Visai neseniai istorikai, literatūrologai, politikai ir visuomenininkai laužė ietis dėl Vilniaus centre stūksojusio paminklo rašytojui ir aktyviam sovietų talkininkui – Petrui Cvirkai, prieš keletą metų žiniaklaidoje virė diskusijos dėl kuklios meninės vertės skulptūrų ant vilniškio Žaliojo tilto, tačiau šie sovietmečio stabai tebuvo tik maža dalelė to sovietinio „palikimo“, kurį teko valyti iš Lietuvos miestų ir miestelių viešųjų erdvių, palydint kelionėn į Grūto parką. Norinčius sužinoti, kokiems gi veikėjams sovietmečiu buvo sukurptos akulptūros bei monumentai, kviečiu nukeliauti į tą laikmetį, kai propaganda buvo įkyri ir atgrasi Lietuvos žmonių nuolatinė palydovė, kartu ir pasidžiaugti, kad šios sovietmečio pamėklės nugrimzdo praeitin, arba surado joms labiausiai tinkančią vietą – Grūto parko pamiškes. Šioje kelionėje praeitin aplenksime gūdžiai nuvalkiotus – daugsyk tiražuotus ar plagijuotus – sovietinių diktatorių Lenino bei Stalino paminklus, biustus, paminklines lentas ir kitas pamėkles, o dairysimės į mažiau žinomų veikėjų stabus – tokių Lietuvoje anuomet buvo priskaičiuota bemaž pora šimtų. Didžiulį darbą teko nuveikti Atgimimo kartai, atsikratant visų šių gremėzdų.
Vaikštinėdami pamėgtuose Druskininkuose, atrasime paminklą sovietinei partizanei Marytei Melnikaitei: nacių sučiupta ši diversantė buvo nubausta mirties bausme, vėliau sovietų vadovybė jau suteikė Sovietų Sąjungos didvyrės vardą. Toks sovietinis apdovanojimas suteiktas mažiau nei šimtui moterų, todėl Marytės Melnikaitės kultas sovietmečiu Lietuvoje buvo įgyvendinamas jos vardu pavadinant gatves, įmones, statant paminklus, o Vilniaus oro uoste būta jos portretinės mozaikos. Nuotraukoje – paminklas M.Melnikaitei, 1965 m.
Marytės Melnikaitės vardą jau minėjome, tad dažnam turbūt kyla klausimas: o kas gi buvo ši veikėja, kur būta paminklo jai, be jau matytojo Druskininkuose? Lenko J. Melniko nuo Jurbarko ir rusės Antaninos Moisejevnos duktė, Marija Melnikaitė anksti įsipainiojo į bolševikų ideologines žabangas: būdama tik 17-os metų, ji įstojo į komjaunimą, o 19-os tapo sovietų kariuomenės dalinio – 16-osios lietuviškosios divizijos (beje, lietuvių joje buvo tik trečdalis) – kare. 1943-aisias buvo permesta į Lietuvą diversinei veiklai prieš nacius vykdyti, buvo Zarasų komjaunimo sekretore, drauge su kitais sovietiniais partizanais subūrė partizanų būrį „Kęstutis“. Vykdydama karinę diversiją, buvo sučiupta naciams talkinusių lietuviškųjų policajų, ir 1943-ųjų liepą sušaudyta. Paminklas jai buvo pastatytas Zarasuose, ant dailaus ežero kranto įrengus aukštą granitinį postamentą. Prie paminklo M.Melnikaitei vykdavo ideloginiai minėjimai, o sovietinių švenčių metu būdavo padedamos gėlės, rėžiamos ugningos partinių funkcionierių kalbos.
Aplink sovietinius stabus būdavo įrengiamos jaukios, želdinių prisodintos, dailiais žibintais apšviestos erdvės, taip viliojant miestelėnus prie ideologinio turinio paminklų. Nuotraukoje – paminklo sovietinei partizanei Marytei Melnikaitei aplinka Zarasuose, dailaus ežero pakrantėje.
