(Galingos tvirtovės sienos mena daugel žūtbūtinių mūšių.)
(Citadelės link veda itin stati gatvelė, priglobusi jaukias kavinukes.)
Viktorija (Victoria) – „pergale“ – pavadinta Gozo salos sostinė yra nedidukas, apie šešis tūkstančius gyventojų turintis miestukas, pritvinkęs įdomybių, apie kurias dar nesyk pasakosiu, o šįkart lankysimės žinomiausiame Viktorijos perliuke – galingoje tvirtovėje Citadelė (Čitadela/Cittadella). Iš pajūryje įsikūrusio Marsalforno, kuriame buvome apsistoję už labai patrauklią kainą, į Viktoriją riedame 310-u autobusu nepilną pusvalandį, ir vos tik išlipę autobusų stotyje, kaipmat išvystame ant aukštos kalvos dunksančius Citadelės mūrus.
Citadelė/Čitadella – ryški Maltai priklausiančios Gozo salos sostinės Viktorijos dominantė.
Užsukam į netoliese įsikūrusį Viktorijos turizmo informacinį centrą, ir pasiuostinėjam apie Gozo salos įdomybes, o po to pereinam Nepriklausomybės skverą (turizmo centras yra šalia jo), kertam Respublikos gatvę, ir imame ropštis itin stačia Telgha Tal-Belt gatvele. Aukščiausioje Viktorijos, vietinių gyventojų dar vadinamos Rabat‘u, vietoje ir stūkso galingas Citadelės kompleksas.
Citadelės kompleksas ne tik įspūdingo dydžio, bet ir kruopščiai prižiūrimas maltiečių-muziejininkų, vakarais dailiai apšviečiamas.
Nors dar balandžio mėnuo, ir turizmo sezonas Maltoje tik prasideda – jis trunka pusmetį – prie Citadelės turistų apsčiai, mat šiandien sekmadienis (vėliau papasakosiu, kodėl tai svarbu). Jau pirmasis įspūdis, dairantis į masyvias tvirtovės sienas, neapgauna: esame prie ypatingo – žilą senovę menančio bei galingo – statinių komplekso, kurio sienose nuostabiai skamba Citadelėje esančios šventovės varpai (štai kuo tas sekmadienis nuostabus!).
Prie lankytojų centro pasitinka originalios, šiuolaikiškos konstrukcijos.
Užuovėją Citadelėje rasti nėra paprasta, o žavią panoramą – lengva.
Viena tik problemėlė šiandieną yra: Maltoje nuolat pučia itin gaivūs vėjai – kokie jie būna šaltojo (maltiečiai sniego nėra matę) sezono metu, galima tik įsivaizduoti – o jau šį sekmadienį traukia tokia vėtra, kad dangumi debesys ne slenka, o skrenda. Tad, nors saulutė maloniai šypsosi, dovanodama nuostabiai fotogeniškus Viktorijos bei Citadelės vaizdus, ne vien kepures tenka prilaikyti, bet ir išmanųjį spausti rankoje itin stipriai, kad vietoj nuotraukų neprisireiktų jo ekraną keisti.
Aukščiausioje Citadelės vietoje aukštyn stiebiasi katalikų bažnyčia.
Prieš dažną šventovę čia išvysi šventųjų statulas.
Paslaugus vaikinas lankytojų centre kaipmat pasiteirauja, iš kurios šalies esame atvykę, ir mikliai paima dvidešimtį euriukų už mudviejų bilietus, paguosdamas tuo, kad bilietas galioja visą mėnesį, o Citadelėje galėsime aplankyti net penkis muziejus. Apsižiūrėję lankytojų centre veikiančią Religijos ekspoziciją (apie ją papasakosiu atskirai, nes išties įdomi), ropščiamės siauromis Citadelės gatvelėmis link bažnyčios, vis paskalambijančios varpais, kuriems darniai atitaria kitos Viktorijos šventovės, sukurdamos nuostabiai sakralią atmosferą.
Maltos bažnyčių interjerai – ryškūs ir margaspalviai, kaip ir šis.
Pasilipus aukštėliau, arčiau gynybinės sienos, bažnyčia įspūdingesnė.
Vėl pasisekė mums, kad lankomės Citadelėje sekmadienį: bažnyčioje vyksta pamaldos (beje, maltiečiai – katalikai), tad ankštoje, turistams skirtoje, bažnyčios erdvėje, turime progą pasidairyti ir pafotografuoti. Pamaldų atmosfera labai primena mūsiškes mišias, tas pats ramus ir kiek migdantis kalbos tonas, tik interjero „paauksavimo“ Maltos šventovėse gerokai daugiau, nei mūsiškėse.
