Kadaise Lazdynėliuose plytėjo milžiniški šiltnamių masyvai, juose noko lietuviškos daržovės.
Ne tik per ilgąją – pusvalandinę – pietų pertrauką, bet ir per 15-os minučių pertraukas tarp pamokų mes įsigudrindavom sulakstyti iš mokyklos į kitoje Antakalnio gatvės pusėje (tiesiai prieš 22-ą vidurinę) įsikūrusios „Pavasario“ parduotuvės duonos ir konditerijos skyrių, ir nusipirkti „vieną dviems“ salsvoko skonio batoną už trylika kapeikų. Perlauždavom per pusę, mokyklos valgykloje iškaulindavom po stiklinę arbatos, ir karališkai užkąsdavom minkštu ir kiek drėgnoku batonu. „Pavasaris“ buvo padalintas į du atskirus įėjimus turėjusius skyrius: pagrindinį, kuriame būta įvairiausių maisto produktų, ir mažesnį, kuriame prekiauta duonos bei konditerijos gaminiais. Gal todėl, kad Lentupio ir Tverečiaus gatvės pabaigose, prie Sapieginės pušynų, buvo pastatyti puikaus suplanavimo butai šiek tiek lygesniems už lygius piliečiams, gal todėl, kad ne vienas atsakingas pareigas sovietmečiu veikėjas buvo susirentęs sau namuką Medžiotojų, Naujakurių ir tuometėje I.Gaškos (būta tokio sovietinio veikėjo) gatvėse, produktų asortimentas „Pavasaryje“ nebuvo skurdus: būta jame iš šprotų iš Paragvajaus, ir apelsinų sulčių skardinėse iš Maroko, suomiško slyvų marmelado (neskanus buvo, kažin koks sintetinis), ir daugybės įvairių marinuotų daržovių.
Darbas šiltnamiuose – ne iš lengvųjų, nes juose nuolat karšta.
Būta čia ir labai skanaus, tiršto bulgariško ketčupo stikliniuose buteliuose siauroku gurkliu – sunkoka būdavo ketčupą iškrapštyti – bet populiariausi buvo „Globus“ firmos marinuoti maži agurkėliai didžiuliuose, penkių litrų talpos, stiklainiuose. O kur dar konservuoti saldžiarūgščiai agurkai, pomidorai, natūralios – tirštos kaip drebučiai – bulgariškos persikų sultys ir kiti socialistinio lagerio šalių skanumynai. Bėda viena buvo: aplinkinių kaimų – ir ne vien tik jų, o ir Baltarusijos gyventojai – puikiai žinodavo apie šią sąlyginę produktų gausą „Pavasaryje“, tad autobusuose į Baltarusijos pasienyje esančius Buivydžius buvo apstu piliečių, pintose rezginėlėse vežusius ne tik „Pavasaryje“ nusipirktus produktus, bet ir didžiulius juodos duonos (36 kapeikos už visą) kepalus, kurios – nesenai iškeptos kepykloje, tad dar šiltos – antakalniečiai laukdavo prie „Pavasario“ atvežamos krovininiame furgone, žargonu vadintame „būda“.
Lietuviškiems konservuotiems obuoliams nebuvo lengva konkuruoti su “Globus” konservais, ypač mėgo lietuvaičiai “globusinius” persikus.
Ar būta ne tik „Pavasaryje“, bet kitose parduotuvėse brežnevinio sąstingio metais ir lietuviškų konservuotų daržovių, vaisių? Atsakymą rasite Vilniaus konservų fabriko istorijoje – jei tik pavyks ją atrasti – bei nuo Greitosios pagalbos ligoninės Lazdynuose link Neries besidriekiančioje Šiltnamių gatvėje, kurios pašonėje pačių šiltnamių jau senokai nebėra: čia driekiasi daugiabučiai, užėmę visą erdvų plotą tarp Bukčių miško ir Šiltnamių gatvės, na, o priešingoje ligoninei pusėje visą šį kvartalą riboja Bukčių gatvė. Šiltnamių gatvių gi driekiasi iki pat Neries: praėjusio amžiaus paskutiniais metais kartu su šeima gyvenome Lazdynėliuose – būtent juos ir kerta Šiltnamių gatvė – ir šia gatve pėdindavome iki Neries, susikurti lauželį, ir pasikepti šašlykiuką. Jei nepasiekę Neries, iš Šiltnamių gatvės sukteltume kairėn siaura gatvele, po kurio laiko privažiuotume tvorą, apkarstytą užrašais apie patalpų nuomą, o už tvoros matytųsi apleisti šiltnamiai išdaužytais stiklais. Tad kas gi buvo mūsų jau minėtame daugiabučių kvartale prie Greitosios pagalbos ligoninės?