1947-aisiais rusų kinematografininkai sukurpė neįmantraus siužeto propagandinį filmą „Marytė“, pasakojusį apie M.Melnikaitės likimą. Filmas rodytas visuose kino teatruose gerą savaitę, tačiau žymesnio susidomėjimo nesulaukė, ir atgulė į filmotekų lentynas. Filmuojant šį ideologinio siužeto ir kuklaus meninio lygio filmuką, vilniškėje Pilies aikštėje – būtent taip anuomet vadinta dab. Katedros aikštė – buvo pastatytas laikinas paminklas M.Melnikaitei.
Šiandieną Vytauto Montvilos vardas jaunajai kartai jau vargu ar bežinomas, o sovietmečiu jis buvo minimas greta „pirmojo proletarinio“ poeto – liūdno likimo jaunuolio Juliaus Janonio – nes V.Montvila buvo vienas aktyviausiųjų literatų, nuosekliai besidomėjusių sovietine santvarka, sovietinių literatų kūryba. Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, ir vykdant Lietuvos inkorporavimą į SSRS, V.Montvila karštai sveikino šiuos procesus, šlovino sovietinę valdžią ir jos ateitį Lietuvoje. Turėtų nestebinti, kad naciams 1941 m. okupavus Lietuvą, V.Montvila už savąją prosovietinę veiklą buvo įskųstas nacių saugumui, nedelsiant suimtas, ir jau 1941-aisiais buvo sušaudytas.
Šeštajame dešimtmetyje kauniškiame Vytauto parke buvo pastatytas paminklinis biustas V.Montvilai, jo vardu pavadinta gatvė. Kūrinio autoriaus etikos sumetimais neminėsim, biusto pastatymo metai 1959-ieji, V.Montvilos vardu anuomet buvo pavadintos ir alėja bei aikštė Kaune.
Atėjo laikas mums sugrįžti prie žymiausiojo lietuviškojo bolševiko – Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, bendražygių vadinto Vikentij‘um Semionovič‘ium – atminimo įamžinimo, kurio imtasi pastatant išties įspūdingo dydžio paminklą vilniškėje (dab.) Rotušės aikštėje: gigantiška stovyla aikštėje iškilo 1960-aisiais, aikštės pakraščiuose pasodinus plačias raudonų gėlyčių juostas. Dailės (daugiausia – pigių propagandinių-ideologinių) kūrinių muziejumi paversta sostinės rotušė davė pavadinimus ir kitoms viešosioms edvėms: Vokiečių gatvė pervadinta Muziejaus gatve, o pačiai aikštei suteiktas Muziejaus aikštės pavadinimas.
V.Mickevičius-Kapsukas buvo prakaulaus kūno sudėjimo, nedidelio ūgio bolševikų partijos veikėjas, kartu su bendražygiais ir sovietų Rusijos pagalba bandęs 1918 m. sukurti ir įteisinti bendrą Lietuvos bei Baltarusijos sovietinę respubliką – vadinamąjį „Litbelą“, tačiau apie pusmetį pratempusi jų „sovietų valdžia“ žlugo, o jos kurpėjai išsilakstė – dauguma jų pabėgo į sovietinę Rusiją. Skulptorius pavaizdavo anaiptol ne tikrovišką V.Mickevičiaus-Kapsuko povyzą, idealizuodamas bei romantizuodamas kuklią žymiausiojo lietuviškojo bolševiko išvaizdą. Nūnai ši stovyla stūkso Grūto parke.
Neliko pamirštas „lietuviškasis leninas“ ir Kaune: šeštajame dešimtmetyje (1958 m.) buvo pastatytas Istorijos muziejaus kiemelyje, ir stūksojo iki pat 1990-ųjų lietuvio autoriaus sukurptas V.Mickevičiaus-Kapsuko biustas, 1990 m. vasarą nugriautas jaunalietuvių, bet po kelių dienų vėl atstatytas. Šiandieną šios sovietmečio pamėklės Kaune nelikę nei kvapo.
