Taip jau atsitiko, kad „nulinukų“ projektas buvo pradėtas būtent manojoje mokykloje: šešiamečiams „nulinukams“ buvo atitverti du kabinetai senojo mokyklos korpuso paskutiniam aukšte – viename kabinete jie mokėsi, o kitame ir nusnūsdavo pietų miego. Mes, vienuoliktokai, į mažylius žvelgėme meiliai, jų triukšmingus pasilakstymus koridoriuose vadindami „chaotišku molekulių judėjimu“. Pradėti mokyti vaikus ne nuo septynerių metų, o nuo šešerių, anuomet nuspręsta dėl paprastos priežasties – trūko „darbo rankų“. Skirtingai nuo „nulinukų“, manoji laida mokytis pradėjo septynerių, tad dažnas atėjome į mokyklą jau šiek tiek mokėdami skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Brežnevinio sąstingio laikmečiu mūsų laukė įprasta „smegenų plovyklos“ tvarka: spaliukai – „Lenino anūkai“, „visada pasiryžę kovai už komunistų partijos reikalą“ pionieriai, ir būsimų partinių karjeristų mokykla – komjaunimas (būtent į jį strimgalviais stodavo šiandieniai aršūs sovietmečio kritikai, vėliau mikliai išvertę kalį tautinio patriotiškumo puse).
Mes gi vadovausimės Justino Marcinkevičiaus „Mindauge“ ištartais Baltojo metraštininko žodžiais „prakeitas amatas – tikrovę liudyt“, ir žvelgsime į sovietmetį be istorinio daltonizmo. Šįkart keliausim pasidairyti, kaip gi buvo Rusijos sovietinės imperijos (kartais vadinamos SSRS) laikais plaunamos smegenys patiems mažiausiems – ikimokyklinukams, kurių, rodos, jokia propaganda ar ideologija neturėtų paliesti. Turėtų, tik ne sovietinėje imperijoje, kur pilietis nuo pat gimimo buvo melagingos ir ydingos sistemos įkaitas. Smegenų plovimo būdų, nutaikytų į imlią ir patiklią vaikų sąmonę, anuomet buvo apsčiai, bet šįsyk dirstelsim tik į vieną – propagandines knygeles. Pats sovietmetis skirstytinas į kelis etapus: stalininis įšalas, chruščiovinis atšilimas (aišku, sąlyginis), brežnevinis sąstingis, tarpuvaldžio atšalimas ir, galop, gorbačiovinis persitvarkymas (pertvarka/“perestroika“, rus.). Kiekvienu šių etapų propaganda elgėsi savaip: tai vis sugniauždavo geležiniais nagais, tai juos šiek tiek praskėsdavo, todėl ir jos apraiškos truputėlį skirdavosi.
Įtarus uniformuotas dėdė atidžiai stebeilijasi į Marytę: “Nuo mažens žinok, Maryte, ko tau teks visad klausyti!” (kalambūras – mano kūrybos).
Atiduotuvėje rasta 1952-ųjų knygelė „Marytė auga“ neblogai parodys, kaip lietuvaičių sąmonę kruvinojo diktatoriaus Stalino valdymo laikmečiu. Knygos autorius A.Barto, dailininkas A.Bilis, tad išsyk kelia nuostabą, kaip šie aiškiai ne lietuvių kilmės asmenys ryžosi kurti knygelę apie lietuvaitę Marytę?.. Tiesą išduos originalaus leidinio pavadinimas – „Mašenka auga“. Tad Mašenka ėmė, ir stebuklingu būdu persivertė į Marytę, o kokie gi kiti personažai šioje knygelėje paminėti? Randame eiles, kad Marytę skriaudžia – ach, koks gi auga potencialus „liaudies priešas“! – nedorėlis Vasiliukas, kuris taip ir taikosi mergaitę užgauti, tačiau čia tik kytš-pakyšt, ir pasirodo pozityvusis herojus Serioža. Koks ryšys tarp paminėtųjų personažų – Vasiliuko ir Seriožos – bei lietuviškos tikrovės, knygos autoriai, leidėjai bei vertėjas nesivargino įžvelgti: tiesiog Marytė bendrauja su Vasiliuku ir Serioža, o ne su Jonuku ir Kaziuku.
Mažųjų knygos herojų tėveliai – tipiniai sovietmečio “pozityvai”: vienas tekintojas, kitas “stachanovietis”.
