Daugelio šalių tvarkos saugotojai vienaip ar kitaip papiktnaudžiaudavo tarnybine padėtimi, savivaliaudavo, viršydavo įgaliojimus, kai kada ir patys įvykdydavo nusikaltimų. Demokratinėje visuomenėje egzistuoja patikima tokio piktnaudžiavimo prevencijos priemonė – viešumas. Komunistinio režimo sąlygomis pareigūnų nusikaltimai, tarnybinės etikos pažeidimai nuo visuomenės buvo slepiami. Uždarumas, bloga žemesnės grandies vidaus reikalų sistemos darbuotojų materialinė padėtis, iškreiptos etikos normos bei ydingos tradicijos lėmė milicijos piktnaudžiavimą, o savivalė sovietmečiu buvo įgavusi piktybiškas formas.
Pokario milicijos ir stribų siautėjimas
Pokariu vidaus reikalų organų darbuotojų ir liaudies gynėjais vadintų stribų nusikaltimus, tarnybinius nusižengimus, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kyšininkavimo atvejus nagrinėjusios NKVD-MVD Ypatingosios inspekcijos bylose atsispindi kraupaus Lietuvos istorijos laikotarpio atmosfera.
1945-ųjų žiemą Viduklės valsčiaus apylinkės įgaliotinis Šimkus, būdamas neblaivus, drauge su jam talkinusiu stribu Sakalausku, imituodami pasislėpusių partizanų paiešką, piliečio Balanionio namuose atliko neteisėtą kratą. Neradęs nieko vertingesnio, girto įniršio apimtas Šimkus nusprendė padegti niekuo dėto žmogaus namus. Stribas bandė sudrausminti įsismarkavusį milicininką, tačiau gal dėl to, kad, nepaisant girtumo, apylinkės įgaliotinis buvo fiziškai tvirtesnis ar kad „liaudies gynėjas“ kuklinosi, laikėsi subordinacijos ir per daug rimtai nesigrūmė, „Šimkus nuginklavo kovotoją Sakalauską ir šovė į jį du kartus, tačiau būdamas girtas, nepataikė, o tik peršovė jo viršutinius drabužius“. Incidentas buvo užglaistytas, tačiau neramaus ir ūmaus būdo apylinkės įgaliotinis Šimkus netrukus vėl pasižymėjo. Kovo 12 d., gavęs „dviejų centnerių kviečių, vienos žąsies ir keturių litrų degtinės“ kyšį, jis paleido sulaikytą partizaną ir jo bendrininką (ataskaitoje vadinamus ginkluotu banditu ir jo bendrininku).
Pasitaikydavo atvejų, kai sovietiniai pareigūnai nužudydavo žmones be jokių priežasčių. Raseinių apskrities milicininkas Juozas Kairys nei iš šio, nei iš to pradėjo šaudyti ir beprasmiais automato šūviais sužeidė garbaus amžiaus valstietį Dulskį. J. Kairio viršininkas, užuot suteikęs pagalbą sužeistajam ir sulaikęs neteisėtai ginklą naudojusį pareigūną, įsakė senolį pribaigti.
Liūdnai baigėsi per vadinamąsias Spalio šventes – 1944 m. lapkričio 7 d. – piliečiui, kuris ne laiku pasipainiojo Rokiškio apskrities Juodupės valsčiaus milicininkui Petrui Jasinevičiui. Prieš tai negavęs šventinių talonų degtinei, piktas, pusgirtis tvarkdarys pareikalavo parodyti pasą, bet principingas vyriškis tai padaryti atsisakė. Milicininkas įsakė pakelti rankas ir pistoleto šūviu nepaklusnų pilietį sunkiai sužeidė. Išgerti ir patriukšmauti mėgęs pareigūnas buvo suimtas ir teisiamas vėliau, kai girtaudamas su grupe stribų viename kaime sumušė vienuolikmetį berniuką, padegė jo tėvų namus, iššaudė laikytus naminius gyvulius ir pasisavino dviejų nušautų avių mėsą.
Utenos apskrities skyriaus milicijos įgaliotinis, jaunesnysis leitenantas Baniūnas drauge su grupe stribų Utenos miesto link varė šešis suimtus įtariamuosius. Vienam suimtajam pabėgus, jis įsakė sargybiniams kitus penkis sulaikytuosius sušaudyti.
Įsiveržę į valstiečio Pečkaus namus girti Viešintų stribai L. Doronda, G. Šalgunovas, T. Petraševas pradėjo šaudyti, sumušė Oną Pečkuvienę, atėmė iš jos vestuvinį žiedą. Bandžiusį priešintis šeimininką Juozą Pečkų ir jo sūnų Antaną išvedė iš namų ir nušovė, nuavė aulinius batus. Vėliau stribai teisinosi NKVD poskyrio viršininkui neva vykdę partizanų paiešką.