Dabar tik interneto platumose rasime skurdžias žinias apie Vladą Rekašių – iš Biržų krašto kilusį talentingą vaikiną, anksti įsipainiojusį į bolševikinės idielogijos pinkles, savąjį gyvenimą baigusį, tebūnant tik 27-ių. Poteas, vertėjas ir žurnalistas, jis nuklydo į Rusiją, ten buvo bolševikų parengtas ardomajai veiklai Lietuvoje, tad 1918-1920 m. vykdė antivalstybinę veiklą Kupiškyje, Telšiuose ir Plungėje, kurioje ir buvo mirtinai peršautas suėmimo metu.
Plungės propagandininkai smarkiai džiaugėsi, atradę garbintiną veikėją net ne sovietmečio, o jo vangių ansktyvųjų užuomazgų 1918-1920 metais, todėl Vl.Rekašiaus palaikai buvo perlaidoti į kapinių centrą, o septintojo dešimtmečio pradžioje buvo pastatytas paminklinis biustas.
Įdomu, kad jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo sukurtas ideologija persmelktas filmas „Žaizdos žemės mūsų“, skirtas Žemaitijoje veikusiems sovietiniams agitatoriams, aktyvistams, diversantams.
Kurį garsų Baltaragį žinote? Išties nedvejodami paminėsite malūnininką Baltaragį, įamžintą ir Kazio Borutos apysakoje, ir Kauno dramos teatro spektaklyje (1966 m.), ir muzikiniame filme „Velnio nuotaka“ (1974 m.), ir Viačeslavo Ganelino balete (1979 m.) Tiesa, tas Baltaragis, muzikiniame fime žavėjęs mus galingu Viktoro Malinausko balsu, yra nors ir tragiška, bet vsgi teigiama asmenybė, bet būta ir kito Baltaragio – Kazio, kuriam skirtas biustas ne atsitiktinai buvo patupdytas ant aukšto postamento nedidukame miestelyje – Joniškėlyje, dab. Pasvalio savivaldybės teritorijoje. Kazio Baltaragio biografija gana panaši ir į Juliaus Janonio, ir į Vlado Rekašiaus: būdamas jaunatviško amžiaus 0 neturėdamas nė dvidešimties – įsipainiojo į bolševikinės ideologijos žabangas, vykdė kenkėjišką veiklą prieš dar tik kuriamą Lietuvos valstybę, ir 1919 m. buvo Lietuvos savanorių suimtas ir nubaustas mirties bausme. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Joniškėlyje buvo pompastiškai atidengtas su bolševikinėmis šutvėmis susidėjusio jaunuolio biustas, o nūnai tik sovietmečio enciklopediniuose leidiniuose rasime skurdžias žinias apie „revoliucionierių“ K.Baltaragį: gimė 1899 metais Meškalaukyje, Pasvalio rajone, būdamas vos 16-os metų išvyko į Nižnij Novgorodą (Rusija), kur baigė mokyklą ir persisunkė bolševininiais gaivalais/paistalais. 1918 m. varė bolševikinę propagandą Joniškėlyje, buvo sovietinių aktyvistų vadu – karo komisaru. Gyvenimo kelią baigė būdamas dvidešimtmetis, 1919 m. balandžio 10-ą Joniškėlyje.
