Retkarčiais pasikalbu su įsileista gyventi ukrainiečių šeima, neramiai laukiančia žinių iš dviejų fronte kariaujančių sūnų. Kalbamės ne tik apie karą, rengimąsi kontraatakai (ukrainiečiai rimtai jai ruošiasi), bet ir apie nacionalinių vertybių svarbą. Visai kitą reikšmę karo fone įgavo ukrainiečių kalba, anksčiau Rytų Ukrainos didmiesčiuose buvusi podukros vietoje. Kitoje šviesoje ukrainiečiai išvydo savuosius nacionalinius rūbus, visa širdim pajuto jų mielumą, išmoko iki dvasios gelmių gerbti šalies vėliavą ir jos spalvas. Bene vieningai pripažįsta, kad ne vien meilė laisvai tėvynei, bet ir tautinė kultūra, kalba, nacionaliniai simboliai suvienijo tautą žūtbūtinės kovos akivaizdoje. Pasišnekėjęs su jais, noromis-nenoromis imuosi brėžti paraleles tarp šiandienės Ukrainos vertybių, ir mūsų pačių požiūrio į daugelio kartų saugotos kalbos klodus, tautinius apdarus, valstybės simbolius, nacionalines šventes. Savosiomis mintimis ir noriu pasidalinti, kviesdamas jus diskusijai apie tautos vertybes.
Etnografiniai ansambliai, liaudies šokių kolektyvai, kaimo kapelos – toli gražu ne visa tautinė saviveikla anuomet.
Kaip gyvas prieš akis stovi plūstančios į pirmąjį „didžiųjų“ Sąjūdžio mitingų Vingio parke vaizdas: dar gana nedrąsūs šūkiai transparantuose ir trispalvių aibė. Vėliavų tarpe aiškiai išsiskyrė jau gerokai pablukusios, matyt, ilgus dešimtmečius slėptos nuo suktų kagėbistų akučių. Atgimimo laikais galėjai būti užpultas „jedinstveninkų“ ar kitų nepriklausomybės priešininkų vien už segamą ženklelį su trispalvės motyvais. Tačiau nebijojome branginti tėvų ir senelių atmintyje (ar tikrovėje) išsaugotus simbolius, tad trispalvių jūra netruko užlieti vėlesnius Sąjūdžio mitingus bei gausesnius susibūrimus. Nebojome ir tūlo partinio funkcionieriaus įžūlios replikos trispalvei „aš nekalbėsiu, kol čia kabės tas skuduras“, tebūnie jam neatleista už tokį blevyzgojimą. Nuo tų audringų ir tautiškumo persunktų metų prabėgo jau daugiau nei trečdalis amžiaus, tačiau šiandieną mūsų tautinis sąmoningumas, neretai patriotizmu pavadinamas, atrodo gerokai priblėsęs: kodėl?
Liaudies šokių dainų kolektyvo dalyvės, 8-as deš.
Dėliodamas šios apžvalgos argumentų eiliškumą, kurį laiką dvejojau: nuo ko gi pradėti, kas labiausiai užkliūva, ko pirmiausia norėtųsi? Sociali ir solidari visuomenė, kurią, mano supratimu, vis dar kuriame, norom-nenorom kreipia žvilgsnį į pirmuosius valstybės asmenis: prezidentą, pirmąją ponią, premjerę, seimo pirmininkę, ministrus. Pamenu, kad šalies eksprezidentė buvo pasisiuvusi dailų nacionalinį kostiumą, ir retsykiais juo pasidabindavo, nepamiršusi, aišku, pasikviesti televizijos operatorius. Ką gi, politiko valia, kuriuo gi būdu jis kurs viešąjį įvaizdį, tame tarpe ir patriotiniame-tautiniame kontekste, bet visgi daug geriau propaguoti tautinę aprangą reklamuojant save, nei to visai nedaryti.