Girtas NKVD Svėdasų valsčiaus poskyrio viršininkas, jaunesnysis leitenantas Mamajevas įsiveržė į piliečio Bublio namus, pareikalavo degtinės, kurios negavęs atliko neteisėtą kratą, pasisavino vertingesnius daiktus, o patį šeimininką neteisėtai sulaikė ir laikė daboklėje dvi paras.
Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus stribai. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. B/n-1, b. 90, l. 17–19
Net gūdžiais pokario metais kai kurie nužmogėję sadistai už savo siautėjimą sulaukė atpildo. Už suimtųjų kankinimą karo tribunolas mirties bausme nuteisė Joniškio apskrities milicijos leitenantą Sulajevą ir jaunesnįjį leitenantą Isajevą. Šie suimtuosius tardydavo įkaušę reikalaudami pripažinti kaltę, mušdavo guminėmis lazdomis, daužydavo kumščiais, spardydavo. Vienas žmogus laikino sulaikymo kameroje mirė, du – tarp jų viena jauna mergina, kurią Sulajevas ir Isajevas mušė išrengę nuogai, – po sunkių sužalojimų ilgai gydėsi ligoninėje. Penkerių metų laisvės atėmimu buvo nubaustas Vilniaus apskrities NKVD apylinkės įgaliotinis Nikolajus Chomutovas. Drauge su kolegomis ne vieną butelį degtinės ištuštinęs pareigūnas per pamaldas įsiveržė į Rudaminos bažnyčią, išsitraukė ginklą ir vartodamas necenzūrinę leksiką staugė: „Tikintieji, rankas aukštyn! Šaudysiu!“ Siautėjusį tvarkos sergėtoją bandžiusiam sutramdyti kunigui buvo suplėšyta sutana, bažnyčioje meldęsi žmonės išsibėgiojo.
„Garliavos valsčiaus milicija ir liaudies gynėjai neteisėtai atiminėja iš valstiečių įvairias gėrybes (malkas, maisto produktus ir kita), vežamas į Kauną, – skundėsi 1945 m. gruodį Marijampolės apskrities partijos sekretorius Kauno apskrities partijos sekretoriui ir vidaus reikalų liaudies komisarui J. Bartašiūnui, – pavyzdžiui, š. m. gruodžio 22 d. liaudies gynėjai Naselskis ir Mokiša Tadariškės bažnytkaimyje apiplėšė pil. Barkauskienę Oną, gyv. Girininkų I kaime, iš jos atėmė Kaunan vežamus produktus, pieną ir kita. Gyventojai tokiais veiksmais labai pasipiktinę. Prašome imtis priemonių, kad panašūs visuomenę kiršinantieji veiksmai nepasikartotų.“
Girtieji šauliai
Skaitant pranešimus apie pokario ir vėlesnių laikų milicininkų laisvalaikį ir pramogas, norisi perfrazuoti Antono Čechovo posakį: jeigu, milicininkams pradėjus svaigintis alkoholiniais gėrimais ir atidarius pirmą degtinės butelį, ant stalo yra šaunamasis ginklas, tai geriant trečią butelį jis turi iššauti. Girtų šaudynių pokariu pasitaikydavo neretai.
Šunskų valsčiaus poskyrio apylinkės įgaliotinis, jaunesnysis leitenantas Jevstafjevas drauge su jaunesniuoju seržantu Banduraičiu parvažiavo iš komandiruotės Marijampolėje neblogai pasivaišinę. Vyrams prireikė pratęsti, todėl Šunskų valsčiaus poskyryje jie vėl sėdo prie butelio. „Būdamas stipraus alkoholinio apgirtimo būklėje“ Jevstafjevas pradėjo pyškinti „Nagan“ sistemos revolveriu ir gal netyčia, gal apimtas girto įsiūčio nušovė sugėrovą.
Druskininkų stribai. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. B/n-1, b. 90, l. 17–26
Iš Sverdlovsko (dabar – Jekaterinburgas) srities atsiųstas NKVD Vilniaus apskrities skyriaus įgaliotinis Zagajinas išgėręs susikivirčijo su lietuviu komjaunimo sekretoriumi. Konflikto priežastys nenurodytos. Gal atvykėlis milicininkas norėjo pademonstruoti, kad yra ne svečias, o šeimininkas. Karšto temperamento atvykėlis griebė ginklą, kelis kartus šovė ir lietuvį komjaunimo sekretorių sužeidė.
Ne kartą tarnybinę drausmę pažeidęs Kalvarijos valsčiaus MVD poskyrio operatyvinis įgaliotinis Marcinkevičius, būdamas neblaivus, susimušė su sovietinės armijos kariškiais ir beprasmiškai šaudė. Vilniaus apskrities operatyvinis įgaliotinis Trebuchovas ėjo namo kaip reikiant prisivaišinęs, pažodžiui išvertus rusišką formuluotę напившись пьяным išeitų, kad „prisigėręs iki girtumo“. Pakeliui sutiko du kolegas milicininkus, pareikalavo, kad šie parodytų dokumentus, pradėjo šaudyti, sulaikomas priešinosi.