Ne, mes tikrai nepamiršome iš Lietuvos kilusį, vieną žymiausių bolševikinio perversmo 1917-aisiais Rusijoje – „geležinį“, o gal tikriau – kruvinąjį – Feliksą Dzeržinskį, kurio portretą iki šiol rasite Rusijos jėgos struktūrų kabinetuose. Būta Kaune ir paminklo vienam J.Stalino bendraminčių ir bendražygių – „geležiniam Feliksui“ F.Dzeržinskiui – taip pramintam dėl negailestingumo malšinant kitaminčių pasipriešinimą valdžią Rusijoje užgrobusiai bolševikų šutvei. Iš Lietuvos kilęs F.Dzeržinskis su maištininkais susidėjo dar XIX amžiuje, už savuosius kurstymus daugelį metų buvo įkalintas, teko jam cypėje patupėti ir už anticarinę agitaciją Kaune. Vienam svarbiausių sovietinės epochos veikėjų buvo visa aikštė įrengta, o paminklą šiam bolševikinio teroro pradininkui nuvertė jaunalietuviai 1990-ųjų vasarą. Sovietinio skulptoriaus S.Merkurovo sukurtas F.Dzeržinskio bronzinis biustas Kauno istorijos muziejaus pašonėje atsirado dar pokario metais – 1947-ais, o istorijos paraštėse atsidūrė 1990-aisiais, išties geriausia vieta jam – Grūto parke. Devintojo dešimtmečio pradžioje F.Dzeržinskio biustui atrasta gerokai solidesnė ir matomesnė erdvė, nei Istorijos muziejaus kaimynystė – biustas perkeltas ant naujo postamento F.Dzeržinskio vardu pavadinton aikštėn, įrengton buvusio turgaus vietoje. Paminklas demontuotas 1900-ųjų vasarą, o nuotraukoje jis dar ankstesnėje vietoje – prie Istorijos muziejaus (~1977 m.)
Jei jau sutarėm versti – taip ir darykim: imam porą laužtuvų, lyną tvirtesnį, ir visu būriu keliaujam į Prano Eidukevičiaus vardo Odos ir avalynės fabriką, buvusį tuometėje P.Cvirkos gatvėje, kurio kieme sovietmečiu ir riogsojo to Eidukevičiaus paminklinis biustas. Taigi, dėliokim viską iš pradžių: kuo būta Eidukevičiaus, kad jam ir biustas paminklinis sukurptas, ir gamybinė įmonė jo vardu pavadinta? Kalbėdami apie XX amžiaus pradžios Lietuvos bolševikėlius, dažniausiai minime vieną jų lyderių – Vincą Mickevičių-Kapsuką, sugretindami jį su Rusijos bolševikėlių lyderiu Vladimiru Uljanovu-Leninu, net paminklas šiems abejiems veikėjams buvo 1979-ais atidengta Saulėtekyje, prieš naujuosius universiteto fakultetus, pavadintas „Leninas ir Kapsukas Poronine“ (anksčiau jau minėjom šį griozdą, tad šįkart nesiplėsim). Po truputėlį apeidami įvairių laikmečių Vilniuje pasėtus, ir gana operatyviai nurinktus svetimkūnius stabus, nupėdinsim ir iki dabartinėje Rotušės aikštėje stypsojusio idealizuoto paminklo Kapsukui, bendražygių vadinto Vikentij Semionovič Mickevič, o dabar sugrįžkim prie Eidukevičiaus. Berods, būsime užtaikę ant bolševikėlio, nei kiek ne mažiau aršaus ir „nusipelniusio“ Vilniui, nei „Vincentas Semionovičius“: pirma, ką galime pasakyti apie Eidukevičių, bendražygių vadintą Franc Vikentjevič Eidukevič, tai jo bolševikinės veiklos atkaklumą. Gimė Pranukas Kybartuose, 1869-ais, o su įvairaus plauko „revoliucionieriais“ susidėjo būdamas tik aštuoniolikos: už savuosius darbelius ne kartą carinių emisarų buvo kalintas ir ištremtas. Vilniuje su pertraukomis šlaistėsi 1904-1919 metais, o 1908-1909 jam net pavyko sukurstyti Vilniaus odininkus gana dideliam streikui. Stengėsi Lietuvos socialdemokratų partiją sukergti su Rusijos socialdemokratais, keliolika metų buvo Lietuvos komunistų vienu lyderių, kurpė sąlygas pirmajam Lietuvos kompartijos suvažiavimui, o 1918-ųjų pabaigoje ir 1919-ųjų pradžioje kartu su kitais bolševikėliais bandė įsitvirtinti Vilniuje ir Vilnijoje, įgyvendindami Maskvoje sukurpto Litbelo – Lietuvos ir Baltarusijos bolševikinės-sovietinės valstybėlės – projektą. Eidukevičiaus svarbą to meto bolševikinėse struktūrose, ir tos veiklos nepernelyg atsakingus bruožus parodo keletas dokumentų, pakliuvusių į propagandinius sovietmečio leidinius: šiandien turite galimybę pamatyti ir kadaise šlovinto vieno įtakingiausių Lietuvos bolševikėlių paminklinį bronzinį biustą (sukurptą ir pastatytą 1959-ais, buvusį bemaž metro aukščio, biusto autorius Napoleonas Petrulis), ir keletą iškalbingų Litbelo laikų atgarsių. Kaip gi sekėsi tam Eidukevičiui, bolševikams sprukus nuo Želigovskio legionierių 1919-ųjų pavasarį? Apsistojo Rusijoje, 1921-ais dar pasireiškė kruvinos bolševikinio teroro organizacijos – Ypatingosios komisijos (Črezvyčiajnaja Komisija – rus., sutrumpintai ČK) – veikloje Smolenske, o 1926-ais Maskvoje iškeliavo Anapilin (ar tokiomis pat aplinkybėmis, kaip Zigmas Aleksa-Angarietis – nežinoma).
