Be didelio noro ankstų rytą išvirtęs iš lovos, netrukus jau žingsniavau link troleibusų stotelės prieš manąją mokyklą: bliaunantis „patriotines“ dainuškas ruporas ant stulpo liudijo, kad tokių vargdienių kaip aš šiandieną bus gausybė. Kuo labiau tolau nuo gimtojo Antakalnio pakraščio, tuo troleibuse daugiau buvo užsimiegojusių klasiokų, važiuojančių miesto centran vaizduoti džiaugsmą ir laimę. Kosčiuškos gatvėje troleibusas sustojo, ir gausi minia pseudošventiškai nusiteikusių piliečių nukulniavo krantine link renginio vietos. Nei pats nepastebėjau, kaip pasalomis prie manęs prisigretino dvi gausiai makiažą naudojančios personos, ir įsikibo į parankę: sovietinių funkcionierių ištikimos draugės bei sugulovės Propaganda ir Ideologija lyg ir meiliai šypsojosi man, tačiau jų akyse įžvelgiau melą, klastą, apgaulę ir besaikį išpuikimą.
Pasidairydami į raudonomis vėliavėlėmis apkaišytus gatvės stulpus, bėgdami nuo klaikiai blerbiančių ruporų gausmo, priėjome Mokslininkų namą Neries pašonėje, kur spalvotų škurlių-murlių prikrautas sunkvežimis jau laukė gausios vargdienių minios. Traukdami po vieną šias, mums nieko nesakančias ir nepažįstamas skiautes, sugebėjome atpažinti tik sovietinių ideologų prikergtą Lietuvai vėliavą su „@#ūju ir pjautuvu“.
Tuomet dar nežinojau, kad kurpiant šias sovietinėje imperijoje kalėjusių šalių-respublikų vėliavas, partiniai funkcionieriai nurodė: „Ne mažiau kaip du trečdaliai vėliavų turi būti raudonos spalvos!“. Turbūt todėl šie raibi audeklų deriniai ir buvo tokie beveidžiai, neįsimenami, panašūs vienas į kitą, o lietuviškajame variante tebūta siauros baltos juostelės ir žalios apačios, visas kitas plotas – kompartijos funkcionierių pamėgta ryškiai raudona spalva. Jau laikiau įsitvėręs vieną šių vėliavėlių – mūsiškei mokyklai nuolat tekdavo „garbė“ tįsti vėliavas prospektu – kai man nusišypsojo, tik ne laimė ar sėkmė, o manosios palydovės Propaganda ir Ideologija, įtartinai meiliai pasivadinusios eiti link „šiškų“ (taip buvo pakrikštyti partiniai bonzos) tribūnos, mat jos nusivesiančios mane į menkesnio kalibro partokratams skirtą laikiną pakylą „šiškų“ balkono pašonėje.
