Džiugu, kad pasakojimai apie senuosius sostinės restoranus – „Medininkus“, „Lokį“, „Senąjį rūsį“, „Žirmūnus“ – bei palangiškę „Vasarą“ jums pasirodė įdomūs, tad šįkart keliausim į Druskininkus, kur mūsų laukia dar vienas „Vasaros“ autoriaus Aleksandro Eigirdo kūrinys – pačiame kurorto centre įsikūręs valgyklos ir restorano derinys „Dainava“ (nepainiokit su varėniške – į ją nukeliausim šiek tiek vėliau). Palanga turėjo nemažai stilingų užeigų, apart „Vasaros“, nors ši akivaizdžiai buvo tapusi kurorto veidu, o štai „Dainava“ Druskininkuose lygiaverčių varžovų ar varžovių neturėjo. Atvėrusi duris septintojo dešimtmečio vidury, „Dainava“ buvo pasakiškai populiari ir mėgiama ne tik atvykusių ilsėtis, bet ir pačių druskininkiečių. Nebūsiu kuklus, ir pasigirsiu, kad manųjų pastangų dėka galėsim išvysti ne tik „Dainavos“ fasadus bei garsiuosius vitražus, bet ir pasigrožėti interjero detalėmis.
Kaip jau įprasta, pirma pasišnekėsim apie Duskininkų įžymybės biografiją, o jau po to versim duris. Taigi, „Dainava“ pirmuosius svečius pakvie2ia 1964-ųjų birželio 24-ą, o kavinė-valgykla atsidarys vėliau – 1967-ais. (Kitais duomenimis, valgykla atidarys 1967-ais, o apvaliojoje dalyje veikęs restoranas – dar po trejų metų, tačiau patikslinti datas jau kebloka, nes faktinių duomenų apie „Dainavą“ neberasi nei su žiburiu.) Pagrindinė ir meniškiausia „Dainavos“ puošybos dalis, puikiai matoma ir iš gatvės – keturi Anortės Mackelaitės vitražai (1964) tautine tematika, kuriems ateitis paruoš nelengvus išbandymus (daugiau sužinosite pasakojime apie lietuviškojo vitražo godas).
Kompleksas veikia šiltuoju metų sezonu, tačiau vaišina ne tik poilsiautojus, bet ir mielai surengia vaišes išleistuvininkams, vestuvininkams, jubiliatams, kurių ausis pamalonina maestro Miko Suraučiaus vadovaujamo ansamblio akordai. Įdomu tai, kad nepaisant lankytojų antplūdžio, prie „Dainavos“ nematyti spūsčių, nesirikiuoja ilgos alkanų ir suirzusių laukiančiųjų eilės. Visiška atsipalaidavimo, geros nuotaikos ir pozityvių emocijų oazė, tokia tapusi ne tik dėl meniškos aplinkos, bet ir dėl originalaus architektūrinio sprendimo, visu grožiu nutviskančio vakaro sutemų glėbyje.
Kad jūs nenuobodžiautumėte, klausydamiesi manųjų postringavimų, griebkim už rankenos, ir verkim „Dainavos“ duris: antai, truputį palipus laiptais, šurmuliuoja jauki kavinukė-baras prie įėjimo į restoraną. Joje vaišinsimės kava, ledais ir pyragėliais – skaniausi, suprantama, eklerai – o ir šimtgramį ko nors stipresnio užsisakyti galim. Vaikams užsakom plaktos grietinėlės, o namo nešimės mažutėje saldumynų parduotuvėlėje įsigytus skanėstus. Besmaguriaudami dairomės į restorano (oficialus jo statusas – „kavinė-restoranas“!) vidų, kur akį traukia viduryje įrengtas baseinėlis: smarkiau įkaušę galės ne tik veidą apsiprausti, bet ir pasiturkšti, jei žemės ims siūbuot po kojom.
Dieną restoranas talkina valgyklai, ir vaišina poilsiautojus pietumis, o vakarais stalus nukloja baltos staltiesės, ima čirpinti muzikantai, rodos, ragindami po salę zujančias laibakojes merginas: jos dar ne profesionalios oficiantės, o tik prekybos technikumų auklėtinės, bet kaip spėriai sukasi! Pamirškite būtiną savitarnos atributą – padėklus, kuriais ginkluoti pietautojai ieškojo vietos restorane vidudienį – vakarais „Dainava“ tampa tikra poilsio oaze, kurioje privaloma ir gyva muzika. Jei palangiškėje „Vasaroje“ šokama, sukantis apie laikančiąją piltuvo formos konstrukciją, tai „Dainavoje“ poros sklendžia grindimis aplink dailųjį baseinėlį – vietos pasišokti čia palikta sočiai.
„Dainava“ – privaloma aplankymui Druskininkų įžymybė, nors vakarodami joje, paminėsim ir kitas kurorto grožybes: vilniškės „Vasaros“ dvynę „Voveraitę“ (sezoninį kino teatrą), ūksmingas medžių alėjas, senuosius medinukus, Vasaros estradą, kavinukes Nemuno pakrantėje… Visa tai – ne Dievo dovanos, o triūso vaisiai darbščių druskininkiečių, miestą užauginsiančių iki tarptautinį žinomumą turinčio sveikatinimosi kurorto. Na, kol klausomės baseinėlyje čiurlenančio nediduko fontanėlio, pasamprotaukime apie „Dainavos“ ateitį: agentūra VBS („Viena bobutė sakė“) man pakuždėjo, kad pri(ch)vatizacija neaplenks ir populiariojo komplekso, o būsimajam savininkui net nebus keliami reikalavimai išsaugoti A.Mackelaitės kurtus vitražus, tad geriausia atveju jų lauks užkalimas drožlių plokštėmis ar lentomis, o blogiausiu – toks, pat, kaip ir šios talentingos vitražistės kūrinių palangiškėje „Vasaroje“. Druskininkų įžymybė praras visą vidaus puošybą, patalpose ims veikti mineralinio vandens išpilstymo įmonė, tad A.Eigirdo ir A.Mackelaitės kurtą interjerą pakeis pilstymo įranga ir daugybė tuščių bei pilnų butelių. Tuo „Dainava“ nieku neišsiskirs iš daugumos sunaikintų senųjų restoranų ir kavinių interjerų, nors ne kompartijos funkcionieriai ar sovietų kariškiai juos kūrė, tad jokio ideologinio atspalvio tose jaukiose ir meniškose aplinkose nebuvo nei kvapo.
Kelionė į Druskininkų „Dainavos“ praeitį krypsta link pabaigos, o mes turim sutarti, kur keliausim kitąsyk: siūlykit jūs laišku į info@aidai.lt!
Apsilankyti Druskininkų praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