Šiandien nei šio paminklo, nei aplink jį buvusios erdvės nebėra nei pėdsakų: šalia vilniškių A.jakšto ir Kaštonų gatvių sankryžos stovi moderni skulptūra, aplink ją įrengtas nedidekuaks jaukus skverelis, už kurio stiebiasi naujos statybos daugiabutis. Sovietinio sąstingio pradžioje – 1973-aisiais – čia būta erdvaus skvero šalia tuometės Komunarų (dabar – A.Jakšto) gatvės, kurio centriniu akcentu tapo paminklas Z.Aleksai-Angariečiui – vienam žinomiausių lietuviškųjų bolševikų, kurio likimas daug kuo panašus į dažno lietuvaičio, įsipainiojusio į bolševikinio persversmo Rusijoje 1917-aisiais peripetijas.Sovietmečiu tai buvo vienas labiausiai minimų ir garbinamų lietuviškųjų bolševikų, tiesa, jo liūdnas gyvenimo galas buvo nutylimas, ir jau netrukus sužinosite, kodėl taip slapukauta. Nuotraukoje matome stovylos atidengimo ceremoniją 1972-ais, pirmojo plano dešinėje stovi sovietiniai bonzos, arčiausiai fotografo – smarkiai pasenęs A.Sniečkus. Stovylą supa privalomoji tautiniais drabužais pasidabinusių lietuvaičių, saliutuojančių (pagarbą atiduodančių) pionerių ir sovietines vėliavas laikančių asmenų grupė. Sovietinė nomenklatūra negalėjo sau leisti keliaklupsčiauti vien V.Leninui: uoliai ieškota vietinių „revoliucionierių“, kuriuos būtų galima garbinti. Vieną tokių – pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų šeimoje gimusį Zigmą Aleksą, vėliau pasirinkusį Angariečio slapyvardį – nutarta įamžinti net 5,5 metro aukščio skulptūra, atidengta minint Z.Angariečio 90-ąsiais gimimo metines.
1882 m. vasarą pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų šeimoje gimė sūnus, kuris buvo pavadintas Zigmu. Jaunėlis buvo ligotas, silpnas, nelabai sutarė su kitais šeimos nariais, nesijautė mylimas tėvų. Dar mokyklos suole Zigmas Aleksa susidomėjo marksizmo idėjomis. 1906 m. netgi sukurstė kumečių streiką prieš… savo tikrą tėvą. 1918 m. pabaigoje Z. Aleksa, pasirinkęs Angariečio slapyvardį, jau Vilniuje. Ten jis su Vincu Mickevičiumi-Kapsuku ir kuria Lietuvos komunistų partiją. Ši nauja organizacija paskelbia dekretą, kad visa valdžia Lietuvoje pereina į darbininkų ir valstiečių tarybų rankas, o naujoji Lietuva laikysis vienybės su Sovietų Rusija. Mūsų laimei, šis projektas nepasisekė. Lietuva tuo metu atsilaikė. Aleksų šeimos narių biografijos – neeilinės: vyresnieji broliai Jonas Pranas ir Konradas užėmė aukštas pareigas tarpukario Lietuvoje (vienas buvo Žemės ūkio ministru net penkiose vyriausybėse, kitas ėjo Žemės ūkio akademijos prorektoriaus pareigas), o štai jaunėlis Zigmukas susidėjo su bolševikais. Jie Angariečiui deramai atsidėkojo: 1938-aisiais, gūdžiausiais stalinistinio teroro metais, jis buvo enkavėdistų suimtas, ir pakliuvo žvėriškumu garsėjusiam tardytojui A.Langfangui. Kankinimų metu Angariečiui buvo sužalotas stuburas, jį paralyžiavo, gulintį ir 1940 m. sušaudė. Visgi sovietinėje literatūroje rasite Angariečio tokį biografijos finalą: „MIRĖ 1940 m. Maskvoje“..