Iš Lazdynėliuose buvusių šiltnamių mažai kas belikę – konkurencija ir migloti interesai padarė savo.
1997-ųjų pabaigoje įsigiję poros kambarių butuką pakankamai ramioje vietoje, prie nedidelio miškelio, besidriekiančio išilgai Oslo gatvės, vedančios link Gariūnų, susidūrėme su problemėle: artimiausia maisto produktų parduotuvė – kitoje Oslo gatvės pusėje, ant kalniuko, esantis „Erfurto“ prekybcentris. Su mažu vaiku pėdinti iki šios parduotuvės buvo ir toloka, ir – žiemą – slidoka leistis nuo kalniuko link pėsčiųjų tiltelio per Oslo gatvę. Ėmėme ieškoti kitos parduotuvės Lazdynėliuose ir didžiulėje aptvertoje teritorijoje, užstatytoje tuomet dar nesuniokotais šiltnamiais, aptikome metalinį angarą, kuriame prekiauta būtiniausiomis maisto ir pramoninėmis prekėmis. Tiesa, pasiekti šią „parduotuvę“ tebuvo galima klampojant per duobėtą ir balomis nusėtą kiemą, bet eiti iki angaro buvo ir netoli, ir su vaikais įmanoma. Pakalbinau pardavėją, pasiteiravau, kodėl pačiuose šiltnamiuose niekas neauginama, kodėl toks gana apleistas vaizdas?
Konservų fabrikų Lietuvoje buvo ir yra ne vienas, nuotraukoje – anuometė panevėžiškio gamybos linija.
Pozityvumu netrykštanti moteris tepasakė, kad „sunku mums“, o kai, ieškodamas mūsiškiame rajonėlyje patalpų savajai įmonėlei, paskambinau šiltnamių šeimininkės-įmonės vadovui, man atsiliepė rūpesčių prislėgtas žmogus. Pasirodo, didžiausia bėda, kad šiltnamių verslas yra labai trapus – perkeltine prasme: jei tavasis ūkis yra kažkam patikusiame „strategiškai patogiame“ miesto rajone, nereikia kampuotų vyrukų įtikinimui, o pakanka vaikigalių šutvelės, kuri tamsią naktį mestels per tvorą akmenų šūsnį tai į vieną, tai į kitą šiltnamį – sargas nespės sulakstyti paskui nenaudėlius, teritorija juk didžiulė… Apnikta skolų didžiulė įmonė, aprūpindavusi Vilnių daržovėmis ir gėlėmis, dar bandė įvairiais būdais gelbėtis, remiama ir valstybės, tačiau gyvenimas diktuoja savas – neretai kietas – sąlygas… Belieka tik paminėti, kad kombinatui šilumą gamino kitame krante pastatyta ŠEC-2, o tiekiama ji buvo inžinieriaus Viktoro Ražaičio 1955-1956 metais suprojektuotu, ir 1957-ais metais pastatytu beveik dviejų šimtų metrų ilgio pėsčiųjų tiltu, kuriuo į darbą ir traukdavo kombinato darbuotojai, o į miestą patekdavo aplinkinių gyvenviečių žmonės.
Vilniaus šiltnamių kombinatas turėjo erdvų gėlyną.
Vilniaus šiltnamių kombinatas buvo vienas didžiausių Lietuvoje: 1984-ais jo teritorija buvo 221 hektaras (tame tarpe 52 hektarai ariamos žemės), dirbo 1256 darbuotojai. 1984-ais kombinatas turėjo 26 hektarus šildomų šiltnamių (21 hektarą daržovėms ir 5 hektarus gėlėms), o 37 hektarai buvo skirti lauke augančioms daržovėms. Kombinatas užaugindavo 58.400 centnerius daržovių šildomuose šiltnamiuose, prekyba vaisiais ir gėlėmis generuodavo 13 milijonų rublių pajamų ir daugiau nei 5 milijonus rublių pelno. Daržovės ir vaisiai buvo tiekiami Vilniaus miestui. Šiandieną buvusiose šiltnamių kombinato valdose, šalia vilniškės Greitosios pagalbos ligonnės, driekiasi visas daugiabučių kvartalas, o apleistos buvusiųjų arčiau Neries šiltnamių teritorijos verda audringos teisminės batalijos: kokie gi ten agurkiukai ir pomidoriukai, jei tokioje pasakiškoje vietoje galima visą stirtą stiklinių „sugrūstukų“ įkišti. Tad teks mums kramsnoti kėdainiškius „marinuotukus“, prisimenant saldžiarūgštį vilnietiškų agurkėlių skonį…
Turite prisijungti norint komentuoti.