Tris amžius vėtroms nepasidavęs Maltos galiūnas: vėjo malūno grožybės

Jei manote, kad esate vairavimo virtuozas, tai turėsiu jus smarkiai nuvilti – tikrieji vairavimo įgūdžiai atsiskleidžia tik siaurutėse Maltos miestų bei miestelių gatvėse, kuriose autobusų vairuotojai demonstruoja tikrą pilotažą. Sūnus, lankęsis Maltoje prieš keletą metų, daugokai pasakojo apie kvapą gniaužiančius įspūdžius, kai autobusų vairuotojai manevruoja senovinėmis gatvėmis taip, kad tarp pastato ir autobuso telieka keliasdešimt centimetrų, ir, rodos, tuoj išgirsi gergždžiančio metalo trekštelėjimą. Ir mūsiškis – 322-ojo maršruto – autobusas gatvelėse sukasi mikliai it vijurkas, veždamas mus iš pajūrinio miestelio Marsalforno į kitą nediduką Gozo salos miestuką – Xaghrą, kuriame ketiname aplankyti priešistorinę šventyklą bei rūpestingai restauruotą Ta‘ Kola vėjo malūną.

Nors malūnui bemaž trys šimtai metų – pastatytas 1725-ais – bet jis puikiai prižiūrėtas, ir rodos, nuo smarkių Maltos vėjų braškantys sparnai tuoj tuoj ims suktis. Darydamas žingsnį šonan nuo mūsų išvykos objekto, prasitarsiu, kad vėjai Maltoje ypač smarkūs, mat nedidukė salų Viduržemio jūroje valstybė košiama jūros vėtrų iš visų pusių. Manuosius įspūdžius apie itin gaivius vėjus Gozo saloje – joje ir yra Xaghros miestukas – patvirtina malūne paminėtas faktas, kad malūno sparnai buvo apgadinti galingų vėtrų, tad nuo jų nuimti audeklai, taip sumenkinant vėjo spaudimą. Tiesą sakant, vėjo galia ir dabar puikiai juntama, kai stovi malūno „kepurėje“ ties sparnų velenu: vėjas švilpia pro angą, o malūno mechanizmas traška-braška, bet vėjui pasiduoti nė neketina.

Malta – nedidukė ir ne pati turtingiausia Europos Sąjungos narė (įstojusi, beje, kartu su Lietuva), bet maltiečiai atkakliai stengiasi plėtoti turizmą, itin svarbų šalies ekonomikai. Belieka pasidžiaugti ir Ta‘ Kolos malūno įrengimu – tokią įdomią ekspoziciją galėtume įsirengti ir kuriam nors Lietuvos malūne, jei tik norėtume ir išgalėtume. Bilieto malūnan kaina nedidelė: ir priešistorinėje šventykloje, esančioje už kelių minučių kelio, mėnesį(!) galiojantis bilietas kainuoja dešimtį eurų, tad išeina po penkis eurus objektui. Malūno ekspozicija verta kiekvieno sumokėto cento: imuosi pasakoti jums, ką gi išvydome mudu su pačiute. Angliškai kalba bene kiekvienas maltietis, šia kalba parengta dauguma leidinių turistams, tad ir nemokamas lankstinukas apie malūną – angliškai. Įdomi malūno pavadinimo istorija: jo savininko vardas ir pavardė buvo Gužeppi‘s Grech‘as, tačiau vadintas jis Zeppu Ta‘ Kola, tad šis vardas ir suteiktas malūnui.

Prieš trejus amžius pastatytas vadovaujant meistrui Vilhenai, malūnas buvo gyvybiškai būtinas Maltos gyventojams, nes duonos jų stalui svarba buvo tokia pat, kaip ir Lietuvoje. Mums kiek neįprasta, tačiau įdomi, malūno architektūra ir patalpų suplanavimas: gyvenamosios bei pagalbinės patalpos supa pagrindinį bokštą, kuriame ir yra girnos, velenas ir kitos malūno mechanizmo dalys. Pirmiausia žengiame į malūno kalvę-dirbtuves: anuomet malūnininko amatas reikalavo būti ir nagingu meistru, kad pats galėtum pasigaminti susidėvėjusias malimo mechanizmo dalis ir kitus namudinius rakandus. Malūnininkas buvo svarbus ir gerbiamas asmuo, tad šis amatas dažniausiai buvo perduodamas iš kartos į kartą, o Ta‘ Kolos malūne ilgus metus šeimininkavo Grech‘ų šeima, kurios paskutinysis paveldėtojas – Gužeppi‘s Grech‘as – mūsiškę ašarų pakalnę apleido 1987-ais.