Mažai kam žinomas, ir dar mažiau kieno bepamenamas, minėto F.Dzeržinskio talkininkas Mečislavas Kozlovskis pūpsojo šalia tuomečio (ir dabartinio) Aukščiausiojo teismo. Tokia vieta jam buvo parinkta, nes turėjo teisinį išsilavinimą, kuriuo naudojosi ne tik gindamas teismuose bolševikus, teisiamus už antivalstybinę veiką, bet ir po bolševikinio perversmo Rusijoje terorizuodamas idėjinius priešus: buvo bolševikų represinės organizacijos – Karinio revoliucinio komiteto tardymo (kaip tardyta, galima numanyti iš jau minėto Z.Angariečio biografijos) komisijos vadas. 1919 m. bandė kelti Vilniuje bolševikinę sumaištį kartu su V.Mickevičiumi ir kitais „Litbelo“ (bendros Lietuvos ir Baltarusijos sovietinės valstybės) kūrėjais, bet lenkų legionieriams užėmus Vilnių, pabėgo į Rusiją. Sovietinė istoriografija mini, kad „MIRĖ 1927 m. Maskvoje“, o ar tokiomis pat aplinkybėmis, kaip ir Z.Aleksa-Angarietis – nežinoma…
Grožėdamiesi buvusiu „Lietuvos geležinkelių“ pastatu vilniškėje Mindaugo gatvėje, atmintyje atgaivinam faktą, kad XX a. pradžioje šis pastatas buvo aukščiausias Vilniuje, o tuometėje Kavkazskaja (Kaukazo) gatvėje buvusiame pastate anuomet buvo įsikūrusi Polesės geležinkelių valdyba. Priešais šį įspūdingą pastatą, kitoje Mindaugo g. Pusėje, yra nedidelis jaukus skverelis, nūnai priglaudęs „Obuolio“ skulptūrą, kurios pastatymą globojo pats prezidentas Valdas Adamkus. Vilniečių „granitke“ vadintas skverelis buvo kiek aptvarkytas prieš „Obuolio“ pastatymą, o ko gi būta šioje erdvėje anksčiau, juk skverelio sutvarkymas aiškiai suponuoja iškilmingą aplinką?.. Aštuntojo dešimtmečio viduryje skverelyje, ant aukšto postamento, buvo pastatytas Jano Pševalskio biustas, o link Algirdo ir Švitrigailos (anuomet – V.Montvilos) gatvių ėjusi A.Vivulskio gatvė buvo pavadinta Jano Pševalskio vardu: kas per vienas šis veikėjas, ir kuo gi nusipelnęs buvo Vilniui? Tai sovietinio pogrindžio veikėjas, prieš pat mūšius dėl Vilniaus 1944-ais metais sučiuptas nacių, ir 1944-ųjų balandžio mėnesį gestapo nužudytas.
Atgimimo kartai, paaukojusiai beginklių žmonių gyvybes prie Vilniaus televizijos bokšto ir Medininkuose, teks ne tik sugrąžinti Lietuvą į valstybingumo kelią, bet ir išmėžti bene porą šimtų sovietinių pamėklių, plačiai pasklidusių mūsų šalyje. Atgimimo žmonės išvalys nuo jų Tėvynę.
Šioje kelionėje Lietuvos praeitin mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