Siautėjimai su ginklais kartais tragiškai pasibaigdavo patiems kaltininkams. „Sistemingai girtuokliavimu užsiiminėdavęs“ apylinkės įgaliotinis Grigorijus Petrovas Raguvoje svečiuose pas pažįstamą moterį pasigėrė, pradėjo šaudyti, susižeidė ir po kelių valandų mirė.
Nenurodyta, kad lipdamas pro langą Kruopių valsčiaus MVD poskyrio viršininkas būtų vartojęs alkoholinių gėrimų, tačiau pats faktas, kad grįždamas namo lipo pro langą, skamba keistokai. Šokdamas nuo palangės į savo kambarį milicininkas suklupo, jo kišenėje buvęs pistoletas TT iššovė ir mirtinai sužeidė grįžti namo pro duris nepanorusį pareigūną.
Pokario apsukruoliai
Kai kuriuos pokario pareigūnų nusikaltimus ir piktnaudžiavimus galima pavadinti išradingais ir kūrybiškais.
Patikimą plėšikavimo schemą sugalvojo Švenčionių apskrities pareigūnai. Operatyvinis įgaliotinis S. Durnovas drauge su stribais plėšė gyventojus apsimesdami banditais. Galbūt žodis „banditai“ reiškia paprastus kriminalinius nusikaltėlius ar tiesiog plėšikus, tačiau labiau tikėtina, jog apsimetinėdavo Lietuvos partizanais. Terminas „banditai“ pokario sovietiniuose dokumentuose dažniausiai taikomas būtent jiems. Plėšikai iš vieno Saldutiškio kaimo gyventojo pagrobė 7 kg lašinių, 10 kg miltų, 5 kg dešrų, iš kitos to paties kaimo gyventojos – vyrišką švarką, dvi vilnones suknias, du sijonus, du rankšluosčius. Pagrobtus daiktus bei maisto produktus apsimetėliai dalindavosi ir… tikriausiai niekas nenustebs, kad paprasčiausiai pragerdavo. Nusikaltėliai nespėjo rimčiau įsisiautėti, nes jų lyderis S. Durnovas buvo suimtas, kai be jokios priežasties areštavo, įkalino laikino sulaikymo kameroje, o vėliau sumušė ir išprievartavo jauną merginą.
Ne vienas pokario pareigūnas bandė šiek tiek pralobti atlikdamas nusikaltimais įtariamų žmonių namuose kratas ir neįtraukdamas vertingesnių daiktų į protokolus. Raseinių apskrities Raudonės valsčiaus milicijos viršininkas Michailas Averinas neįrašė į protokolą per kratą piliečio Grigo namuose aptiktų auksinio laikrodžio, apyrankės, žiedo ir karolių. Iš kito įtariamojo M. Averinas nusavino paltą, o atlikdamas kratą J. Deimedžio namuose iš viso nepildė jokių dokumentų, visus vertingesnius konfiskuotus daiktus pasiimdamas sau. Pagundai nesunkiai pasipelnyti neatsispyrė ir iš Maskvos atsiųstas milicijos leitenantas Ryžovas, per kelias kratas pasisavinęs lagaminą, 7 litrus degtinės, aulinius batus ir 135 vienetus kitų daiktų.
Tikrą nusikalstamą grupuotę organizavo Vilniaus Lukiškių kalėjimo karinio parengimo inspektorius Jevgenijus Dvornikovas su kalėjimo prižiūrėtojais Viktoru Ivanovu bei Surenu Jeganovu. Trijulė kelis mėnesius plėšė vilniečių butus. Pagrobtus daiktus pareigūnai parduodavo spekuliantams, o pinigus kaip dera… pragerdavo.
Apsukriausio ir kūrybiškiausio pokario pareigūno-plėšiko titulas turėtų atitekti Utenos apskrities Debeikių valsčiaus milicijos įgaliotiniui Badulinui. Jis, 1947 m. gegužės 1-osios išvakarėse pro šiaudinį stogą įsibrovęs į valstiečio Mykolo Banio namus, pavogė 30 kg rūkytų kumpių. Po poros dienų 35 kg rūkytų kumpių jis pagrobė iš pilietės Kalmanavičienės namų. Skirtingai nuo daugelio kolegų, grobio nepragėrė ir net nesuvalgė. Žinodamas, kad Sovietų Sąjungos sostinėje gardi prekė eis geriau, Badulinas susikrovė kumpius į lagaminą ir planavo vežti į Maskvą parduoti spekuliacinėmis kainomis, tačiau su įkalčiais buvo sulaikytas stotyje.
