Senovės slėpiniai ir gamtos magija: ką atrado Škotijoje lietuvaitė Rita

Minėdami Škotiją, pirmiausia prisimenam kiltus dėvinčius futbolo sirgalius ar dūdmaišių pūtėjus, Lochneso pabaisą, garsųjį škotišką viskį, atmintyje atgyja Valterio Skoto herojus Aivenhas ar vaikystėje skaitytų, baugokų legendų bei pasakų personažai – burtų meistrės fėjos ir šelmiški elfai. Beje, sumanusis seklys Šerlokas Holmsas už pasaulinę šlovę ir populiarumą turi būti dėkingas būtent škotų rašytojui Arturui Konanui Doiliui. Dažnas lietuvaitis bevelija savom akimis išvysti samanomis apaugusias Škotijos viduramžių pilis, kalnų tarpekliuose besiganančias avių kaimenes, iš aukštumų atbėgančius ledinius upokšnius bei ūkų apgaubtas kalnų viršūnes. Kadangi kelionė Škotijon nėra nei sudėtinga, nei itin brangi, tad ir nenuostabu, kad traukiančių į šią šalį lietuvaičių gretos neretos: susigundė tokia romantiška kelione ir mūsų šiandienos pašnekovė Rita.

Kokias senovines pilis aplankėte?

Škotijoje gal ne visur, tačiau štai Edinburge, yra įdomi tvarka: paprastą, popierinį bilietą neįsigysi, tik iš anksto internetu gali nusipirkti, galbūt taip geriau reguliuojami lankytojų srautai? Tad į Edinburgo pilį nepakliuvom, nes gali ir atvykęs Škotijon pirkti bilietus internetu, tačiau laikas gali būti tau neparankus, jei atvykai Edinburgan neilgam. Nutarėme aplankyti pakeliui buvusią Stirlingo pilį, labai seną, o ir puikiai pasirengęs personalas joje aptarnauja: vienoje menėje rasi konkretaus laikotarpio senienas, to laikmečio rūbais apsirengusi tarnaitė-gidė pasakoja apie tų laikų papročius, istoriją, valgius ir t.t., kitoje menėje jau laukia kito laikotarpio ekspozicija ir atitinkamai pasidabinęs gidas. Lankėmės ir karalienės miegamajame, ten „senoviniais“ rūbais apsirengęs pažas-gidas pasakoja apie menės dekorą, kokią prasmę turi išpaišyti ožiaragiai ir t.t., ir pan.

Škotų kalbą teko išgirsti, ar dominuoja anglų?

Dauguma užrašų yra abiem kalbom, įdomu buvo sužinoti, kad ežeras yra „loch“, tad tapo aiškiau, kodėl Lochneso pabaisa tokį vardą yra gavusi. Taigi, užrašai „loch“ prie ežerų buvo jau aiškesni, asociacijų su rusišku žargonu nebekildavo. Vienas faktas: nors gerai mokam angliškai, suprasti škotų kalbą neišėjo. Pamatysi nuotraukose užrašus škotų kalba, bandyk palyginti su anglų. Įdomu buvo Edinburge aplankyti škotų parlamentą, nes penktadieniais – nedarbo dieną – gali laisvai įeiti ir apžiūrėti, tiesa, patikra kaip oro uoste, kad nebūtų netikėtumų. Kas valandą parlamente vyksta ekskursijos, gali aplankyti posėdžių salę, filmuoti, fotografuoti, yra ne vienas gidas, o keli, kurie pasakoja apie konkrečias patalpas. Po visko, papietavome Škotijos parlamento valgykloje, maistas buvo gana skanus, o štai kavinėse patiekiami valgiai manajam skoniui neįtiko, o ir vietą kavinėje turi rezervuoti iš anksto, nes atėjęs ekspromtu, gali laisvos vietos ir nerasti.

Ar gausu Škotijoje senovės akcentų?

Įdomi buvo nakvynė name, apie kurį minėjau: namas pastatytas prieš kelis šimtmečius, tačiau viduje niekas nesiima modernizuoti, perstatinėti, naikinti senuosius atributus, tik, savaime suprantama, yra atsiradę visi šiuolaikiniai buičiai reikalingi prietaisai, komunikacijos. Visas namas išklotas kilimais, tad batus teko palikti už durų, miegojome senovinėse lovose, šimtąkart dažyti langai atidaromi, pakeliant į viršų, matosi senosios namo konstrukcijos, didžiulis židinys su pritaisytu vikingų stiliaus kirviu, o pro langą matai ežerą… Romantika!.. Škotijos gamta apskritai užburianti, nuostabi: kalnai, ežerai, kriokliai, gal šiek tiek pastelinių spalvų, tačiau šis santūrumas dvelkia ramumu, žemiškumu

Kalnuose turėjote vedlį, ar patys ėmėtės sau vedliais būti?

