„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“).
Ne vien sunkus bei nuolatinis fizinis darbas, bet ir įgimti genai Gvidui suteikė drūto vyro išvaizdą: plačiapetis, plaštakos kaip ližės, ilgos ir galingos rankos, stambių kaulų veidas, ir žemas, duslus balsas. Po ilgos vasariškos dienos, grįžęs iš darbų laukuose, Gvidas sočiai vakarieniaudavo, ir atsigulęs lovoje, imdavosi skaityti vietinį kompartijos oficiozą – laikraštpalaikį „Tiesa“. Kolūkio pirmininkas tiesiai šviesiai buvo Gvidui išrėžęs, kad ketina paskirti jį brigadininku, tačiau tokiose atsakingose pareigose dirbti gali tik partinis – komunistas. Norom nenorom, bet teko Gvidui kompartijon stoti, ir prievolę prenumeruoti „Tiesą“ pelnyti. Pareigą skaityti propagandinius paistalus Gvidas stengėsi vykdyti uoliai, mat buvo pareigingas vyriokas, tik sekėsi jam sunkiai. Skaitydavo garsiai – balsu, bet dažnai pereidavo prie jau skaitytos eilutės, arba kurią nors visai praleisdavo, tad tekdavo darsyk skaityti sakinį iš pradžių. Keblūs, oi kokie keblūs buvo tie kompartijos oficiozo darbuotojų sukurpti propagandiniai paistalai… Taip jis kankindavosi geras dešimtį minučių, iki iš miegamojo imdavo sklisti kurtinantis knarkimas. Tekdavo tyliai užverti duris, o ir pagalve galvą užsivožti, nes net Gvido žmona Dalė jau senai kartu su juo nemiegodavo – taip garsiai anas knarkdavęs. Belieka paklausti savęs ir jūsų, mieli bičiuliai: ar tas kaimo darbštuolis Gvidas buvo idėjinis komunistas, ar tik partinį bilietą turėjęs paprastas žemdirbys, apie ideologinius-propagandinius paistalus ne kažin ką teišmanęs?
Įprastai ilgoka įžanga apie anapilin jau iškeliavusį personažą nėra atsitiktinė: bandysim atskleisti priežastį ar priežastis, dėl kurių kape vartosi nuolat ujamas ir menkinamas Justinas Marcinkevičius. Kadangi viską gyvenime vertiname lygindami, pradžiai palyginsime ir mane su Arvydu Saboniu: kuklaus autoriaus 1,94 metro kaipmat nublanksta prieš Sabonio 2,2X metro – tai aukštas aš, ar visgi žemas, ypač – šalia Sabonio? Šįsyk lyginsime ne ūgius, o nuopelnus ir visuomeninę pagarbą su priklausymu sovietinei komunistų partijai. Ir pradėsime anaiptol ne nuo Marcinkevičiaus, o kad ir nuo anuomečio tenoro Nr.1 – Virgilijaus Noreikos.
Priminsiu, kad Justinas Marcinkevičius buvo Lietuvos („TSR“) rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas (pirmininku buvo Juozas Baltušis). Taigi, Marcinkevičius – savotiškas kultūros „funkcionierius“ užgrobtoje sovietinės Rusijos imperijos Lietuvoje. Baisi gėda, ką jau čia ir bešnekėti!.. O kaip ten mūsų visų gerbiamas – yra už ką – Virgilijus Noreika? Vajė, gi legendinis – nuvalkiotas epitetas, jį nesyk dar pakartosim – maestro Noreika ne tik kompartijai priklausė, bet ir Nacionaliniam operos ir baleto teatrui ilgą laiką vadovavo! Tačiau dar buvo apdovanotas Stalino ordinu už lietuvių liaudies dainų atlikimą laikais, kai dažno mūsų dar sviete nebuvo. Tačiau kurį laiką dirbo Didžiajame teatre imperijos sostinėje Maskvoje, dainavo rusiškų operų arijas, galbūt apie grįžimą Lietuvon ne itin ir galvodavo? Visgi Virgilijaus Noreikos nuopelnai lietuviškajai operai neginčijami, todėl iki žemiškosios kelionės pabaigos – o ir po jos – jis išliko bei išliks neginčytinai gerbiamu.
Kapstom kultūros klodus toliau, ir negailestingai dairomės į kino pasaulio didžiuosius. Šįkart kibsim į šonus ne garsiesiems lietuviško kino režisieriams, o bene žinomiausiam – tegul kiti kino meno didieji neužsigauna – operatoriui Jonui Griciui. Kadangi jaunoji ir jauniausioji kartos gali Griciaus darbų ir nebeprisiminti, o televizijos nebesivargina lietuviškus sovietmečio filmus demonstruoti, keletą jo kurtų darbų pavardinsiu: “Paskutinė atostogų diena” (užsienyje filmas demonstruotas “Mergaitė ir aidas” pavadinimu), 1964 m., apdovanotas “Sidabrinių burių” prizu Lokarno kino festivalyje 1965-ais, “Niekas nenorėjo mirti”, 1965 m., apdovanotas valstybine premija 1967-ais, “Seklio Kalio nuotykiai”, “Turtuolis, vargšas” ir t.t. Puikūs operatoriaus darbai ir ne Lietuvoje filmuotų juostose: “Hamletas” 1964 m., “Karalius Lyras”, 1970 m. (šiame filme vaidino ir Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis), “Mėlynoji paukštė”, 1970 m., kartu su kompanija “XX Century Fox”. Ar Jonas Gricius priklausė komunistų partijai? Taip, ir net metus galiu įvardinti – nuo 1960-ų: negalvokit, kad manoji atmintis tokia fenomenali, tiesiog po ranka turiu 1985-ais išleistą enciklopedijos keturtomį. Neginčytina viena – šio kūrėjo nuopelnai lietuviškam kinui ir jo mokyklai yra milžiniški.