Tragiškai pasibaigusi kompetencijos stoka
Ilgai sovietiniai milicininkai nebuvo mokomi malšinti riaušių, suvaldyti įsismarkavusios minios, tramdyti didesnės agresyviai nusiteikusių žmonių grupės. Ko gero, bet kuris aukštesnio rango vidaus reikalų sistemos pareigūnas galėjo netekti posto vien už eretiškas kalbas apie tokių mokymų būtinumą. Juk demonstracijas, mitingus protesto manifestacijas rengia tik kapitalistinės eksploatacijos nustekentas supuvusių Vakarų proletariatas. Pažangioje darbininkiškoje šalyje žmonės būriuojasi tik per iškilmingas šventes ir tik tam, kad pasidžiaugtų gausiais laimėjimais.
(* Ironišku posakiu virtusi Vladimiro Majakovskio poemos „Gerai“ eilutė.)
Savanorišku Lietuvos įstojimu į SSRS demagogiškai vadintos galutinės sovietinės okupacijos 20-mečio iškilmės buvo aptemdytos 1960 m. liepos 21 d. Kaune įvykusių riaušių. Lietuvos SSR „Spartako“ sporto draugijos bokso komandos draugiški susitikimai su Uzbekijos SSR boksininkų rinktine buvo tapę tam tikra tradicija. Varžybos vyko trečią kartą, jų stebėti Kauno stadione susirinko apie 4,5–5 tūkst. žmonių. Kovoms įsisiūbavus, žiūrovai pradėjo reikšti nepasitenkinimą Uzbekijos komandai palankius sprendimus priiminėjusiais teisėjais. Vieni apmaudą liejo šūksniais, kiti mėtė į teisėjus agurkus, akmenis ir kitus daiktus. Paskelbus eilinę uzbekų atleto pergalę, dalis įsiutusių žiūrovų pasileido bėgti ringo link, bet buvo sulaikyti budėjusių milicininkų. Pasibaigus varžyboms dalis įniršusių sirgalių apsupo teisėjų kolegiją, laidė agresyvias replikas, grasino susidoroti fiziškai. Prie išėjimo milicija sulaikė akmenį į teisėjus paleidusį jauną vyriškį. Minia jaunuolį išvadavo ir puolė mušti pareigūnų. Sutrikę, išsigandę, niekada su tokia situacija nesusidūrę milicininkai pradėjo šaudyti tarnybiniais pistoletais. Ne tik į orą, bet ir į žmones paleisti 36 šūviai, vienas žmogus nušautas, keturi sužeisti. Prasidėjus šaudymui, kilo dar didesnis sąmyšis, įsiutę žiūrovai apvertė ir padegė milicijos sunkvežimį. Tiriant įvykį nebuvo nustatyta „antisovietinių pasireiškimų“, publika neskandavo prieš komunistinį režimą nukreiptų šūkių, tačiau bokso sirgalių sukeltos riaušės turėjo nemenką rezonansą. Agentai ir informatoriai pateikė įdomios informacijos apie gyventojų nuotaikas. Dalis kauniečių džiaugėsi, kad buvo sumušti pareigūnai, nes milicijoje dirba daug girtuoklių ir chuliganų. Vienas šaltkalvis džiugiai pareiškė, kad kitą kartą ne tik miliciją, bet ir visus rusus plytomis užmėtys. Varžybas ir po jų kilusias riaušes stebėjęs turistas iš JAV tvirtino, kad jo šalyje panašių įvykių pasitaiko dažnai, tačiau policija niekada nenaudoja ginklų.
Kauno milicijos vadovybė teisinosi, kad neturėjo laiko tinkamai pasiruošti. Tiriant nustatyta, kad 1958–1960 m. vien Kauno mieste už kriminalinius nusikaltimus, savivaliavimą, įgaliojimų viršijimą, kyšininkavimą ir kt. buvo nuteista 14 milicininkų. Vienas milicininkas sulaukė atpildo už tai, kad būdamas girtas nušovė jokio nusikaltimo nepadariusį žmogų.
Netrukus Sovietų Sąjungos vadovybė susirūpino riaušių malšinimu ir milicija buvo apginkluota guminėmis lazdomis, kurias puikiai prisimena 1972 m. Kauno įvykių liudininkai.
Sovietiniai viešieji ryšiai
Šiandienė policija galėtų tik pasvajoti apie tokią propagandos mašiną, kokia veikė sovietiniais metais. Daugelyje laikraščių iškilmingai buvo skelbiami apie pareigūnų žygdarbius, pasiaukojantį triūsą, budrumą ir humaniškumą trimitavę straipsniai „Nusikaltėliai sulaikyti“, „Grobstytojams – jokio pasigailėjimo“, „Priešgyniavimas milicininkui – nusikaltimas“, „Kai už vairo neblaivus“, „Sprendžia draugiškas teismas“ ir kitokiais skambiais pavadinimais. Vidaus reikalų ministerija, tarpininkaujant Žurnalistų, Rašytojų, Kompozitorių, Kinematografininkų sąjungoms, rengdavo nušviečiančių vidaus organų veiklą kūrinių konkursus. Geriausiems autoriams skirtos piniginės premijos.
