Nebuvo lengva apsispręsti, kurios klasės bilietus pirkti, nes pinigai išties nemaži: pirmąja klase net trys su puse rublio, o trečiąja – pusantro, juk šimtą septyniolika varstų iki Porečės stoties traukinys riedės bemaž tris valandas. Bet šios kainos juokingos, palyginus su kelione iš imperijos sostinės: nuo Sankt Peterburgo iki Porečės kelionė trunka beveik parą, nes ir atstumas solidus – septyni šimtai aštuoniasdešimt varstų, o nuo kainos šiurpsta oda – daugiau nei dvidešimt trys rubliai pirmąja klase! O kur dar kelionė iš Porečės į Druskienikus: nors įveikti tereikia septynioliką varstų, bet kelionėje diližansu arba ekipažu teks sugaišti visas porą valandų, mokant solidžią pusrublio žmogui kainą, na, o jeigu užsisakai keturvietį ekipažą, tai plosi visą rublį „nuo galvos“. Sutarėme, kad rinksimės kelionę traukiniu antra klase, mokėdami po du rublius šešiasdešimt penkias kapeikas, o nuo Porečės dardėsime brička“ – kelionė gerokai greitesnė, nei diližansu – tik valanda ir penkiolika minučių, bet kainuoja tiek pat.
Kelionėn leidžiamės iš Vilniaus geležinkelio stoties.
Ankstų sekmadienio rytą, susidėjęs negausią savąją mantą į tvirtą sakvojažą, lūkuriavau pirmajame perone, merkdamasis nuo skaisčių pavasarinės saulutės spindulių, tad ne iš karto ir pastebėjau neskubiu žingsniu ateinantį poručiką Ledovskį, nešiną nediduku lagaminu. Nespėjom persimesti pora žodžių, o poručikas – surūkyti papirosą, traukinys iš Peterburgo jau pasirodė iš už posūkio, tad ėmėme ieškoti kišenėse bilietų, kuriuos uniformuotam palydovui būtina parodyti dar prieš įlipant į ekspresą. Įsitaisę patogiuos krėsluose, sutarėm, kad nakvynės ieškosimės kiekvienas savarankiškai, o kurorte pabuvosim tol, kol nesusipažinsim su gausiomis jo pramogomis ir atrakcijomis. Pasiekus šį tarptautinį – poručikas juk iš carinės imperijos laikų, XX amžiaus pradžios – įnikome bičiuliškai šnekėtis apie mūsų laukiančių Druskienikų tolimą ir artimą praeitis (tegul jus nestebina, kad nepasikvietėme feldfebelį von Lendeną keliauti kartu – tam šįkart turėjome itin svarbią priežastį, susijusią su kurorto permainomis Pirmojo pasaulinio karo metu).
Kelionės diližansu atsisakėme dėl pastarojo lėtumo, nes brička nudardėsime bemaž valanda greičiau.
Pirmasis ėmiausi savąją erudiciją demonstruoti aš pats, mat Druskienikų praeitimi aktyviai domėjausi, bene kasmet lankydamasis pamėgtame mieste. „Ar žinoma yra tamstai, kad Druskienikus išgarsinusių mineralinių vandenų atradėjomis yra laikomos karvės?“, – netikėtu klausimu nutariau išmušti iš vėžių poručiką. „Puikiai žinoma, mesjė gide“, – nė nemirktelėjęs atšovė Ledovskis, suskubdamas pridurti: „Piemenys pastebėjo, kad karvės godžiau geria tai vieno, tai kito šaltinio vandenis, o juk galvijai mėgsta sūresnį vandenėlį, tad piemenėliai tuose šaltiniuose ėmėsi plauti suskirdusias bei subraižytas kojas – anuomet visi ganydavo basi – ir šios stebuklingai greitai atsigaudavo.“