O jūs ar įsivaizduojate Jo Ekscelenciją bei pirmąją ponią, pasidabinusius stilingais tautiniais kostiumais (tegul ir šiek tiek „sumodernintais“ adekvatuimui XXI amžiui), ir taip apsirėdžius, pasirodančius viešame renginyje? O kitus svarbiausius valstybės pareigūnus ar matote, dėvinčius tautinius kostiumus? „Ne fasonas prasčiokų rūbais rengtis“, – kaipmat nuramins jus valdžios dabitos, į tėvų bei senelių apdarus žiūrintys atsainiai, iš aukšto. Atitars jiems ir finansinis šalies elitas, bei glamūrinės-silikoninės žvaigždutės, net baisiausiam sapne nereginčios save lietuviškuose kostiumuose. Tiesa, skeptikai mikliai persigalvotų, jei tautinius kostiumus pamėgusi pirmoji šalies pora gerokai paaugintų prezedento reitingus – tuo nei kiek neabejoju.
Kanklininkės, 7-o deš. pradžia.
Bala nematė to elito – politinio, finansinio, glamūrinio – gal verčiau būtų valstybei ne skirti kosminius pinigus kičinei-gliancinei Eurovizijai ir Lietuvos atstovo(-ės) joje užimtai n-ioliktai vietai, o surengti europinę Etnoviziją? Šventę, į kurią suvažiuotų Europos šalių geriausi etnokultūros kolektyvai, kuri galėtų tapti pigaus ir prasto popso karalyste tampančią Euroviziją, kuria Lietuvoje jau retas besidomi. Galbūt valstybei bei savivaldai verta būtų remti ne fejervekus ar sintetines „eglutes“, o etnografinius kolektyvus, jų varžytuves, regionines etnokultūros šventes? O gal ir pirmaujančios šalies įmonės imtųsi gaivinti tų įmonių finansuojamų etnografinių ansamblių tradiciją, kaip kadaise lietuvaičiai gynėsi nuo nutautinimo, steigdami tokius kolektyvus kiekvienoje didesnėje įmonėje? Ar vien tik pelnas, o ne tautinė savimonė dominuos stambiojo verslo filosofijoje?
Etnografinių ansamblių šventės renginys universiteto didžiajame kieme, 9-as deš.
Ar galėtų valstybė imtis elementarių, tačiau visuotinių žingsnių sugrąžinti tautiškumą į kasdienę būtį, pvz. kiekvienam naujai registruojamo automobilio savininkui padovanoti „automobilinę“ trispalvę? Galbūt valstybė, kaip kitados net sovietų valdžia išstenėędavo, imtųsi dotuoti valstybines bei istorines vėliavas, kad jos kainuotų keletą eurų? Gal tuomet daugiau jų išvystume plazdant prie vienbučių namų, nes šiandieną dažnas vėliavos jau nebeiškelia? O gal policijos dronas paskraidytų per šventes virš privačių namų kvartalų, sužiūrėdamas, kas vykdo pilietinę pareigą, o kas ne? Suprantama, kad nacionalinis sąmoningumas ne baudomis ar prievarta turėtų būti skiepyjamas, o gerbiamų valstybėje žmonių asmeniniu pavyzdžiu, kaimynų paraginimu, pagarbos valstybiniams simboliams aiškinimu ir diegimu jaunajai kartai – tegul ji pagėdina apsnūdusius gimdytojus.
Lietuvos liaudies buities muziejaus liaudiškos muzikos trupė, 8-as deš.
Vertėtų esminiai permąstyti lietuviškų švenčių tradicijas, nes ir orai kovo 11-ąją bei savario 16-ąją dažnai būna žvarbūs, ir švenčių organizavimo sistema gerokai pasenusi. Vėliavų pakėlimas, valstybės vadovo kalba Daukanto aikštėje, šventos mišios arkikatedroje, laužai prie seimo: metai iš metų ta pati, dažnam įkūrėjusi rutininė schema, kurioje ideliai nieko naujo. O gal imtume, ir šias šventes minėtume „po stogu“ – didžiosiose šalies miestų arenose, taip nuvydami bene didžiausią lietuviškų švenčių rizikos faktorių – prastą orą? Sakote, kad tos arenos brangiai valstybei kainuotų? O gal mūsų mieli verslininkai – gi neabejotinai savosios šalies patriotai, juk joje verslą daro ir pelną gauna – porą pusdienių per metus galėtų įsileisti tautiečius į arenas nemokamai, o jei dar valstybės vadovai paprašytų? Senai metas mums švęsti tautos vienybės dieną, tik ne vidurvasary, kaip „mindauginę“, ir ne žiemą ar ankstyvą pavasarį, o vasaros pradžioje ar pabaigoje, kai prasto oro pavojus mažiausias? O gal galėtume nacionalinį gerų idėjų konkursą surengti, kad geriausią šventės programą pasiūlęs(-ę) solidų atlygį pelnytų?