Vidaus reikalų pareigūnai palaikė glaudžius ryšius su kūrybinių sąjungų atstovais, bendruose posėdžiuose aptarinėdavo milicijos darbą atspindinčių literatūrinių kūrinių, televizijos ir radijo laidų, taip pat teatro vaidinimų ir dainų kūrybos problemas. Viename tokių susitikimų Kompozitorių sąjungos atstovai apgailestavo, kad dainoms apie miliciją trūksta tinkamų tekstų, o atlikėjai tvirtino, kad mielai imtųsi dainuoti apie viešosios tvarkos sargybinius, jeigu tik būtų sukurta įdomių ir patrauklių meniniu atžvilgiu dainų. Panašias problemas dėstė ir teatro draugijos atstovai, teigdami, kad originalių pjesių šia tema nedaug ir kad dėl to reikėtų skelbti kūrybinį darbą aktyvinančius konkursus. Sėkmingiau vyko plakatų, dailės, fotografijos konkursai.
Su Vidaus reikalų ministerija bendradarbiavo Televizijos ir radijo komitetas: nuo 1973 m. kurta laida „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, laida apie eismą „Keliai, mašinos, žmonės“, rengiami reportažai apie išaiškintus įvairius nusikaltimus, nelaimes, aplaidumo, neūkiškumo atvejus, kino apybraižos.
Tipiškas sovietinių detektyvų herojus – paprastas, šiek tiek komiškas, tačiau sumanus, principingas ir sąžiningas žemesnio rango milicininkas, gebantis išnarplioti sudėtingas bylas.
Uniformuotų motociklininkų nuotykiai
Senesniais laikais tamsų, vėlesniais ryškiai geltoną motociklą su lopšiu galima vadinti svarbiausia sovietinės milicijos transporto priemone. Pokario metais po miestus ir kaimus burzgė trofėjiniai BMW arba sąjungininkų „Harley-Davidson“. Vėliau paplito sovietinės gamybos „Dnepr“, įvairių modifikacijų „Ural“ motociklai. Egzistavo net milicininko-motociklininko etatas.
Nuvalkiotas posakis „varnas varnui akies nekerta“ sovietiniais laikais galiojo visu pajėgumu. Pareigūnai vieni kitus drausminti drįsdavo nebent vykstant parodomiesiems reidams arba suvedinėdami asmenines sąskaitas. Pareigūnų girtumas išaiškėdavo tik įvykus didesnei ar mažesnei eismo nelaimei.
Alkoholio paveiktas buvo tarnybiniu motociklu K-750 naktį iš Lukšių į Šakius lėkęs, keliu dviratį vedusio kolūkiečio nepamatęs milicininkas. Partrenktam žemdirbiui buvo sulaužyta koja, o kaltininkas iš įvykio vietos pasišalino. Sulaikytas ir apklausiamas, jis ilgai išsisukinėjo, kaltas prisipažino tik pateikus neginčytinus įrodymus.
Tragiškai kelionė tarnybiniu motociklu pasibaigė Lazdijų rajono vidaus reikalų skyriaus apylinkės inspektoriui. Anot vadovybės, ilgus metus vidaus reikalų organuose sąžiningai tarnavęs, padėkomis, piniginėmis premijomis ne kartą skatintas, medaliu už nepriekaištingą tarnybą apdovanotas komunistų partijos narys išvažiavo tikrinti „Dumblio“ tarybinio ūkio grūdų sandėlių. Liudininkų tvirtinimu, su keliais Žemaitkiemio kaimo gyventojais jis išgėrė butelį vyno. Grįždamas į Lazdijus milicijos kapitonas kelyje pasipainiojusią kliūtį – pasienio užkardą – nusprendė pralėkti pasilenkęs. Sprendimas buvo lemtingas. Dideliu greičiu skriejusio motociklo vairuotojas stipriai trenkėsi į užkardą galva, praradęs sąmonę buvo nugabentas į Lazdijų ligoninę, kur netrukus mirė.
Skaudžių nelaimių kaltininkais tapdavo ir tie pareigūnai, kurie patys buvo atsakingi už eismo priežiūrą. 10 nepriekaištingos tarnybos metų stažą turėjęs Panevėžio automobilių transporto inspektorius, būdamas neblaivus, nesuvaldė tarnybinio motociklo „Ural“ ir apsivertė. Žuvo motociklo lopšyje važiavęs kolega.
Neblaivūs ir galbūt blaivūs vairuotojai
Už saugų eismą atsakingi pareigūnai nesuvaldydavo ne tik motociklų. Transporto priemonės dokumentuose ne visada įvardytos. Galima spėti, kad tai galėjo būti daugeliui pažįstamas kuklus, bet tvirtas visureigis UAZ-469 dėl jam būdingo šokinėjimo-straksėjimo nelygiuose keliuose meiliai pakrikštytas ožiuku, jo pirmtakas – taip pat ožiuku, gaziku, o Žemaitijoje ir kaliošu pravardžiuotas GAZ-69. Milicininkai važinėdavo lengvaisiais automobiliais „Volga“, „Žiguliai“, „Moskvičius“. Nusikaltėliai į kalėjimus, o stikliuko mėgėjai į blaivyklas gabenti specialiai įrengtais, dušegūbkėmis, duchovkėmis (orkaitėmis) vadintais sunkvežimiais GAZ-51 ar įvairių rūšių ZIL’ais.