Pasižiūrėdavom maršrutus žemėlapyje, apsiaudavom atsivežtus kalnų batus, ir pirmyn! Eidavom kalnų takeliais, ypač stačių maršrutų nesirinkom, o ir pasisaugodavom, nes ten yra kur sprandą nusisukti. Galbūt labiau reikia įvertinti Škotijos klimatą, o ne kalnų pavojus, nes mes lankėmės praeitą rugpjūty, kai Lietuvoje buvo bemaž trisdešimties laipsnių kaitra, o Škotijoje mus pasitiko gana vėsus 11-16 laipsnių oras. Tačiau toks gaivus oras yra puikus pagalbininkas, nes kaitra labai vargina aktyviai keliaujant, vaikštinėjant, o dar atsigaivini iš kalnų atbėgusio šaltinio vandeniu, tyru it ašara… Kalnų šaltinių vanduo ir tyras, ir labai skanus.

Buvot išsinuomavę automobilį: ar sunku priprasti prie kairios krypties/juostos eismo?

Pradžioje buvo šiek tiek peripetijų persirikiuojant arba pasukant, tačiau vairuotojai Škotijoje mandagūs ir atsargūs, nelekia kaip akis išdegę, o ir šiokią-tokią patirtį jau turėjom Anglijoje bei Šri Lankoje, kuriose eismas irgi kairiąja juosta. Kaip minėjau, Škotijoje vairuotojai pasirengę, kad atvykėliai gali pamanevruoti kiek netikėtai, tad ir praleidžia, ir garso signalą neskuba spausti iš visų jėgų, kaip, deja, įprasta pas mus.

Kalnuose turėjote vedlį, ar patys ėmėtės sau vedliais būti?

Kokios kainos Škotijoje: kavinėse, parduotuvėse, viešbučiuose?

Buvau užsukus į porą prekybos centrų, berods „Aldi“ ir „Tesco“, dar ir čekį vieno pirkimo esu išsaugojusi: nustebau, kad dažna prekė pigesnė, nei Lietuvoje. Tad nusipirkdavom pusryčiams produktus, ir gamindavomės virtuvėlėse būstų, kuriuose apsistoję buvom, o ir į kavines nueidavom, nes tikrai ne brangiau papietauti, nei Lietuvoje. Nuomavomės butus privačių asmenų, nei tai gerokai pigiau, nei nakvoti viešbutyje, o ir patogu: porą dienų pabūnam vienam mieste ar miestelyje, po to keliaujam kitur, kur irgi laukia išsinuomotas butas. Kartą apsistojom name, kur mums suteikė erdvų kambarį, o šeimininkai miegojo gretimame, tačiau tokia kaimynystė netgi praverčia, nes galima pakalbinti vietinius, pažinti jų būdą.

Pirmąją naktį Edinburge apsistojom hostelyje, tiesa, tik kelioms valandoms, o viešbučių kainos tam mieste didžiulės: net ir tame hostelyje už lovą vienam mokėjome po keturiasdešimt eurų. Sąlygos hostelyje buvo prastos, sienos apipeliję, drybso apspangusios personos, o dušai ten bendri, tad apturėjome netikėtumą, kai nusiprausus, išgirdome už kabinų vyriškus balsus: pasirodo, persirengti reikia pačioje dušo kabinoje… Vėliau, išsinuomotuose butuose radome visas sąlygas, būtinas poilsiui ir civilizuotai buičiai, beje, Škotijoje labai svarbu turėti namuose rūbų džiovintumą, nes pavaikščiojus kalnuose, rūbai būna drėgnut drėgnutėliai.

Gal teko viskio daryklą aplankyti?

Tai turbūt ir įsiminė labiausiai, nes aplankėme nedideliame miestelyje įsikūrusią „šeimyninę“ viskio daryklą, kurioje ekskursiją vedė brandaus amžiaus vyras, tačiau labai išraiškingai kalbantis, elegantiškų manierų. Mūsų nedidelė šešių asmenų grupelė liko totaliai sužavėta pasakojimu ir gamybos technologija: statinės gaminamos iš ąžuolo, iš vyšnios arba šių dviejų medžių derinio, tad skonį viskis ir įgauna, brandinamas tose statinėse. Dar svarbus dalykas gero viskio gamyboje: visa jų produkcija yra „single malt“ – tai reiškia gryną, nemaišytą viskį, brandintą vienoje statinėje, ir su niekuo kitu nemaišytą. Įdomu buvo išvysti statines, kuriose bręsta gėrimas, bet vis dėlto geriausią įspūdį paliko būtent pasakotojo inteligentiškas elgesys. Beje, daryklos pastatai pajuodę, nes nuo alkoholio garų atsiranda alkoholio bakterijos, nuo kurių pastatai ir pajuosta. Po ekskursijos vyksta degustacija, kurios metu ragaujami šeši viskiai, kurių skoniai visiškai skirtingi: vienas švelnesnis, kitas aštresnis, stiprus-švelnus, o jau dūminio koks skonis – rodos, atsikandai lašinių gabaliuką, ir užgėrei viskiu!.. Toks skonis išgaunamas grūdus kaitinant deginamų durpių garuose, ant tokio viskio butelių užrašoma „smoked“ – „dūmytas“. Skonis jo nėra ypač gardus, tačiau įdomus.

Išties nuostabūs įspūdžiai, turbūt ir skaitytojai netruks suplanuoti kelionę Škotijon.