Po penkerių metų nuo Gužeppi‘o Grech‘o mirties, malūne duris atvėrė įspūdinga ekspozicija, po kelis metus trukusio kruopštaus restauratorių bei muziejininkų triūso. Lipame į antro aukšto patalpas, kuriose ir randame malūnininko šeimos būstą bei originalius rakandus, puikiai perteikiančius anuometę malūnininko šeimynos buitį bei gyvenseną. Randame ir valgomąjį, ir virtuvę, ir miegamuosius, o pro nedidukus langus iš viršaus dairomės į Xaghros architektūrą, nei iš tolo neprimenančią mūsų miestelių panoramą. Saulės nutviekstas žydras dangus, vien smiltainio namai ir pastatai, tropikų augmenija supa malūną: Viduržemio jūros klimatas kaitrus, nes nuo čia iki Afrikos – vos keli šimtai kilometrų. Kad nepamirščiau, paminėsiu, jog malūnas sykį buvo kapitaliai rekonstruotas 1780-ais, mat ankstesnė statybinė medžiaga pasirodė neilgaamžė, trapoka.

Malūnininko žmonos irgi nepėsčios būta: ne tik virtuvėje spėjo suktis ar vaikus čiūčiuoti, bet ir audė čia pat stovėjusiomis staklėmis. Na, o pats šeimininkas turėjo miklas būti, mat karstytis įvijais laiptais aukštyn-žemyn jam tekdavo daugybę sykių per dieną, kai tik išgirdę jo pučiamo rago – jis kabo čia pat, ant sienos – garsus, žemdirbiai suveždavo daugybę maišų grūdų. Tačiau vien miklumo jam nepakakdavo: užsilipę malūno „kepurėn“, grožėjomės kruopščiai sutvarkytu – veikiančiu(!) – malimo mechanizmu, ir džiaugėmės „kepurę“ laikančiais metaliniais ryšiais, neduodančiais „kepurei“ pasisukti – tektų vėliau kelnes skalbti, jei visa ši galybė, neduokdie, staiga pajudėtų. Beje, malūne esančios girnos – originalios, įdomūs yra ir malimo mechanizmo krumpliai, kuriuos galima keisti.

Na, o dabar – šiek tiek fantazijos įjunkim: ankstų ir saulėtą rytą malūnininkas ima savąjį ragą, ir aplinkinius kaimus ir miestelius užlieja galingi rago garsai, kviečiantys nevėpsoti, o krauti grūdų maišus vežiman. Tolimus laikus menantis malūno pastatas, kaip ir dažna Maltos bažnyčia, yra liudininkas daugybės permainų šiose salose, tūkstantmečių tėkmėje priklausiusiose vis naujiems užkariautojams. Visgi viena iškilo nekintama: duonos svarba ir šiandieniniam maltiečių racione yra ypatinga, kaip ir ypatingi buvo malūnininko amatas bei statusas, o šiandieną tokiu perliuku yra Ta‘ Kolos vėjo malūnas – vienas iš nedaugelio išlikusių Maltoje. Daugel kovų ir likimo lūžių matęs malūnas kiekvieną sužavi savo nuostabia ekspozicija – kruopštaus maltiečių muziejininkų darbo vaisiumi. Kaip ir kiekviename Maltos muziejuje, darbuotojai klustels, iš kurios šalies esate atvykę (jie rūpestingai stebi turistinių srautų kaitą), patars, kur yra WC, atsakys į klausimus, bei džiugiai išklausys pagyras drūtam jų globotiniui.

Na, ką pamiršau paminėti, o jūs jau susigaudėte patys: Malta yra fantastiškai fotogeniška – rodos, įamžinti čia verta viską, o kur dar nuostabiai žydras dangus – tad ir Ta‘ Kolos malūnas nuotraukose atrodo stulbinančiai mielas. Pasivaikščiokit kartu su mumis po drūto senolio kerteles, o virtualų turą malūnan mums yra parengę ir maltiečiai https://heritagemalta.mt/explore/ta-kola-windmill/ Malūnas savosiomis aura bei aplinka puikiai tinkamas ir scenaristams, tad neatsitiktinai jame filmuotos operos „Meilės eliksyro“ scenos: youtube svetainės paieškoje įveskite frazes „Gaulitana: A Festival of Music“ bei „Viva l’Opera: ‘L’Elisir d’Amore’“ – mėgausitės nuostabiais maltiečių vokalais! Kaip ten bebūtų, pakėlus sparnus pusketvirtos valandos skrydžiui Malton, verta nukeliauti Gozo salon, o prie kelto prieplaukos sėsti 322-an, ir riedėti Xaghron – apsilankymas Ta‘ Kolos malūne įsimins ilgam!