Neblaivių milicininkų sukeltų eismo įvykių galima paminėti daug, tačiau ne visada velnio lašai būdavo pagrindine nelaimių priežastimi. 1975 m. sausį Lukiškių kalėjimo prižiūrėtojas apsisukinėjo šalia Vilniaus 6-osios vidurinės mokyklos, nepastebėjo kūno kultūros pratimus dariusių pradinukų ir ant jų užvažiavo. Vienas antros klasės mokinys buvo mirtinai sužalotas, o neatsargiai vairavusiam prižiūrėtojui 2 metams teko tapti kaliniu.
Pikti ir įkaušę
Retas sovietmečiu su milicininkais susidūręs žmogus, ypač jeigu per tą susidūrimą buvo kaltinamas ar įtariamas padaręs nusikaltimą, geru žodžiu prisimins mėlynųjų uniformų vilkėtojus.
Išgėręs Tauragės rajono vidaus reikalų skyriaus Kriminalinės paieškos inspektorius tarnybos metu sustabdė pro šalį važiavusį automobilį ir liepė vairuotojui vykti į skyrių, jį nepagrįstai kaltindamas pavogus statybinių medžiagų. Milicijos vyresnysis leitenantas apklausdamas keletą kartų sudavė sulaikytajam per nugarą gumine žarna ir taip sukėlė lengvą kūno sužalojimą.
Sovietiniai tvarkdariai nevengdavo susikaupusio įniršio išlieti ant atsitiktinių praeivių. Neblaivus Vilniaus miesto Tarybų rajono skyriaus viršininko padėjėjas be jokios priežasties užsipuolė sutuoktinių porą, atvesdino juos į budinčiąją dalį, sudavė per veidą vyriškiui. Girtas Plungės apylinkės inspektorius dėl neaiškių priežasčių sumušė atsitiktinį praeivį. Išgėręs Šilalės rajono vidaus reikalų skyriaus milicininkas užpuolė praeivį, reikalavo alkoholinių gėrimų ir sudavė per galvą. Už tai buvo areštuotas trims paroms. Naktį du įkaušę Jonavos rajono vidaus reikalų skyriaus milicininkai be jokio pagrindo sulaikė ir atvesdino į skyrių Jonavos azotinių trąšų gamyklos brigadininką, surašė neteisėtą protokolą, kuriame buvo pažymėta, kad neva būdamas girtas brigadininkas gatvėje pats užpuolė milicininkus. Sulaikytasis buvo įmestas į laikino sulaikymo kamerą, pakabintas prie kameros durų ir mušamas iki sąmonės netekimo.
Nusikaltimų tyrėjai – taurelės mėgėjai
Sovietinių tvarkos sergėtojų bei nusikaltimų tyrėjų girtavimą tarnyboje ir darbe galima laikyti beveik įprasta kasdiene praktika.
Trys kvalifikuoti LSSR vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos skyriaus specialistai nuvyko į Kauną suteikti praktinės pagalbos nusikaltimą tyrusiems Požėlos rajono vidaus reikalų skyriaus kriminalistams. Beteikiant pagalbą atėjo pietų metas. Kaip ir dera tikriems vyrams, sostinės pinkertonai pietaudami pasistiprino spiritiniais gėrimais. Vėliau nuvyko į darbo vietą, kur, pasak dokumento, galutinai apgirto. Kelionė atgal į Vilnių baigėsi nemaloniai. Neblaivaus vyresniojo leitenanto vairuojamas automobilis partrenkė ir sunkiai sužalojo Kauno gyventoją.
Alumi bei degtine per pietus vaišinosi vagystę Ariogaloje tyrę Raseinių rajono vidaus reikalų skyriaus specialistai. Vakare grįždami automobiliu į Raseinius, jie sustabdė ir girtumu nepagrįstai apkaltino motociklininką, bandė prievarta jį nuvežti į ligoninę nustatyti girtumo. Kadangi nebuvo gydytojo, tvarkdariai nugabeno vyriškį į Ariogalos apylinkės inspekcijos patalpas ir sumušė. Sumuštasis kreipėsi į medikus, o rajono prokuratūra sankcionavo griežtųjų tvarkos sergėtojų areštą.
Panevėžio apylinkės inspektorius ne tik mėgo svaigalus, bet ir aiškindamasis nusikaltimo aplinkybes vedė derybas dėl parodymų pakeitimo su kaltinamojo žmona ir tėvais, drauge su jais vartojo alkoholinius gėrimus. Baudžiamoji byla nebuvo iškelta, nes prokuratūra nesurinko įrodymų, kad pareigūnas būtų reikalavęs duoti kyšį. Netinkamas elgesys buvo apsvarstytas tik draugiškame garbės teisme.