Etnografinių ansamblių šventė “Skamba, skamba kankliai”, 9-as deš.
Šaunu būtų, jei nacionalinis transliuotojas prisimintų nacionaliniu esantis, ir radijo eteryje imtų sklisti ne išimtinai užsieniniai kūriniai, neabejotinai kažkam kraunantys solidų pelną mokėjimais už dainuškų autorystę, o tik Lietuvoje gyvenančių tautų dainos. Smagu būtų išgirsti „Lietuvos radijo“, o ne kažkokio belyčio LRT, eteryje dainas lenkų, baltarusių, ukrainiečių, jidiš ir kitomis kalbomis, tokius kūrinius ir Dainų šventėje turėtume išgirsti, jei gerbiam visas Lietuvoje gyvenančias tautas ir norim kurti solidarią viena kitą gerbiančių tautų visuomenę. Gėrėtumėmės, jei nacionalinėje operoje vėl skambėtų kūriniai lietuviškai, ir netektų nuolat dėbčioti į bėgančias raides palubėje: kadaise dainuota tik lietuviškai, tik mūsų solistai operose primarijais buvo, lietuvaičiai scenaristai bei choreografai triūsė, tačiau lietuviškos operos lygis nei kiek prastenis nebuvo, nei dabartinės, prisikvietusios tuntus užsieninių žvaigždučių
Liaudies muzikos ansamblis “Rasa”, 9-as deš.
Akį pamalonintų ir kavinių bei restoranų lietuviški pavadinimai, gujimas lauk svetimybių, neretai trukdančių susiprasti, kurios gi valstybės miesto senojoje dalyje esi: besidairydamas, negali išvysti lietuviškų žodžių virš durų… Taigi, prisimindami ilgus nutautinimo šimtmečius (taip, mieli bičiuliai, ne dešimtmečius, o šimtmečius), kartais atsigręžkime į mūsų šiandienę kasdienybę: ar tiek amžių atlaikę tautinę priespaudą, dabar nesiimame save nutautinti patys, vadinamajam šalies „elitui“ akivaizdžiai bodintis sodžiaus gaiva dvelkiančiam tautiniam rūbui, žodžiui, dainai? Juk nei vienas garbus politikos ar verslo liūtas nebenori prisiminti, kad absoliuti dauguma lietuvaičių šaknis turi kaimuose, sodybose ir vienkiemiuose, tad atkakliai ieško bent mažiausių sąsajų su bajorija ar kita ponija. Verta prisiminti prieš bemaž šimtmetį tartus tautos dainiaus Maironio žodžius, skirtus nutautėjusiai turtuolių kastai: „Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne, baltai iš sodnų žalių sau kyšą!.. Tik brangią kalbą tėvų pamynę, jie musų širdis mažai jau riša.“
Svečių sutikimas pramonės įmonėje, 8-as deš.
O galbūt šiandieną mes patys išponėjome, tapome abejingais tautinėms vertybėms, kaip anuometė dvarinkija? Kokių postūmių ir permainų reikia Lietuvos visuomenei įsibėgėjusiame XXI amžiuje, kad atsigrįžtume į šimtmečius puoselėtas kultūros lobius, plačias gimtosios kalbos galimybes? Gal pradėti reiktų nuo elementaraus lietuvių kalbos testo, privalomo viešiesiems asmenims – svarbiausiems valstybės pareigūnams – nes kai kurių pasiklausius, ausys rausta nuo verstinių konstrukcijų ir netaisyklingo kirčiavimo? Kokį pavyzdį gali tautai, ir ypač jaunimui, rodyti ministras, nesugebantis surišti vieno sakinio be šiurpių stiliaus ir kirčiavimo klaidų? Nepretenduodamas į savųjų įžvalgų bei pasiūlymų „saliamoniškumą“, esu smarkiai susirūpinęs lietuvių kalbos stūmimu iš mylimos dukters krėslo į užguitos našlaitės kamputį. O gal išties verta viską palikti savieigai?..
Turite prisijungti norint komentuoti.