Kad jau prakalbome apie kino pasaulį, teks ir “legendinius”, o kitaip tariant – iškiliuosius, talentinguosius, žymiuosius, garsiuosius – aktorius prisiminti. Dirstelsim į Regimanto Adomaičio, Donato Banionio, Juozo Budraičio, Laimono Noreikos kurtus personažus. Taigi, kapstysim kūrybą aktorių, kurių dėka Lietuvos kinas sugebėjo pažvelgti į pačias žmogiškosios būties ir sielos gelmes, kurių pastangomis lietuviški filmai prasiskynė kelią į pasaulį pro geležinę sovietinės cenzūros uždangą. Visus minėtus artistus sieja viena kūrybinė nuodėmė: vaidino propagandinį-ideologinį atspalvį turinčiuose filmuose (nevardinsiu, nes sąrašas būtų ilgokas). Kuriuos minėtų vaidybos galiūnų vaidmenis prisimename: daugel nusipelniusius lietuviškam kinui, ar svečiose šalyse kurtus prosovietinius? O gal prisiminsim vieną iškiliausių Lietuvos skaitovų Laimoną Noreiką? O gal jo ir Regimanto Adomaičio kurtą Mažvydo vaidmenį? O gal Adomaičio įkūnytą Mindaugą? Visgi, jau laikas lietuviškos kultūros grandus palikti ramybėje, ir imtis paties Justino Marcinkevičiaus: kuo jis taip nusikalto, kad nuolat susilaukia įžūlių ir suktai vienpusiškų antpuolių?
Marcinkevičiaus bėda glūdi svoryje. Negalvokit, kad jis buvo aukštas kaip Sabonis, ar sunkus kaip Savickas. Tiesiog jo žodžio svoris, autoritetas ir jėga Lietuvoje visada, o ypač – Atgimimo laikmečiu – buvo milžiniški. Joks kompartijos funkcionierius ar Sąjūdžio veikėjas neturėjo tokios įtakos Lietuvoje, kaip Marcinkevičius. Todėl daugeliui buvo patogu slėptis už plačios Justino Marcinkevičiaus žodžio nugaros. Antai, pribrendo visuomenė ir anuometė Aukščiausioji Taryba įteisinti lietuvių kalbą valstybine, tad teko Marcinkevičiui šios Tarybos posėdyje (1988-ų lapkričio 18-ą) tarti įvadinį žodį dėl būtinybės Lietuvoje kalbėti lietuviškai, o ne imperijos primesta kalba. Tiesa, apie tokią kardinalią permainą po keliasdešimties metų rusifikacijos, Marcinkevičius viešai – televizijos laidose, renginiuose, diskusijose, mitinguose – ėmė kalbėti gerokai anksčiau, kuomet kiti apie tai tylėjo suraukę ne kaktą. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio – būtent toks, “apsidraustinis”, buvo šio judėjimo pavadinimas – steigiamajame suvažiavime įžanginį žodį irgi tarė Justinas Marcinkevičius. Išties, dar neaišku buvo, ar imperija nesmogs represijomis visam tam “persitvarkymui” ir jo aktyvistams – tai nesėkmingai ir pabandė daryti 1991-ų pučo vadukai – tad dėl šventos ramybės ir buvo eilinį sykį pasikavota už galingos Marcinkevičiaus žodžio nugaros.
Esama tokio taiklaus ir išraiškingo žmogiškosios ydos epiteto – “garbėtroška”. Šiandieną garbus senolis, kurio nuopelnų Lietuvai niekas nesiima ginčyti, trokšta būti įvardintas ar įamžintas Atgimimo laikmečio “pirmuoju numeriu/asmeniu” – “numero uno” (it.). Pavydi jis Justinui Marcinkevičiui garbės, nes būtent poetas buvo ir liks Atgimimo vedliu, būtent jo žodis buvo skvarbiausias ir pasiekdavo gerokai gilesnes lietuvių sielų gelmes, nei kyštelėjusių iš už Marcinkevičiaus nugaros postringautojų-gražbyliautojų. Tad, rodos, būtų prasminga patriarchui galų gale atsisakyti to garbės troškimo, ir duoti komandą “stop!” saviesiems klapčiukams, kurie išsijuosę menkina Justino Marcinkevičiaus nuopelnus, atidirbinėdami už pinigingus postus ir malones. Sunku, sunku kiekvienam mūsų keistis, ir darome tai tik verčiami kardinalių gyvenimo aplinkybių, tačiau reiktų senoliui pabandyti atsitiesti prieš kelionę amžinybėn, ir susitaikyti su mintimi, kad Justino Marcinkevičiaus vaidmuo tautos Atgimime visados išliks svarbiausias.
(Rengiant publikaciją, naudotasi AIDAI.LT fotoarchyvu.)