Pažeidėjų ir jaunųjų nusikaltėlių auklėjimas
Didžiuliu greičiu automobiliais ar motociklais lakstantys jaunuoliai, o kai kada ir vyresni šaunuoliai erzina daugelį vairuotojų. Ne vienas, kelyje susidūręs su akiplėšomis, mintyse juosiasi diržą ir vanoja eismo taisyklių nepaisančius nutrūktgalvius ar lieja pyktį ant juos sutramdyti nepajėgiančių policininkų.
Anuometiniai milicininkai buvo griežtesni. Švenčionių rajono kelių priežiūros inspektorius sustabdė motociklininką. Be teisių vairavusiojo transporto priemonę, neturėjusią valstybinio numerio, amžius byloje nenurodytas, tačiau galima daryti prielaidą, kad žmogus buvo jaunas. Prielaidą, kad vairuotojo pažymėjimo neturėjęs motociklininkas buvo jaunas, patvirtina pareigūno veiksmai. Milicininkas neužsiėmė protokolo pildymu, pažeidimo registravimu ir kita terlione. Jis pažeidėją paprasčiausiai primušė.
Galima piktintis, o galima pritariamai linksėti galva, bet skaityti, kaip miesto milicijos skyriaus inspektorius tarnybiniame kabinete sumušė nepilnametę merginą, nėra malonu. Šiurpiai skamba ir dokumentuose išlikusios eilutės apie tragiškai pasibaigusius Panevėžio kriminalinės paieškos inspektoriaus auklėjamuosius veiksmus. Išsamios aplinkybės nenurodytos, tik pažymėta, kad vykdydamas tarnybines pajėgas, milicijos jaunesnysis leitenantas mirtinai sužeidė nepilnametį nusikaltėlį.
Rimčiau paauklėti sunkiai auklėjamus jaunuosius akiplėšas nevengė ir dailiosios lyties pareigūnės. Tauragės rajono nepilnamečių reikalų inspektorė buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad mokyklos direktoriaus kabinete sumušė moksleivį.
Uniformuoti plėšikai
1972-ųjų rudenį kaip reikiant pasiautėjo 20-mečiai Vilniaus milicininkai. Išgertų trijų vyno butelių jauniesiems tvarkos sergėtojams neužteko, tad, susėdę į pažįstamo asmens vairuojamą taksi, leidosi ieškoti nuotykių ir velnio lašų. Pirmasis grobis į nagus atėjo pats: pagyvenęs išgėręs vyriškis sustabdė jų automobilį miesto centre. Iš žmogelio atimti degtinės butelis bei gabalas lašinių sužadino uniformuotų plėšikų apetitą ir jie, nuvykę į Antakalnį, sumušė du praeivius. Į peštynes įsikišo keli pro šalį ėję jaunuoliai. Teisybės paieškos jaunuoliams baigėsi graudžiai. Vieną ilgaplaukį milicininkai įsodino į taksi automobilį, kaip reikiant pritvatijo, vairuotojo duotomis žirklėmis nukirpo kuokštą plaukų. Tada kompanija nuvyko į Žvėryną, kur jiems pakliuvo dar vienas šiek tiek išgėręs jaunas vyriškis. Milicininkai vyrioką įsitempė į automobilį, sumušė, atėmė 75 rublius ir nuvilko nailoninę striukę. Nukentėjęs kreipėsi… į miliciją. Siautėję pareigūnai buvo suimti.
1975-ųjų vasario 16-ąją… Nežinia, ar data turi reikšmės, nes abejotina, kad rusų tautybės milicijos seržantas neblaivus buvo dėl to, kad šventė anuomet draustą Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Netoli Vilniaus geležinkelio ir autobusų stoties, tuometėje Sonios Madeiskerytės (dabar – Gėlių) gatvėje, išgėręs seržantas pareikalavo praeivio parodyti asmens dokumentus. Kai paklusęs reikalavimui žmogus pateikė pasą kartu su pinigine, uniformuotas pareigūnas atėmė iš jo 83 rublius ir stoties bagažo žetoną. Nežinia, kaip būtų pasibaigusi ši scena, tačiau įsikišo tuo metu gatvėje patruliavę milicininkai. Anot charakteristikos, mandagiam, disciplinuotam, sąžiningai vykdydavusiam tarnybines pareigas, apsaugos diviziono visuomeniniame gyvenime aktyviai dalyvaudavusiam, tvarkingam bei kultūringam milicijos seržantui iškelta baudžiamoji byla.
Kriminalinės paieškos inspektorius nuolat savinosi įvairiais nusikaltimais įtariamų vilniečių asmeninius daiktus, tačiau kartą įkliuvo. Tiriant išaiškėjo, kad apsukrusis pareigūnas ne tik nesąžiningai atlikdavo kratas, bet ir sugebėjo parduoti du pistoletus!
