Anuomet dažnas namas Lietuvoje buvo padabintas menišku lėkiu.
Lėkis – pastatų (dažniausiai medinių) kraigo galo puošybos elementas. Daromi iš ornamentiškai pjaustytų lentų. Kartais dažomi melsva, balta, ruda spalva. Yra 3 pavidalų ir konstrukcijų: poriniai (dviejų įstrižai sukryžiuotų lentų), vertikalūs (vienos trumpos lentos) ir mišrūs. Labiausiai paplito XIX a.–XX a. pr. Dabar lėkius galima pamatyti pajūryje, Rytų Lietuvos kaimuose. Buvo naudojami siekiant apsaugoti stogą nuo vėjo, kuris draikydavo šiaudus.
Lėkiais puošti gyvenamieji namai, klėtys, rečiau tvartai, daržinės ar jaujos. Lėkiuose būna išdrožti geometriniai, augaliniai, dangaus kūnų, zoomorfiniai (žalčiukai, žirgeliai, avinų galvos, paukščiai ir pan.) motyvai. Sudėtingiausios lėkių formos aptinkamos Mažojoje Lietuvoje ir Žemaitijoje. Čia arklių galvos dar dabinamos išpjaustinėtomis gėlėmis ir paukščiais. Mažojoje Lietuvoje lėkių būta gausiau nei kitur. Itin populiarios buvo žirgelių galvos su puošniais karčiais ir kamanomis. Aukštaitijoje dažnesni paprasti rago, gaidžio ar žirgo galvos siluetai be kitų priedų. Čia lėkių ornamentas labiau susmulkintas nei Žemaitijoje. Dzūkijos lėkiai panašūs į aukštaitiškus, tačiau čia daugiau aptinkama ragų pavidalo lėkių bei paukščių. Kai kurie statmeni lėkiai panašūs į prieverpstes. Suvalkijoje lėkiai – retenybė. Tikėta, kad ant stogo įrengti žirgelių arba paukščių pavidalo lėkiai apsaugo namus nuo blogio. Lėkių terminas pirmą kartą pavartotas Simono Daukanto veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.)
Ypač rūpinosi savąjį namą papuošti lėkiu Neringoje įsikūrę žvejai.
Lieka tik stebėtis lėkius gaminusių liaudies meistrų išmone ir nagingumu.
Kadaise tikėta, kad lėkis saugo namą nuo piktųjų jėgų ir negerovių.
Bene dažniausias lėkių meninis motyvas – sukryžiuotos žirgų galvos.
Lėkių ir kitų senosios medinės architektūros puošinių įvairovė stulbina.
Publikacija parengta redakcijos jėgomis: be išorinio finansavimo ar pan.
Turite prisijungti norint komentuoti.