Tiesa, po kurio laiko sumirga jau yg ir lietuviškesnis personažas – berniukas Vladas, kurio tėtis, aišku, darbininkas – įžymus tekintojas. Neklaužados Vasiliuko tėtis yra itin pozityvus personažas – fabriko stachanovietis – taip sovietmečiu vadinti gamybos spartuoliai – apie kurį net laikraščiai rašė, o štai sūnų išauklėti stachanovietis kažin kodėl nesugeba… Eina-ateina, antai, ir Marytės tėtis, o pati herojė jau ruošiasi pėdinti į mokslus. Pasiriša baltą prijuostę – priminsiu, kad jas dėvėdavo rusiškųjų mokyklų moksleivės – ir pėdina mokyklon: „…Jau dabar maža Marytė Moka tris žodžius skaityti. Perskaitys ji pirmutinė: Stalinas, Maskva, Tėvynė“. Nėra itin lengva perprasti, kodėl gi Marytei pirmaisiais žodžiais turėtų būti „Stalinas“ ir „Maskva“, o ir kokią „Tėvynę“ turėjo autorius omeny. Ar tai Lietuva, ar koks kitas darinys, apibūdintas sovietmečio dainos garsiąja fraze: „Moj adres ne dom i ne ulica, moj adres – sovetskij sojuz“ („Mano adresas ne namas ir ne gatvė, mano adresas – sovietų sąjunga“, rus.). Turbūt būtent tokią „plačiąją Tėvynę“ ir bando įpiršti Marytei autoriai.
Matau, kad jums taip ir knieti sužinoti, kokiu gi būdu ši propagandinė rusiška knygiūkštė pasiekė mažiausius Lietuvos skaitytojus? Ogi pasistengė tūlas vertėjas – Kostas Kubilinskas – kurio niekingi išdavimo darbeliai paaiškės jau sovietmečio pabaigoje. Na, bet jei jau paminėjome šį poetą, nusitrenkusį į visiškus gyvenimo klystkelius, tai sukim ienas prie kitos knygelės, mestos į propagandinę mašiną gerokai vėliau – 1980-ais, brežnevinio sąstingio apogėjuje. Knygelė „Su Leninu“ daug solidesnė ir storesnė nei pirmoji, nuo stallininės skiriasi dar ir tuo, kad ditirambus sovietinės idelogijos stabui Leninui gieda jau ne kažin koks Barto ar Bilis, o patys lietuvaičiai (t.t. ir minėtasis Kubilinskas). Iliustruoti šią knygelę ėmėsi toks Viktoras Šatunovas, mikliai įpynęs į Vilniaus senamiesčio panoramas žengiančius proletarus, raudonas bolševikėlių vėliavas, sovietinių kareivių gaujas, pioneriškus kaklaraiščius (juos vadinome „silkėmis“) pasirišusius vaikus. Propaganda dirba savąjį darbą: „Imk, vaikuti, ir nuo mažumės skalbkis smegenėles paistalais apie Leniną, proletariatą, komunistų partiją ir kitus sovietinius gaivalus!“.
Brežnevinė knygutė viskuo gerokai solidesnė už stalininį vertinį: ano esama vos kelių puslapių, o štai 1980-ųjų propagandos dozė vaikams jau bemaž šešiasdešimt puslapių skaičiuoja, spaudos kokybė visai kita, o ir spalvos kokios ryškios, piešinukai kokie gražūs… „Imk, vaikuti, smegenėlės bus švarios, išplautos“, – meiliai, bet suktai ir klastingai siūlo perpuvusi ponia – sovietinė Propaganda. Taip, tiek manąjai – pusamžių – kartai, tiek mūsų tėvams teko nyki prievolė visus šiuos paistalus ne tik pakęsti, bet ir kimšti į galvą, kartoti, šlovinti, vaizduoti ištikimus sovietinei ideologijai „Lenino anūkus“, pereiti visas nudvasinimo ir apkvailimo „procedūras“. Tad ir gėriuosi, kad po 1990-ųjų gimusiems mūsų vaikams nebeteko vargti su sovietiniais paistalais, nebuvo prievartos mokytis „didžią ir galingą“ („velik i mogučij“, rus.) rusų kalbą, nebereikėjo demonstruoti apsimestinę meilę „didžiąjai tarybinei tėvynei“ ar „broliškosioms SSRS tautoms“. Na, mūsų anuomet dar laukė tautinės sąmonės prabudimas, gaivališkai galingi Atgimimo ir Sąjūdžio vėjai, plikomis rankomis ir gyvybių kaina apgintas valstybingumas bei išvargtas sunkmetis – paskutinysis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Negaliu nesigėrėti tais, kurie atsispyrė milžiniškos progagandos mašinos spaudimui, ir susigrąžino nepriklausomybę, išsaugoję lietuvybę ir laisvės dvasią „maryčių-mašenkų“ ir „vasiliukų“-„seriožų“ laikais. Atlaikėme viską ir atėjome iki lietuviškos Tėvynės.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
