Klausant padejavimų apie lėšų stoką tai tam, tai kitam sektoriui, nejučia atminty atgyja satyrinio filmo „Dvylika kėdžių“ frazė „iš visur mes girdim aimanas“. Skundžiasi nepakankamu finansavimu mokytojai, policininkai, kelininkai, gydytojai ir kas tik netingi. Valdžia, kaip ir visos ankstesnės, biudžeto trūkumą sprendžia įprastu keliu – didindama biužeto deficitą, kitaip tariant, dar labiau praskolindama Lietuvą būsimųjų kartų gerovės sąskaita.
Bėdavoja mokytojai, kad jūs algos kuklios, nors pridurti jas būtų galima peržiūrėjus išsipūstusius periferinių mokyklų etatus. Provincijos miestukuose tiesiog nėra kito darbo, tad vietoj vienos budėtojos trys dirba (greičiau yra „įformintos“), atsiranda etatas ir ūkvedžiui, sargui ir dar bala žino kam. Galbūt aktualesnė problema yra mokytojo profesijos prestižo atgaivinimas, jei tai apskritai įmanoma, nes po dešimtmečio dauguma mokytojų bus jau pensijinio amžiaus. Dabar gi matom tik problemos „stūmimą“ ateitin, t.y. būsimoms vyriausybėms, lyg jos atsivestų pinigais besipurtantį avinėlį.
Policijos vadovai guodžiasi, kad tik Vilniuje, su visais priedais, policininko alga vos „pritraukia“ tūkstantį eurų, o juk šiems pareigūnams kasdien tenka susidurti su gyvenimo paraščių veikėjais – narkomanais, recidyvistais, chuliganais ir kitais asocialais. Milžiniška kadrų kaita ir jų trūkumas policijoje tik paliudija, kad pavojingas darbo pobūdis neatitinka materialinio atlygio, o juk dažnai išgirstam net apie sužalotus policininkus. Susidaro įspūdis, kad policijos vadovybė neranda ar net neieško būdų optimizuoti operatyvinių darbuotojų ir kabinetinių biurokratų santykį savojoje institucijoje.
Ne kažin ką geresnė kelininkų padėtis, nors nudrengtai daugumos kelių dangai paremontuoti tereikia kelių procentų pradinės kelio sąmatos. Sakysite, neįtikėtina? Norint nutiesti kelią, reikia išpirkti žemę, atlikti didžiulės apimties žemės darbus, įrengti sankasas, drenažą, komunikacijas, neretai – viadukus ir t.t., todėl paties asfalto kaina tesudaro 2-3 procentus kelio sąmatos. Darosi keista, kaip gi čia dabar išeina, kad dar sovietmečiu nutiestus kelius bei magistrales nesugebame paremontuoti, tai kaip anuomet sugebėta tiek jų nutiesti? Keliavusieji Lenkijon ar Latvjon paliudys, kad šiose šalyse, kadaise smarkiai atsilikusiose kelių infrastruktūroje nuo Lietuvos, padėtis sparčiai ir esminiai gerėja, kuomet Lietuvoje nuolat prastėja.
Nedžiugina ir beveik tūkstančio tiltų Lietuvoje padėtis, nes dauguma jų pastatyti sovietmečiu, tad dažnam jau pusšimtis ar daugiau metų. Kiekvienas nejaunėjam, taip ir tiltai sensta ir vargsta po gausiai barstomų druskų našta, o jų remontui trūksta dešimčių ir šimtų milijonų, tad tenka važiuoti bet kurią akimirką galinčiais sugriūti avariniais tiltais. Vėlgi paradoksas, kad priežiūros kaštai nesudarytų nei nuošimčio statybinės tilto sąmatos, tačiau ir šių lėšų stokojam, o kelininkų finansuose apskritai mažoka skaidrumo.
Lietuvą palieka brangias studijas baigę jaunieji medikai, nes rezidentų algos išlieka neadekvačiai kuklios. Gimstamumas mažėja metai iš metų, nes jokios rimtesnės paskatos jauniems tėvams taip ir nerasta: “vaiko pinigų” išmokos apgailėtinai menkos, socialinio būsto jaunoms šeimoms programa merdi visiškai. Nors tai ir kito aspekto klausimas, tačiau reikia paminėti, kad dėl itin kuklios paramos niekaip neįsibėgėja būsto renovacijos programa, taip ir netapusi masine, o ne vienetine.
Agresyvių kaimynių elgesys pagrįstai reikalauja didinti išlaidas krašto apsaugai, tačiau šias lėšas tenka akumuliuoti, apkarpant asignavimus daugelio paminėtų socialinių sričių poreikiams. Taigi, susidaro įspūdis, kad visas viešasis sektorius – švietimas, sveikatos apsauga, viešoji sauga, kelių infrastruktūra ir t.t. – patiria sistemingą ir didėjantį finansavimo stygių, apkamšomą tik naujai paskolintomis lėšomis. Šiame kontekste verta dirstelėti į harmoningai besivystančių Skandinavijos šalių mokestinį modelį, kurio pagrindas – progesiniai, dar vadinami solidarumo arba teisingais, mokesčiai, mokami turtingiausių šalies piliečių.
Butaforinė, nieko nelemianti ir biudžetą niekaip neįtakojanti, progesinių mokesčių imitacija yra ir Lietuvoje. Mūsuose ji tokia menka, kad akivaizdu, jog tai tik figos lapelis, pridengiantis akivaizdžią mokestinę neteisybę. Apgailėtina mokestinė sistema, palanki turtingiausiems, senai bado akis ES valdininkams, tačiau nei viena valdžia nesiryžta iš esmės reformuoti mokesčių sistemą, bent šiek tiek priartinant ją prie progresyvios (ir progresyvinės) Skandinavijos šalių praktikos. Dangstomasi augančia „vidutine“ pensija, nors absoliučios daugumos senjorų gaunamos išmokos yra žemiau pragyvenimo lygio. Slepiamasi po didėjančiu „vidutiniu“ atlyginimu, nors vengiama pripažinti, kad nuolat didėja dirbančiųjų pajamų atotrūkis tarp mažiausiai ir didžiausias pajamas gaunančių (turiu galvoje ne tik uždarbį, bet ir pajamas iš nuomos, dividendų, tantjemų ir t.t.).
Taigi, Lietuvoje nepaliaujamai didėja visais atžvilgiais ydinga pajamų nelygybė, trukdanti kurti vieningą ir harmoningą visuomenę, ryžtingai nusiteikusią ginti savo tėvynę, taip apsaugant ir savo gerbūvį (jei tik jis būtų). O gal šalie finansiniam elitui išties nusipjauti tautos išlikimas, visuomenės darna, ryžtas priešintis agresoriui? Tuomet galbūt elitui rūpi bent savojo turto saugumas, kuris kiapmat būtų nusavintas užpuolikų? Paradoksalu, tačiau laiku nepriimti ir nepriimami sprendimai mokestinės neteisybės panaikinimui išbalansuoja ne tik visuomenės darną, kelia joje įtampas, bet ir kenkia šalies saugumui, mažindami piliečių patriotiškumą, juk ne veltui Manerheimas akcentavo esminę gerovės įtaką piliečių valiai priešintis. Tad, ar atsiras Lietuvoje politikai, mąstantys apie šalies ateitį ir saugumą, o ne apie turtingiausiųjų klestėjimą palankių jiems mokesčių aplinkoje? Kol kas tokių asmenybių nesimato, o ar atsiras – išvysime po rinkimų.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
