Apie rankiotojų-medžiotojų visuomenes dažnas turime nuotrupas dar mokykloje įgytų istorijos žinių. Pamenam, kad tai pirmykščių žmonių laikmečiui būdingos primityvios ir negausios bendruomenės. Moterys medžiotojomis nebuvo, tad maisto radybomis rūpintasi dvejopai: vyrai medžiojo, moterys rankiojo uogas, vaisius, grybus ir visą kitą, ką galima dėti burnon, pakepus ant laužiuko. Esama rankiotojų bendruomenių ir mūsų laikais: tai gentys, gyvenančios Amazonės ar Naujosios Gvinėjos džiunglėse, kur net ir kanibalizmo atvejų pasitaiko… Tad paleolito laikais (periodas nuo neatmenamų laikų iki ~10.000 metų prieš mūsų erą) dominavęs žmogiškosios padermės gyvenimo būdas galutinai dar neišnykęs, ir, pasirodo, net tik džiunglėse. Rankiotojai rado savąją šiltą vietelę ir XXI amžiaus civilizuotose visuomenėse, tik rankioja jie – ir moterys, ir vyrai – nebe grybus ar uogas, o įvairių mosčių ir paskirčių čekiukus.
Šios publikacijos tikslas nėra moralizuoti senai tapusiems pilnamečiais politikams, kad, antai, negražu savintis tautos patikėtus viešuosius finansus, jei jau prisiekinėjei darbuotis šalies labui, padėjęs ranką ant mūsų valstybės biblijos – Lietuvos konstitucijos. Nutaisę atgrasiai naivius veidus, šie veikėjai kratysis atsakomybės, „stumdami“ ją patarėjams ir padėjėjams, ne itin gudriai meluos, kad nebežino savųjų banko kortelių skaičiaus, bandys išsigalvoti, kad nuolat laksto į susitikimus su rinkėjais, ir t.t., ir pan. Berods, kiekvienam mūsų akivaizdu, kad visi šie gudručiai tiesiog meluoja net neraudonuodami, nors kūno kalba ir lakstančios akutės vis tiek išduoda apgailėtinus gudravimą ir melagiavimą. Pasidairydami į verslo įmonių tvarką, reglamentuojančią, pvz. kurui leidžiamas lėšas, bandykim pasvarstyti, kokia gi tvarka tiktų neišsemiamiems(?) savivaldos įstaigų finansams.
Kuro apskaitos žurnalas – kiekvienai įmonei įprastas, nors ir gana archaiškas – tik šiek tiek jaunesnis už rankiotojų visuomenių laikus – būdas kontroliuoti darbuotojų naudojamą kurą darbo reikalams. Kodėl gi tokį pat žurnalą negalėtų/neturėtų pildyti garbus meras ar savivaldybės tarybos narys? Rašo datą, rašo kur vykta, kiek kilometrų nuvažiuota, ir, savaime suprantama, įvardija kelionės tikslą. Susitikimas su rinkėjais? Būk malonus, tamsta, nuotraukėlę į atskirą biblioteką kompiuteryje įkelti, su data ir komentaru, kad ir „20230614 susitikimas su rinkėjais Balsiuose“. Tuomet mažiau abejosime, ar tas susitikimas nevyko tamstos kaimo sodyboje, grupelei draugužių smagiai kertant šašlykiuką ir tvarkant jau nebe pirmą buteliuką šnapso. Prašai, gerbiamasis, kompensuoti telefono bei interneto sąskaitas? Betgi dauguma mobilaus ryšio operatorių teikia neribotas valandas pokalbiams ir neribotas trumpąsias žinutes. Kaip tuomet įtakoja darbas savivaldybės taryboje (ar pan.) mobilaus ryšio bei interneto sąskaitas, o gal iki tapdamas savivaldybės tarybos nariu, tamsta nesinaudojai mobiliuoju ryšiu ar internetu? Tad kas gi pasikeitė tose asmeninėse išlaidose, kad staiga jas turėtų kompensuoti viešieji finansai?
Beje, išsiaiškinti, kam iš tiesų priklauso – kas yra mokėjęs – visi tie prirankioti čekiukai, nėra itin sudėtinga, jei mokėta kortele: užklausa bankui apie kortelės turėtoją, ir kaipmat paaiškės, kad tai jokio ryšio su rankiotoju neturintis asmuo. Neneigsim, kad meras ar savivaldybės tarybos narys iš tiesų turi papildomų išlaidų, susijusių su savąja veikla savivaldybėje. Ir jos gali/turi būti kompensuotos, jei čekiukų pateikėjas realiai įrodys, kuriam tikslui ir kur vyko, kaip tas renginys ar susitikimas susijęs su jo veikla savivaldos labui. Ir žinot, gerbiamieji, kas įvyktų, jei savivaldoje įsigaliotų elementari tvarka, kurią rasite net mažiausioje įmonėlėje? Ogi tų milijoninių išlaidų tiesiog neliktų, nes jos sumažėtų dešimtis kartų. Tad skubos tvarka parengti teisės aktai, numatantys realių atlyginimų mokėjimą savivaldybių tarybų nariams, esmės nekeis. Keisti reiktų tų personų – deja, mąstančių paleolito laikų standartais – savininkiškas pažiūras, tačiau tai jau daug sudėtingesnis uždavinys, ir jokia alga čia vargu ar padės. Na, o pabaigai priminsim šiems gudručiams 7-ą, 8-ą ir 10-ą, kad apie juos retsykiais susimąstytų bent vaizduojantys uolius tikinčiuosius.
