“Važiuosime visi į muziejų!”, – pranešė naujieną istorijos mokytoja, ir klasė suūžė: “Valiooooo!”. Ką čia ir besakyti, juk daug įdomiau vietoje įkyrių pamokų keliauti muziejun, kur protinga teta papasakos apie žilos senovės įvykius, išvysi praeitį liudijančius eksponatus, o ir su klasiokais bus galima troleibuse pasiplepėti! Įtarimą sukėlė tik nurodymas pasirišti pionieriškus kaklaraiščius ir užsivožti raudoną kepuraitę: kažin, kokiame muziejuje privaloma vilkėti tuos “visada pasiryžusių tęsti komunistų partijos žygį” pionierių uniformas? Išvirtę iš 14-o maršruto autobuso, anuomet iš Antakalnio važiavusio į Partizanų (dabar – Naugarduko) gatvę, kurį laiką pėdinom Neries pakrante link įspūdingo ir modernaus pastato, keliais tūriais pakibusio virš stiklinių pirmojo aukšto sienų. Šiandieną, prisimindamas tuometį naivokų vaikiščių žygį į vieną propagandos irštvų, suprantu, kad būtent tas pastatas tąkart ir buvo vienintelis vertas apžiūros bei dėmesio, nes jame slypintys eksponatai buvo verti konkretaus… Tiek to, kadangi šį pasakojimą skaitys ir žavios damos, ir vienas-kitas nepilnametis, neminėsiu, ko tie eksponatai nusipelnė, bet bandysiu korektiškai apibūdinti: verti buvo šnipšto. Ilgokai klausęsi gidės postringavimų apie nepaprastą Lietuvos pažangą sovietmečiu (jei tokios ir būta – tai kantrių ir darbščių lietuvaičių, o ne “tarybų valdžios” dėka), susidomėjome tik muziejuje buvusiais kariniais eksponatais, nes tuometis gyvenimas buvo smarkiai persunktas ne tik sovietinės, bet ir karinės/militaristinės propagandos. Įsiminė tik įspūdingas pastato suplanavimas keliais lygiais, šviesios ir erdvios patalpos, pro langus matoma graži Neries panorama, naujumu kvepiančios sienos. Iš manojo pasakojimo jau spėjote suprasti, kad keliaujame po patį sovietinio brežnevinio sąstingio apogėjų – 9-ojo dešimtmečio pradžią – kai duris Vilniuje atvėrė sovietinių ideologinių muziejų flagmanas – Revoliucijos muziejus, veikęs iki pat 1991-ų. Šiandieną talentingo architekto Gedimino Baravyko suprojektuotame, ir jau spėjusiame patirti rekonstrukciją (dėl statybinių trūkumų) pastate įsikūrusi Nacionalinė dailės galerija, o jei iškart neprisimenate, kur gi tokios esama, patarsiu: netoliese vilniškio sakurų sodo, šalia įspūdingos Juozo Mikėno skulptūros “Pirmosios kregždės”, sukurtos dar 1964-ais, o įgyvendintos po daugiau nei trijų dešimtmečių – 1987-ais. Visgi, šįkart mes keliaujame sovietiniam laikmetyje, tad pastato architektūrai dėmesio skirsime kitą sykį, o dabar dairysimės į anuomet gausiai Lietuvoje užveistas ideologinių muziejų gretas: koks gi šlamštas juose saugotas, kaip bandyta skalbti smegenis porai lietuvaičių kartų? Dairomės į senas nuotraukas: viršuje – pramonės augimą Lietuvoje rodęs stendas Revoliucijos muziejuje.
Revoliucijos muziejaus pompastiškam atidaryme 1980-ais matome tipinį sovietinių viešųjų iškilmių vaizdą: tautiniais drabužiais aprengtos “dėkingos” lietuvaitės, nešinos gėlėmis partinėms bonzoms, tolėliau plaikstosi ant vieno kurpaliaus sukurptos sovietinėje imperijoje kalėjusių respublikų sovietinės vėliavos, o dešiniajame nuotraukos krašte matom pūpsančius partinius funkcionierius. Belieka pasidžiaugti, kad solidus ir modernus pastatas po gero dešimtmečio ims deramai tarnauti meno eksponavimui.
Gedimino Baravyko projektuotas pastatas 9-ame dešimtmetyje atrodė taip pat šiuolaikiškai bei novatoriškai, kaip ir šiandieną.
Nykesnę už Revoliucijos muziejaus ekspoziciją rasti buvo sunku…
…bet įmanoma: tereikia nuklysti į to paties muziejaus ankstyvesnę praeitį, kai espozicija veikė dab. Vytauto Kasiulio dailės muziejaus patalpose.
Ekspozicijos nykumu su Revoliucijos muziejumi sėkmingai varžėsi kruvinojo bolševikų komisaro F.Dzeržinskio memorialinis muziejus Paupio gatvėje.
Į F.Dzeržinskio kadaise gyventą medinuką užklysdavo tik tos pačios mosties lankytojai – buvę bolševikėliai, o sovietmečio pabaigoje namuko sodelyje atsiras kraujyje skandinusio Rusiją “Ypatingosios komisijos” (“Črezvyčiajnaja komisija”, rus., sutrumpintai – “ČK”) vadovo stovyla, bet apie ją – kitąkart.
Dar vienas “smegenų skalbyklos” filialas veikė neišvaizdžiame medinuke dab. Pamėnkalnio gatvės kieme – čia kadaise įvyko pirmasis suvažiavimas Lietuvos bolševikėlių partijos, nuo pat pradžių kurpusios kėslus prijungti Lietuvą prie sovietinės Rusijos, tad pastarosios dosniai finansuotos.
Vienu ideologinių forpostų Kaune sovietmečiu buvo P.Cvirkos memorialinis muziejus, gausiai prisodrintas bolševikinės propagandos eksponatais.
Bolševikinio perversmo ir teroro Rusijoje 1917-1919 m. dalyviams skirtas stendas Šiaulių “Aušros” muziejuje (8-as deš.) irgi kėsinosi į sveiką protą.
Pavedžiojau jus tik po kelis Lietuvoje veikusius sovietinės ideologijos gyvatynus, tačiau tam kad įsivaizduotumėt šios propagandos srities apimtis, dar šiek tiek pavardinsiu: K.Poželos memorialinė ekspozicija Bardiškių kaime, Pakruojo rajone, J.Garelio memorialinė ekspozicija Pievėnų kaime, Mažeikių rajone, A.Domaševičiaus memorialinės ekspozicija Panevėžyje, M.Melnikaitės memorialinis muziejus Zarasuose, ideloginio turinio ekspozicijos būta ir Kauno istorijos muziejuje, Istorijos-etnografijos muziejuje Vilniuje, ir dar dažname muziejuje ar muziejėlyje. Atgimimo kartai teks nueiti šį erškėčiuotą ideologinės “smegenų skalbyklos” klystkelį, išsaugoti sveiką protą bei blaivią nuovoką, kad pasiekti Sąjūdžio aušrą, atvesiančią Lietuvą į valstybingumo kelią.
Kalionėje į sovietinės propagandos surengtas “smegenų skalbyklos” pinkles mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
