Nusiraminkit, šį kartą dardėti kledaru-liftu nereikės, mat mūsiškis butas „chruščiovkės“ antrajame aukšte, o senelio sesuo įsikūrusi pirmajame Karoliniškių bloknamio aukšte, tad svečiuosna pas ją teks dardėti dviduriu troleibusu iki pat „Kometos“ stotelės. Na, o dabar veriam mūsiškės triaukštės „chruščiovkės“ duris, ir skubiai lipam į antrąjį aukštą, nelaukdami kol kas nors ims leistis laiptais žemyn, mat laiptinė tokia siaura, kad prasilenkti galima tik laiptų aikštelėje, o nešant kokį nors baldą, tenka jį kelti virš storo mūrinio turėklo. Mūsiškio buto durys apkaltos dermantinu, o po juo dar slepiasi storas porolono sluoksnis, šiek tiek slopinantis garsą, nes be šio apkalimo viskas būtų puikiai girdėti: tiek tai, kas vyksta bute, tie visi garsai laiptinėje. Ankštučiame poros kvadratų prieangyje pasikabinam rūbus, ir gėrimės ant koridoriaus sienos kabančia mano darbo spintele, po kuria slepiasi gremėzdiškas ir garsiai tarškantis elektros skaitliukas: jau vėlesnės statybos namuose šis „grožis“ būdavo įrengiamas laiptinėse, o septintojo dešimtmečio pradžioje skaitliukus kišdavo butų vidun.
Mums po kairei sutapdinto sanitarinio mazgo durys, atvėrę jas rasime drūtą vonią, radiatorių prie durų ir unitazą kairėje, už kurio puikuojasi kanalizacijos stovai, daugumoje mūsiškio namo butų pridengti savadarbėmis medinėmis spintelėmis, nes tai vienintelė vieta vonios-tualeto patalpoje, kur galima įsirengti spintelę. Mažutėlėje patalpoje įrengtas dar vienas unikumas – langas į virtuvę, nes vandenį šildo dujinė kolonėlė (karšto vandens vandentiekio name nėra), tad turi būti galimybė išvėdinti vonią uždujinimo atveju. O kur vieta skalbyklei, kad ir primityviai latviškai „bačkai“ „Riga-6“? Na, nebūkite naivūs, mielieji, juk yra skalbinių priėmimo-išdavimo punktai, kur jūsiškius skalbinius surinks, nuveš į skalbyklą ir grąžins švarutėlius bei išlygintus, o jei tokia tvarka jus netenkina, tai perkate skalbimo lentą(!), ir trinate į ją savąjį žlugtą, kaip prieš gerą šimtą metų. Tad nei vietos skalbyklei, nei kriauklei mūsiškio buto vonioje-wc nėra, įsigytą „bačką“ „Kama“ (prastesnis latviškosios „bačkos“ analogas) statome koridoriaus kampe, ir tysiame vonion tik tuomet, kai skalbiame.
Žengę dar žingsnį ankštu koridoriumi – apie baldus jame nėra ko galvoti, nieko nepastatysi – aptinkame tridurę sieninę spintą su antresole, kurioje tėvai metų pabaigoje slepia man skirtas dovanėles, įprastai atnešamas barzdoto senelio. Sukame kairėn nepraktiškai ilgu koridoriumi, ir prieš mūsų akis sovietinių projektuotojų šedevras – šešerių kvadratinių metrų virtuvė šaltomis it ledas grindimis, viduryje sienos įrengtu radiatoriumi ir vonios-wc patalpon nuvestais vamzdžiais: prieš plaunant indus, tenka eiti vonion, pasukti dujinės kolonėlės degiklį, o jau tuomet skubėti virtuvėn, ir atsukti čiaupą – kolonėlė suveiks, užsidegs dujų liepsnelės, ir ims bėgti išsvajotas karštas vanduo.
