Jie negaudavo didžiulių pinigų, ir jų neprašė. Jie tenkinosi kukliu automobiliu, nes ir toks anuomet buvo prabanga. Aplink juos nešokinėjo būrys medikų, pakakdavo vieno gydytojo ir vieno masažuotojo Juozuko. Keliaudavo transportu, kuris dabar keltų šypseną. Jų niekas nevadino žvaigždėmis, nors jie tikrai buvo jomis, tikriau – jie buvo visuotinai gerbiamas sporto elitas. Jie kovodavo pasiaukojamai, norėdami pateisinti didžiulį tautos pasitikėjimą. Jiems rungtyniaujant, ištuštėdavo gatvės ir transportas, kurio vairuotojai atidžiai klausydavo radijo transliaciją. Jų dėka apie Lietuvą sužinojo pasaulis: yra sovietų imperijoje tokia Lietuva, ir ji tebegyva. Jie kalė pergales, įrodydami ir Lietuvos žmonėms, ir leisgyvės imperijos vadukams – LIETUVA GALI!
Teisingai supratote, bičiulės ir bičiuliai, kad šįkart mintimis ir širdimi sugrįšim į šlovingus Kauno “Žalgirio” pergalių metus, keliaudami ne tik Atgimimo priešaušryje, bet ir ankstenius šios komandos iškilius narius paminėdami. Leiskite pasakojimą pradėti nuo autobiografinės įžangos, tik ne su krepšinio batalijomis susijusios, o su laikinojo sulaikymo kamera “KPZ” (“kamera predvarytelnogo zakliučienija”, rus., sutrumpintai vadinta “KPZ”) vilniškės milicijos poskyryje. O buvo taip… Gerokai nervų kainavo trečiasis – 1987-ųjų čempionato – superfinalas tarp „Žalgirio“ ir nekenčiamųjų CSKA pasipūtėlių: žalgiriečiai prapylė namuose, laimėjo antrąsias rungtynes, o trečiosiose (Maskvoje) prireikė pratęsimo. Palaikomi gausios lietuviškųjų fanų komandos, žalgiriečiai „sausai“ laimėjo pratęsimą 10:0, ir nušluostė nosį „tarakaškės“ – taip buvo pravardžiuojamas pasipūtėlis Tarakanovas – sėbrams. Būtent šių rungtynių petraukėlės metu buvo nufilmuoti topiniai Arvydo Sabonio suvaidinti „žąsinai“, taikliai ir kandžiai parodijuojantys nuolat riesdavusius nosis Maskvos CSKA kariškius. Emocijoms po puikios žalgiriečių pergalės jau kiek atlėgus, atbėgo kaimynė Virginija su skubia žinia: iš Saulėtekio (mokslo ir studijų rajonas Vilniuje) miestan traukianti studentų kolona. Skubiai apsirengėm, ir mikliai įveikėm kelis šimtus metrų iki Antakalnio gatvės, kuria kaip tik tuo metu žingsniavo gana gausus – kokių pusės tūkstančio – studentų būrys. Lydimi šūksnių „Žalgiris“, „Lietuva“ ir tų „viens su puse, du su puse“, o net ir „trys su puse“, žvaliai traukėm pirmąja eismo juosta.
Prie šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, esančios gimtojo Antakalnio pradžioje, mūsų jau laukė šalmais ir kita ekipiruote apmundiruotas milicijos specdalinio – „Omono“ – būrys, ginkluotas skydais ir guminėmis lazdomis, vadintomis „bananais“ (jais taikius demonstrantus vėliau vaišino 1988-ais „bananų baliuje“ vilniškėje Gedimino aikštėje). Nežinia dėl kurių priežasčių, tačiau omonininkai kelio mums nesuskubo užtverti, tad pagrindinis antpuolis laukė prie milicijos skyriaus T.Kosciuškos gatvėje: vieni studentai ėmė bėgti gatve, kiti – laiptais link „Dinamo“ stadiono Kalnų parke, treti – Sluškų gatve link krantinės, o mane du stuobriai surietė tiesiog prie vartų į milicijos skyriaus kiemą. Užlaužę rankas, nusivedė ir uždarė “KPZ”. Draugui pasisekė labiau: nuskuodęs upės link, prigulė ant žemės prie medžių, tad kiek palakstę, persekiotojai jo nepastebėjo, ir pasikeikę grįžo savojon irštvon. Patupėjęs kelias valandas kameroje, sugrūstų it silkės sulaikytųjų draugėje, buvau paleistas namolio su realia pašalinimo iš aukštosios mokyklos perspektyva, tačiau tąkart gudrumu pavyko išsisukti.
Tituluočiausias Lietuvos krepšininkas – žalgirietis Modestas Paulauskas.