Paaugliškai chuliganišku išdykavimu su plėšikavimo elementais galima pavadinti atskirojo sovietinių-partinių organų apsaugos diviziono milicininko pramogas. Pareigūnas ir jo bičiuliai, būdami kaip reikiant įsilinksminę, daužė Vilniuje prie restorano „Banga“ stovėjusios naujametinės eglutės žaisliukus ir apiplėšinėjo iš restorano išeinančius piliečius.
Niekam ne paslaptis, kad sovietiniai milicininkai retkarčiais apkraustydavo į blaivyklas patekdavusių girtuoklėlių kišenes. Tokius veiksmus būtų galima laikyti alkoholizmo prevencijos priemone. Mažiau turės – mažiau gers! Ne kažin koks būdavo tas laimikis, kadangi iki sąmonės netekimo prisiliurlindavusių piliečių kišenėse paprastai švilpaudavo vėjai.
Akmenės rajono milicijos seržantui ir pasisekė, ir nelabai. Į blaivyklą atgabento kaip reikiant prisiliuobusio žmogelio kišenėje jis rado 9 rublius. bet kad ir kaip būtų keista, už kuklų radinį jam iškelta baudžiamoji byla.
Ir vėl mėsa!
Iki pat sovietinės santvarkos egzistavimo pabaigos visi jautė mėsos produktų trūkumą, išskyrus negausius idėjinius vegetarus, kuriems tie produktai nebuvo aktualūs, ir partinės nomenklatūros atstovus, kurie tais produktais apsirūpindavo specialiose parduotuvėse. Nesiskundė trūkumu ir tie, kurie, pažeidinėdami galiojusius įstatymus ir rizikuodami laisve, užsiiminėjo nelegalia prekyba arba spekuliacija, ir tie, kurie mėsos produktus paprasčiausiai vogė iš gamybinių įmonių, prekybos bazių ar parduotuvių sandėlių.
Alytaus mėsos kombinato santechnikas, kaip ir daugelis tokių įmonių darbininkų nevogė. Pagal tų laikų supratimą jis nešė arba išnešinėjo. 1974 m. vasarį nešikas įkliuvo ne pirmą kartą, nes namo kumpius, šonines, išpjovas bei nugarines tempdavo reguliariai. Neturėdamas ko prarasti įvykį tyrusiems Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyriaus pareigūnams papasakojo, kad neseniai – 1973-iųjų rugsėjo naktį – jį buvo sučiupę Alytaus r. nežinybinės apsaugos poskyrio milicininkai. Jie nesiėmė pildyti sulaikymo ir asmens kratos protokolų, draugiškai pasidalino įkaltį – didelį kiekį iš kombinato išneštos mėsos (net 100 kg) ir paleido santechniką, atminimui pasilikę jo šimtą rublių ir butelį degtinės.
Kadangi įvykį ėmėsi tirti griežti Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyriaus specialistai, sočiai prisikirsti ir šiek tiek išgerti susigundžiusiems milicininkams teko patirti visą sovietinių įstatymų rūstybę. Abu buvo nuteisti 3 metų laisvės atėmimu.
Dabar negerovių mažiau
Paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje keletą kartų teko susidurti su milicininkais. Per daug nesipriešinau, kai mane, pasivaišinusį draugiškame pasibroliavime su Kijevo „Dinamo“ klubo sirgaliais, sulaikė Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Užteko pasakyti, kad jie neturi teisės, ir gavau per kuprą, kad paskui pamačius mėlynas uniformas imdavo mausti juosmens srityje. Sustabdymas pakeliui į namus netoli Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir pareikalavimas parodyti asmens dokumentą apsiėjo be smurto, tačiau neapsiėjo be baisių grasinimų ir ilgos serijos nešvankių, proletariškų burtažodžių. Gerai, kad buvau blaivus ir eidamas vėlyvu metu turėjau studento pažymėjimą.
Reikšdamas pagarbą ir padėką sąžiningiems tvarkdariams, norėčiau, kad piktnaudžiavimas, nepagarba bei nepagrįstas žiaurumas išnyktų amžiams. Galbūt ne vienas puls įrodinėti, kad šiais laikais beveik niekas nepasikeitė, kad dabartiniai policininkai ir kiti pareigūnai kaip piktnaudžiavo taip ir piktnaudžiauja, kad savivalės, beprasmio galios demonstravimo, įgaliojimų viršijimų bei korupcijos atvejų ir šiandien užtenka. Kiekvienas turi teisę galvoti taip, kaip nori. Kadangi tokią teisę turiu ir aš – tai esu šventai įsitikinęs: nepaisant vis dar pasitaikančių negerovių, nepaisant to, kad ne viskas yra taip, kaip ne tik galėtų, bet ir turėtų būti, tokios bjaurios velniavos, kokia buvo sovietmečiu, šiandien tikrai nebėra.
Publikacija skelbiama, maloniai sutikus “Literatūros ir meno” redakcijos kolegoms.