Pasisukiojam Katedros aikštėje priešais bažnyčią, ir pėdinam link senųjų statinių griuvėsių bei aukštų Citadelės sienų, nuo kurių atsiveria pasakiški Viktorijos bei Gozo salos vaizdai: žinojo bočiai, kur tvirtovę statyti, kad būtų matomi besiartinantys atėjūnai ar neprieteliai. Veizijam į paslaugaus muziejininko mums įteiktą Citadelės planą, ir akivaizdžiai suprantam kad prireiks kelių valandų visoms šioms įdomybėms pamatyti.
Citadelės gatvelės siauros, jaukios ir daugel peripetijų mačiusios.
Akmenys nuzulinti daugelio tūkstančių kojų, tad šiek tiek slidoki.
Mūsiškius kilnius planus kiek jaukia nuo regimos jūros traukiantis toks vėjukas, kad fotografuojant išmanųjį tenka laikyti dvejomis rankomis, kepurę paspaudus po pažasčia, nes neprilaikoma ji kaipmat skristų žemyn į Viktoriją. Maltos orai verti atskiro pasakojimo, bet mūsų savaitinio lankymosi metu bemaž kas antrą naktį siautėjo vėtros, dovanojusios ne tik gausybę namo traškesių bei braškesių, bet ir nuostabius audringos jūros vaizdus vakare, kurie ypač džiugino mūsiškes širdis, nuo mažumos pamėgusias gimtosios Baltijos audrų gausmą.
Citadelei teko išvysti ir rūsčią likimo miną, tad dalis pastatų – sugriauti.
Neišlikusių statinių teritorija prižiūrima, sutvarkyta.
Mūsiškius kilnius planus kiek jaukia nuo regimos jūros traukiantis toks vėjukas, kad fotografuojant išmanųjį tenka laikyti dvejomis rankomis, kepurę paspaudus po pažasčia, nes neprilaikoma ji kaipmat skristų žemyn į Viktoriją. Maltos orai verti atskiro pasakojimo, bet mūsų savaitinio lankymosi metu bemaž kas antrą naktį siautėjo vėtros, dovanojusios ne tik gausybę namo traškesių bei braškesių, bet ir nuostabius audringos jūros vaizdus vakare, kurie ypač džiugino mūsiškes širdis, nuo mažumos pamėgusias gimtosios Baltijos audrų gausmą.
Vaizdai iš Citadelės žavi iki širdies gelmių, o vėjai košia iki kaulų čiulpų.
Na, bet nuo lyrikos krypkim link prozos: atėjo laikas sužinoti pačios tvirtovės istoriją, išgirsti Citadelės matytų mūšių atgarsius: dar bronzos amžiuje žmonės pastebėjo šios vietovės puikų atitikimą gynybinių įrengimų paskirčiai, vėliau statinius išplėtė finikiečiai, o Romos imperijos laikmečiu komplekso struktūra ėmė panašėti į dabartinę, gi viduramžiais tvirtovė vadinta Gran Castello. Taigi, galim drąsiai teigti, kad istorinio gynybinio miesto-tvirtovės statutas yra bene tinkamiausias Citadelei, kurios šiaurinė dalis datuojama Aragonijos karalystės laikais.
Citadelės plane randame gausybę įdomių objektų, jų tarpe net penki muziejai.
Masyvūs akmeniniai gynybinės sienos įtvirtinimai pastatyti, siekiant apsaugoti gyventojus nuo Berberų piratų, o 1551-ųjų liepą Citadelę užpuolė Osmanų imperijos kariuomenė, vadovaujama Turguto Reiso. Visi Gozo salos gyventojai – apie 5000-6000 žmonių – buvo paimti į nelaisvę ir paversti vergais, tik trys šimtinės vietinių, perlipusių Citadelės sienas, sugebėjo išsigelbėti. Osmanai dalį Citadelės sugriovė, tačiau Maltos ordino pastangomis pietinės sienos buvo atstatytos 1599-1603 metais. Citadelės viduje yra XVII a. barokinė katedra, suprojektuota Maltos architekto Lorenzo Gafà. Manoma, kad katedra yra pastatyta romėnų šventyklos, skirtos deivei Junonai, vietoje.
