atsiras viename ar kitame pastate po daugelio dešimtmečių). Po antrojo pasaulinio karo kavinės nebeliks – jos patalpose įsikurs valgykla, bet chruščiovinio „atlydžio“ laikais – 1960-ais metais – bus lemta vėl atgimti kavinei, gražiu „Literatų svetainės“ pavadinimu.

XXI amžiuje šio pastato šeimininke bus Lietuvos mokslų akademija, o mūsų kelionės metu jame vis dar įsikūręs carinės imperijos banko filialas.

Na, kad ilgai neužsibūtume vėjelio smagiai košiamame varpinės bokšte, lipkim žemyn, ir traukim pro „Mešką“ link Georgijaus aikštės: nežinote, kur tokios būta, ir kas joje planuota pastatyti? Tuomet poručikas Ledovskis paporins mums apie antrąjį pastatą prospekto dešinėje – jame įsikūręs „carskas“ valstybinis bankas, stulbinantis prabangia laiptine (bankininkai ir anuomet mokėjo meistriškai lupti devynis kailius), o jau mūsų laikais solidžiame pastate įsikurs Mokslų akademija: nors bet kas vidun pakliūti negali, ir yra patikrinamas budrios apsaugos, bet kyštelėti nosį vidun, ir pasigrožėti įspūdinga laiptine galite kiekvienas jūsų.

Neilgai trukę, prieiname Sniadeckio rūmų pastatą (Gedimino pr. 7).

XXI amžiuje šiame pastate (kairėje) įsikurs mokymo įstaiga.

Mūsų laukia dar ilgas, bemaž dviejų kilometrų pasivaikščiojimas, tad traukiam tolyn, iki prabangių pono Sniadeckio rūmų, statytų 1890 m. pagal inž. Julijano Januševskio projektą, šiandieną apglėbtų nedidukių šv.Jurgio ir K.Sirvydo gatvelių: iš erdvaus balkono mums ranka jau moja šeimininkas, nė nenumanydamas, kokių milžiniškų pokyčių teks patirti jo ištaigingiems rūmams. Pasitaisęs pikelhaubą (Pickelhaube, vok. – šalmas su smaigaliu) iniciatyvos imasi feldfebelis, ir pravėręs masyvias paradines duris, iškalbingai mosteli mums ranka, kviesdamas užsukti vidun. Oi, kaip nustebs abudu kariūnai, sužinoję, kad sovietmečiu bus imtasis kapitalinės šių rūmų rekonstrukcijos, ir jame įsikurs Centrinis paštas, po truputėlį prarasiantis savo funkcinį aktualumą, tad būsiantis darsyk pertvarkytas į aukštosios mokyklos patalpas!..

Kaizerinė armija nedvejodama nusavina Sniadeckio rūmus savo reikmėms – įrengia juose Vokiečių kareivių namus (“Deutsches Soldatenheim”).

Šiame kambaryje kaizerio kariai prikemša pilvus nusavintu iš Lietuvos valstiečių maistu.

Kaizeriui atvykus savosios kariaunos patikrai, aplink “Vokiečių kareivių namus” verda maišatis.

Šiame kambaryje kaizeriokai klausosi muzikavimo.

Tenka pripažinti, kad kaizerio armija pastate elgiasi pakankamai kultūringai, nors ir apkabinėjo fasadą užrašais, kiekvienam vilniečiui įsakmiai primenančiais, kad čia įsikūrę „VOKIEČIŲ kareivių namai“, kuriuos 1915-ųjų gruodį teiksis vizituoti pats kaizeris, pirma paveizėjęs į jo garbei surengtą paradą Katedros aikštėje. Užsukę į keletą rūmuose esančių patalpų, pritaikytų kaizerinių kariškių reikmėms, iš balkono žvelgiame į ankstesnius laikus – XX amžiaus pradžią – ir Pinigų muziejaus viduje matome ne sovietmečiu veikusią vaistinę menišku interjeru, o restoraną „Alkazar“, draugiškai sugyvenantį su kitoje Totorių gatvelės pusėje dūzgiančia Štralio kavine – vilniečių pamėgtosios ledainės pirmtake, na, o pati ledainė su laiku virs eiline kavine.

“Konkės” pasagos vėl klaksi, nukeldamos mus į carinį laikmetį, tad dairomės į anuomet prospekte buvusių restoranų ir parduotuvių iškabas.