Na, berods gana būtų sentimentalių asmeniškumų, ir laikas mums prisiminti didžiavyrius, nuosekliai ir kantriai vedusius kauniškį „Žalgirį“ link pergalės prieš imperijos rinktinę – būtent tokia ir buvo Centrinio armijos sporto klubo komanda, galėjusi nusipirkti bet kurį kitos komandos žaidėją didžiuliais pinigais ir butu brangininkėje Maskvoje. Primityviausias, bet ir vienas veiksmingesnių būdų perimti sportininką buvo tiesiog pašaukti jį tarnybon į sovietinę armiją, tad žalgiriečiai sugalvojo gudrų būdą, kaip Arvydui Saboniui išvengti tokios golgotos. Anuomet sovietinėn armijon nebūdavo imami Žemės ūkio akademijos studentai, tad talentingasis krepšininkas joje sėkmingai studijavo, o dar ir neprastus pažymius gaudavo. Visgi „Žalgirio“ kelias link čemionų aukštumos nebuvo greitas ir rožėmis klotas, tačiau dar 1980-ais komanda jau pasipuošė sidabro medaliais, sušaukdama gausią pasitinkančiųjų oro uoste fanų minią (trumpas siužetas čia). Privalome prisiminti ir „Žalgiryje“ žaidusį tituluočiausią Lietuvos krepšininką – Modestą Paulauską – aukso kalnais viliotą į CASK, tačiau pasilikusį žaisti gimtoje Lietuvoje. Vargu, ar sovietų rinktinė būtų anuomet pelniusi nemažai pergalių ir apdovanojimų, jei ne Paulausko talentas, nors žaisti jam teko, deja, ne už Lietuvos rinktinę. Visgi faktas, kad sovietinės rinktinės kapitonu buvo lietuvis liudija faktą, kad krepšininko talentu jis buvo galva aukštesnis už kitus komandos narius.
“Žalgirio” branduolio žaidėjai pelnė daugybę titulų ir apdovanojimų.
Šauniai šmaikštų filmą “Aukso karštligė” apie „Žalgirio“ kelią aukštumon susuko operatorius Viktoras Starošas (ne vien propagandinės dokumentikos, bei ir jautraus filmo „Aš myliu direktorę“ autorius) dar 1983-ais, kai žalgiriečiai po pratęsimo trečiose finalo rungtynėse nusileido CASK pūstalūpiams, ir tenkinosi sidabru. Išties, sunku buvo devyniolikmečiui Saboniui stumdytis po krepšiu su drimba A.Tkačenka ir jo talkininkais. Arvydas stiprėjo, ir jau po poros metų „Žalgiris“ nuvirkdė Maskvos piniguočius, tokią fantastišką sėkmę pakartodamas dar porą sykių. Neginčytina, kad Sabonis – pasaulinio masto krepšinio unikumas, supertalentingas krepšininkas, tačiau ir be jo komanda buvo sukomplektuota itin profesionaliais vyrais, kuriuos trumpai pavardykim. Algirdas Brazys – driblingas ir plastiški metimai. Vitoldas Masalskis – nesugaunama “taiklioji ranka”. Mindaugas Arlauskas – snaiperis. Raimundas Čivilis – kraštas, iš arti primesdavęs ir 40 taškų. Gintaras Krapikas – itin kibus gynyboje startinio penketo žaidėjas. Mindaugas Lekarauskas – Sabonio “užvadėlis” gynyboje. Sergejus Jovaiša – ir snaiperis, ir kamuolių gvelbėjas. Valdemaras Chomičius – driblingo asas ir snaiperis. Rimas Kurtinaitis – nesutrinkantis tritaškių meistras. Virginijus Jankauskas – banguotai žaisdavęs. Raimundas Valikonis – žiūrovų patarimo laukdavęs. Na, ir darboholikas Vladas Garastas – ne treneris, o tikrų tikriausias krepšinio strategas, kilstelėjęs Lietuvos krepšinį į esminiai kitą lygį.
Už fenomenalų įžvalgumą “Lapinu” vadintas Sergejus Jovaiša parašė puikią knygą “Krepšinio aistrų sūkury” (1989) apie krepšinio batalijas.
Tad, žvelgiant iš keliasdešimties metų perspektyvos, pirmieji tautinio atgimimo šaukliai buvo ne Lietuvos laisvės lygos drąsuoliai, kagėbistų apsuptyje surengę pirmąjį mitingą 1987-ųjų rugpjūčio 23-ąją prie paminklo Adomui Mickevičiui, o būtent „Žalgirio“ vyrai, įrodę sau, Lietuvai ir visai sovietinei imperijai, kad mažos Lietuvėlės komanda gali sutriuškinti bemaž Sovietų Sąjungos rinktinę. Drįsčiau teigti, kad tautinio sąmoningumo skleidimasis prasidėjo būtent „Žalgirio“ pergalėmis prieš nekenčiamos sovietų armijos sporto klubą. Ne vien Lietuvoje, bet ir visoje sovietų imperijoje imta aktyviai domėtis krepšiniu, čempionato finalus stebėjo dešimtys milijonų, ir dažnam „Žalgirio“ pergalės buvo puiki užuomina, kad sovietiniam monstrui galima nepaklusti, atsispirti, ir nebetūpčioti prieš pasipūtėlius maskviečius. Taigi, šaunių vyrų, kuriuos matėte šiose nuotraukose ir vaizdo siužetuose, indėlis į Atgimimo pradžią ir vėliau sekusį valstybingumo atkūrimą – neįkainojamas.
Apsilankyti šlovingoje Kauno “Žalgirio” krepšinio komandos praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