Po virtuvės palange įrengta egzotiška „chruščiovinio“ laikotarpio puošmena – spintelė su dvejais kiaurai laukuję sieną išeinančiais kanalais: tai toks carinių laikų „šaldymo dėžės“ sienoje arba po palange plagiatas, tokią ertmę dar galima atrasti viename-kitame šimtamečiame daugiabutyje, nes anuomet kitokių „šaldytuvų“ tiesiog nebuvo. Per šiuos kanalus žvarbią žiemą smagiai virsta šaltis, tad belieka „chruščiovinių“ projektuotojų sugalvotą nesąmonę uoliai užkimšti skudurais. Pati virtuvė tarnauja ne tik maisto gaminimui, bet ir pasisėdėjimams su kaimynais, padūmijimui, o vėlų vakarą, namiškiams jau sumigus, pasidedu braižomąją lentą ant nediduko virtuvinio staliuko, paremiu tolimesnį lentos galą į knygų stirtą, ir iki išnaktų braižau kursinių projektų brėžinius, pasilikdamas bent šešias valandas miegui.
Užsibuvome mūsiškėje virtuvėlėje, tad prašau, mieli sveteliai į pirmąjį kambarį, praturtintą balkonu ir rudais dažais dažytomis lentų grindimis: kambarys pereikanamas, tad jame vargais-negalais išsitenka būtent tokiam buteliui idealiai tinkanti sekcija „Freda“ ir minkštų baldų komplektukas (sofa-lova ir pora foteliukų). Kitas kambarys – jau mūsų jaunos šeimos, tad keturiolikos kvadratų erdvė prifarširuota baldų iki ribos, nes ir rašomasis stalas turi savo vietą turėti, ir vaiko lovelė, o ir persikreipusius langus tenka kapitaliai tvarkyti, kad lietingesnę dieną ant palangės netelkšotų balutės. Tiesa, „didžiajame“ kambaryje pro langus neprilyja, nes apsaugo balkonas, o štai prisnigti pro balkono duris stichija įstengia, nes apačioje plyšys toks, kad galima įkišti mažąjį pirštą.
Užtat kokie puikūs loveliai balkone, nesunkiai atlaikančiame desėtką žmonių, o ir zylutės smagiai čirškia sumeistruotoje lesyklėlėje, neretai nutūpdamos ant virtuvės lango rėmo, atvertos orlaidės vietoje. Vos nepamiršau paminėti ypatingą mūsų (o ir senelių, pas kuriuos lankėmės praeitą sykį) buto privalumą – turime telefoną, ir ne bet kokį, o Rytų Vokietijos gamybos, tad mama mielai patauškia kokią valandą-kitą su kaimyne, gyvenančia už dešimties minučių kelio pėsčiomis. Telefonas net įkaista nuo tokios aktyvios diskusijos, bet draugužės geriau plepa, kiekviena prisėdusi ant kėdutės, o ne susitinka ir traukia į Sapieginės šilus pasišnekėti, arba tiesiog kalbasi prie arbatos puodelio.
Mūsiškis butukas nedidelis – tik kiek daugiau, nei keturios dešimtys kvadratinių metrų – tad jame ilgiau nebeužsibūsim, nes ir žiūrėti nebeliko ką šioje skurdžioje buityje. Būriu trauksim į stotelę ir troleibusu riedėsim į Karoliniškes, kur pirmajame bloknamio aukšte jau kaičia virdulį manojo senelio sesuo Stefanija, visus stebinanti fenomenalia atmintimi, apsiskaitymu ir išraiškinga, net kiek teatrališka, retorika. Teta Stefa – taip ją vadiname iki šiol – aprodys mums erdvų savąjį būstą, kuriame jos šeima įsikūrė Karoliniškių statybos pradžioje, aplink dar telkšant statybų baloms. Kišam keturias kapeikas kainuojantį talonėlį komposterin, smarkiai jį spustelėję, pramušam bilietuke įmantrų skylučių derinį – jį tikrins įlipusi troleibusan griežta ir priekabi kontrolierė – ir „vienuoliktuku“ dardam Karoliniškėsna. „Kometos“ stotelėje mus pasitinka įprastas naujiesiems sostinės rajonams, rodos, kiaurai košiantis skvernus vėjas, tad „Kometos“ prekybcentryje nupirkę tetai Stefai dėžutę jos mėgstamų saldainių „Paukščių pienas“, pėdinam link neišvaizdžių bloknamių, sulipdūtų šonais ir briaunomis į neišvaizdų ir nejaukų daugiaaukščių „šulinį“.
(Kelionės po sovietmečio butus “darbo liaudžiai” tęsinys – netrukus, o šįkart pabuvoti praeityje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.)