Akies krašteliu pastebiu, kad poručikui aiškiai nejauku priešininkų lizde, tad sutinku su jo pasiūlymu pėdinti į skverą, kuriame jis norėtų kažin ką svarbaus mums parodyti. Ledovskis nusiima „furažką“ – karišką uniforminę kepurę su snapeliu, kuriai lietuvių „kalbinykai“ niekaip nesugalvoja trumpą, patogų ir aiškų pavadinimą – nusišluosto prakaitą švarutėle nosinaite, ir ima poryti apie Georgijaus skvero pakraštyje, artėliau prie šv.Jurgio bažnyčios, pastatytą koplyčią carinės armijos kariams, žuvusiems malšinant 1863-ųjų „maištą“: vargdienis dar nežino, kad ne maištą, o drąsų sukilimą užpylė krauju negailestingi kazokų būriai, o pačiai koplyčiai neilgai lemta stūksoti – antrojo dešimtmečio pabaigoje ji bus sėkmingai nugriauta. Prabėgs pusantro šimto metų, ir atkaklūs lietuvaičiai susiras carinių budelių atsainiai paslėptus sukilimo vadų palaikus, ir juos iškilmingai perlaidos, bet poručikas to dar nežino.

Dailios Sniadeckių rūmų laiptinės kviečia jomis grožėtis, dar nežinodamos apie sovietmečiu vyksiančią rekonstrukciją.

Ledovskis, besidžiaugdamas savąja „svogūnine“, nenutuokia, kad galėjo susiklostyti daug keblesnė padėtis: šiame skvere ketinta įkergti Romanovų dinastijos trišimtosioms metinėms skirtą soborą, vėliau atsiradusį Didžiosios Poguliankos (teisingas pavadinimas – Jono Basanavičiaus) gatvės pašonėje, tad nedidukė Aleksandrui Nevskiui pašvęsta koplytėlė išgelbėjo Vilnių nuo Talinui tekusio soboro senamiesčio širdyje likimo. Taigi, mielas poručike, turim likimui ir Dievui padėkoti, kad įpaišėte Vilniaus centre ne gremėzdišką soborą, o nedidukę koplytėlę, kurios plytas vilniečiai kaipmat rado kur panaudoti. Na, dar pakviesiu jus pasivaikščioti šioje aikštėje kitose epochose, tad šįkart nebepasakosim apie jos patirtas smarkias, ir, berods, teigiamas, permainas.

Nediduko svetimkūnio – Aleksandro Nevskio garbei pavadintos koplyčios – lemtis aiški: netrukus bus nugriauta.

Nežinau, kaip jūs, mieli bičiuliai, bet aš – o ir kariūnai – jau gerokai praalkom, tad pereisim kiton prospekto pusėn, ir susirasim šaunią kavinukę, įsiterpusią tarp „Žoržo“ ir „Bristolio“ viešbučių. Nenumanote, kur tokių būta? Tuomet prašysim poručiką ir feldfebelį nedelsiant parodyti mums kelią. Eikite per prospektą atidžiai, kad neužkliūtumėt už „konkės“ bėgių bei nepakliūtumėt po einančių su vėju lenktynių vežikų ratais: antai, kiek bričkų išrikiuota prie „Žoržo“! Susigaudyti, apie kuriuos pastatus eina kalba, mus padės šv.Jurgio skuptūra, užsiropščiusi ant viešbučio fasado: užverskit galvas aukštyn, ir kaipmat pastebėsit slibinui duriantį šventąjį. Na, o mums jau paslaugiai duris veria dar vienos Štralio kavinės metrodotelis, mat poručikas ir feldfebelis apdairiai rezervavo vietas gausiai mūsiškei kompanijai, nes kavinė labai, labai populiari vilniečių tarpe, ir laisvą staliuką čia atrasi anaiptol ne visuomet.

Jurgio-Žoržo-Georgijaus viešbutį nesupainiosi su jokiu kitu: iš tolo matomas smako negailintis raitelis ant stogo.

Matau, kad ir jūs esate gerokai praalkę, o ir pietų metas jau visai arti, tad imkime meniu – čia jis labai panašus į daugelio Vilniaus restoranų – ir bandykim užsisakyti ką nors rimtesnio skrandžiui bei liežuviui: silkės su garnyru porcija kainuos pusrublį, kumpio porcija arba veršienos patiekalas jau šešiasdešimt kapeikų atsieis, o štai žuvies patiekalų kainos nenurodytos – jos sezoninės. Na, aš prie sočių patiekalų paimsiu ir užkepėlę, nes ir kainuoja ji pigiausiai – tik dvidešimt kapeikų, o jei jūs norėtumėt užsisakyti užkandos prie išlenktos burnelės (nebrangi ji čia – tik penkiolika kapeikų), tai drąsiai užsisakykit sūdytos jautienos porciją už šešias dešimtis kapeikėlių. Taigi, kviečiamės mitrų ir paslaugų oficiantą, o kelionę Georgijaus/Jurgio prospektu tęsime po sočių pietų malonioje aplinkoje.