“Bet aš neverkiu ir neraudoju”, – sakau sau Ostapo Benderio dainos žodžius, dairydamasis į nebūtin iškeliavusios restoraninės kultūros atspindžius – anuomečių Vilniaus kavinių, restoranų, valgyklų, užkandinių interjerus. Dar devintojo dešimtmečio viduryje minėtose užeigose po truputį ėmė vyrauti pinigingas kontingentas kampuotų vyrukų, apsukrių vertelgų, valiutinių panelių, prakutusių kooperatorių ir kitų “sėkmės džentelmenų”. Norėjusiam atšvęsti gautą premiją ar jubiliejų eiliniam piliečiai sostinės užeigose darėsi nejauku ne tik dėl minėtų personų įžūlaus sklaidymosi, bet ir dėl atsainaus oficiantų požiūrio į lankytojus, nesidrabstančius pinigais. Kitas išbandymas restoraninę kultūrą pasiekė paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, viską šluojant negailestingai bangai “privatizacijos”, liaudyje taikliai pavadintos “prichvatizacija” (nuo rusiško žodelio “prichvatytj” – pasigriebti). Ilgą laiką buvę bešeimininkiai, laukdami ne itin skaidrios “privatizacijos”, stilingų užeigų interjerai nunyko, baldai ir interjerus puošę meno kūriniai buvo ištąsyti arba nuterioti. Tačiau mes vis dar turime progą pasidairyti į vilniškių kavinių, restoranų, valgyklų interjerus, gerokai pralenkusius laiką, įvertinant kuklias anuometes galimybes gauti geresnes medžiagas kūrybai, gamybos chaotiškumą ir totalų dažno elementaraus daikto trūkumą-deficitą. Taigi, sukame laiko mašiną keliais dešimtmečiais atgalios, ir veriame vilniškių užeigų duris. (Nuotraukoje viršuje: Subačiaus gatvėje veikusios arbatinės “Subatėlė” vidus, 9-as deš.)
Restoranas “Kibinai buvo įsikūręs Krantinės (dabar P.Vileišio) gatvėje esančiame neišvaizdžiam daugiaaukštyje, Elektrografijos instituto pašonėje.
Lazdynuose buvusios kavinės “Papartis” patalpose ir vėliau veikė maitinimo įstaiga.
Jauki kavinė “Laumė” kurį laiką veikė Senamiestyje.
Prospekte buvusios konditerijos gaminių parduotuvės “Svajonė” kavinukės interjeras – saikingas, lakoniškas.
Picerijos “Vidudienis” interjere dominavo raudona spalva.
Restoranas “Rugelis” veikė anuomečiame Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institute, kurio pastatas “ropštėsi” aukštyn V.Kudirkos gatve.
Universitete įsikūrusios studentų kavinės “Aula” interjeras įdomus buvo modernaus dizaino baldais.
Modernus ir meniškas buvo interjeras Trakų gatvės pradžioje veikusios kavinės-valgyklos “Trakai”, vaišinusios ir tradiciniais karaimų patiekalais.
“Vilniaus” viešbučio kavinę-barą puošė dailūs vitražai.
“Tauro” restorano interjere puikiai derėjo modernaus dizaino baldai ir išradingai meniška sienų puošyba.
Universiteto kavinei “Žaltvykslė” buvo sukurti tradicinio dizaino baldai.
Prospekte buvusi “Vilijos” valgykla garsėjo neblogos kokybės maistu, o mes užsukome į jos kavinę.
“Lietuvos” viešbučio bare atvykėlių laukė ne tik dailūs baldai, bet ir kagėbistų mikrofonai bei valiutinės mergužėlės.
Senamiestyje buvusio “Bočių” restorano interjerą freskomis išdabino talentinga menininkė Silvija Drebickaitė, neperseniausiai iškeliavusi anapilin.
Šiandieną solidžią “Bočių” puošybą primena tik ši meniška iškaba.
“Dainavoje” jau esame lankęsi su joje dirbusia konditere Rita, tad šįkart ilgėliau neužsibūsime.
Lazdyniškiam “Erfurte” dar lankysimės, mat jame labai jau erotiška naktinė programa vyksta.
Viešbučio “Gintaras” restorane nevengdavo pasisėdėti anuomečio šešėlinio pasaulio veikėjai.
Vingio parke vasaromis veikusi “Laikštingala” vaišino gardžiais šašlykais, juos vėliau pamėgo ir “brigadiniai”.
Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų parodos (dabar “Litexpo”) kavinukė.
“Lokys” Senamiestyje yra bene seniausias tebeveikiantis Vilniaus restoranas.
Prabangus “Medininkų” interjeras bei baldai vėliau “išgaruos”, belaukiant naujų šeimininkų.
“Palangos” restorano interjeras – septintojo dešimtmečio modernizmo dvasioje.
Nebėra charakteringo “Žirmūnų” restoranui rutulių dekoro, nes…
…nebėra paties “Žirmūnų” prekybos ir paslaugų centro pastato.
Ugniagesių gatvėje (dabar Naugarduko g. dalis) pramonės galiūnės “Elfos” statybininkų suręstas disko baras “Ritmas” garsėjo šviečiančiomis šokių aikštelės grindimis, karštu šokoladu, šviesos efektais, jame filmuotais vaizdo klipais, neskiestais alkoholiniais kokteiliais, menka tolerancija svečiams iš kitų rajonų (net vadinamųjų “piatiorkų”/”penkiukių” darbuotojai ten gaudavo per kuprą už aktyvų dėmesį gražiąjai lyčiai), ir brigadinių banditėlių sueigomis, todėl padoresni piliečiai po truputį ėmė šios stilingos pasilinksminimo vietos vengti. Peržiūrėjus tuomečių estrados grandų Janinos Miščiukaitės, Viktoro Malinausko ar Egidijaus Sipavičiaus disko dainų klipus, neabejotinai atrastume ir “Ritmo” aplinką, tik štai bėda: šių vaizdo klipų ir su žiburiu neberasi Youtube, nors muziką tuomet kūrė ir atliko profesionalai, o ne prasilikonintos kniaukalės-pupytės.
“Senajame rūsyje” jau esame smagiai pasisėdėję, tad tik kyštelim nosį, ir traukiam toliau.
Žirmūnų pakraštyje prigludusio “Šaltinėlio” baras ypatinga prabanga nepasižymėjo.
Didžiulis alubaris “Tauro ragas” priminė ne jaukią užeigą, o gigantišką, prirūkytą ir triukšmingą, girdyklą.
Geležinkelio stoties restoranas stebino įspūdinga sienos puošyba.
“Vilniaus” viešbučio restoraną išvysime septintojo dešimtmečio dokumentikos stopkadre.
Vokiečių gatvėje buvęs “Žemaičių” alubaris puoštas dailiu vitražu.
Tradicinių karpinių raštus atkartojančiu dekoru puošta rotonda Gedimino kalno papėdėje.
Mūsų kelionė į senąsias Vilniaus užeigas baigta, į kai kurias dar sugrįšime detalesniam pasidairymui, o šįkart mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