Citadelės apačioje plyti Gozo salos sostinė – Viktorijos miestas.
Malta – tikras rojus fotografijos mėgėjams bei marinistams.
Tvirtovės komplekse veikia net penki muziejai: archeologijos, gamtos, katedros, istorijos bei senasis kalėjimas, kurį mums įtikinamai patarė aplankyti, tačiau aplenkėm jį, nes pernelyg daug žmogižkosios kančios tokiose vietose prisikaupę. Kaip minėjau, statinių kompleksas keitė savo išvaizdą amžiams bėgant, tad jis kiek eklektiškas, tačiau ši statymų bei perstatymų įvairovė nei kiek netrukdo patirti puikias emocijas ir įspūdžius. Smagu buvo Citadelėje rasti vietelių, kuriose galima pasislėpti nuo košiančio jūros vėjo, ir smagiai pasikaitinti padrybsoti atokaitoje, o bastiono aikštėje vaikščiojome tarp žydinčių dobilų, uoliai aptarnaujamų dūzgiančių bitučių.
Esame ant pietinio bastiono stogo, apaugusio dobilų pievelėmis.
Citadelėje daug kas primena gynybinę komplekso paskirtį.
Stovime prie bastiono sienos krašto, ir gėrimės nuostabia, užburiančia Viktorijos ir jos apylinkių panorama: gelsvo smiltainio namų eilėmis, jaukiai siauromis gatvelėmis, lieknais bažnyčių bokštais, tolumoje boluojančiais vandenų kontūrais, dangumi skriejančiais debesimis, tropiniais augalais padabintų kalvų reljefais, vingiuotais keliais zujančiais automobiliais – antai, rieda mūsiškis autobusas iš Marsalforno, ir geriam gaivų jūros orą, atneštą galingo vėjo. Vien dėl tokių akimirkų buvo verta trenktis kelis tūkstančius kilometrų į šią nedidukę Gozo salą, o kiek dar įdomybių bei grožybių laukia mūsų čia, bei didžiojoje – Malta vadinamoje – saloje! Akys užkliūva už įrengtų galingų prožektorių, tad mikliai susivokiame, kad tvirtovės kompleksas turėtų būti gražiai apšviečiamas sutemus (ateitis parodė, kad nei kiek nesuklydome).
Ant netoliese esančios kalvos aiškiai matoma kadaise čia stovėjusios romėnų šventyklos vieta.
Pasakoti apie pamatytas įdomybes visuomet yra kebloka, nes kad ir koks rašeiva bebūtum, nesugebėsi perteikti nepakartojamų įspūdžių ir užplūdusių jausmų, bei supratimo, jog iki tavęs čia gyventa tūkstančių, mačiusių ir šiurpius mūšius, ir nuostabius įvykius, rašiusius ir perrašiusius istoriją, bei negrįžtamai išnykusių tolimoje praeityje… Geriau susivokti Citadelės praeityje mums padėjo apsilankymas Maltos karo istorijos muziejuje, atvaizduojančiame itin permainingą jos istoriją, tūkstantmečių eigoje salas priglobiant tai vieniems, tai kitiems atėjūnams-užkariautojams.
Smarkiame vėjyje plazda virš Citadelės iškelta Maltos vėliava.
Citadelėje viskas alsuoja audringa praeitimi, permaininga istorija.
Šiek tiek apmaudoka, kad karos audros buvo negailestingos mūsų istoriniam paveldui, tad negalime pasigirti tūkstančio metų ar senesniais pastatais, o štai Maltoje tokių „senienų“ gali išvysti apsčiai, taigi tolesnę pažintį su Citadele kuriam laikui atidedam, ir traukiam prieštorinėn Ggantijos šventyklon Xaghra miestuke. Tačiau pirma pasigardžiuosim kava, prisėdę prie miniatiūrinio staliuko stačiojoje Telgha Tal-Belt gatvelėje, vedančioje link Citadelės: gatvele pro mus pukšėdama aukštyn lipa lenkų turistų grupė, o žemyn rieda po Viktoriją vežiojantis traukinukas… Duokdie sveikatos ir šiek tiek pinigėlių: būtinai sugrįšim į šią mažą ir svetingą kavinukę!
Citadelėje irgi atrasi Maltai būdingus mažučius balkonus.
Kam gi skambino Citadelės varpai?..
(Apsilankyti Citadelėje mums patalkino AIDAI.LT archyvo nuotraukos.)
Turite prisijungti norint komentuoti.