Dar neatsitokėjote nuo mūsiškės kelionės praeitin po ideologinius muziejus? Dar gyvi įspūdžiai iš propaganda permirkusios Revoliucijos muziejaus ekspozicijos? Atgimimo kartai smegenys būdavo plaunami ne tik kad kasdien, bet kur tik pasisuksi, tad ir jums neleisiu pernelyg atsilapaiduoti nuo anuomečių “gėrybių”: šiandieniai pseudoistoriniai daltonikai gudriai nutyli visos šios “smegenų plovyklos” intensyvumą bei mastą, nes juos pavaizduojant tikroviškai, sunku net susivokti, kokių dvasinių pastangų ir ryžto reikėjo atsibundant iš sovietinio sąstingio letargo. Galim tik didžiuotis Atgimimo karta, o ir jos tėvais bei seneliais, išsaugojusiais tautinę dvasią, brendant per klampius sovietinės propagandos bei rusifikacijos dumblus. Kadangi meno sovietizavimas yra labai plati tema, tad šįkart apsiribosim ne pačių meno kūrinių, tegul ir menkaverčiai nuobodžių, analize, o pasidairysim po sovietmečio muziejus, akimis ieškodami lietuvaičiams pirštų “šedevrų”.
Vilniaus rotušėje, kurioje cariniu laikmečiu veikė miesto teatras – ir aikštė priešais rotušę vadinta Teatro (“Teatralnaja”, rus.) – buvo įkurdintas dailės muziejus, vis “padabinamas” sovietiniais transparantais. Užsukim jo vidun 6-ame dešimtmetyje.
Akys raibsta nuo Lenino biustų, darbininkų skulptūrų ir jų maketų (jų tarpe įdomesnis tik pomirtinio paminklo S.Nėriai vienas variantų, kurį atrasite titulinėje nuotraukoje – viršuje), šachtininko skulptūros (nesu tikras, ar Lietuvoje kada nors būta šachtų…), didžiulių paveikslų propagandine tematika. Nagi, įsižiūrėsime į vieną kitą iš arčiau…
Berods, būsime aptikę tikrus “socialistinio realizmo” meno klodus, o jeigu dar arčiau prieitume?
Net trys autoriai peckeliojo šį pigų, ir todėl prastą sovietinių propagandistų “kūrybos” plagiatą, tik jame vietoj boševikų stabo Lenino pavaizduotas lietuviškasis “leninas” – vadinamojo Litbelo kurpėjas, bolševikėlis Vincas Mickevičius-Kapsukas, rėžiantis kalbą 1919-ais dab. filharmonijos salėje. Sovietmečiu filharmonijos fasadą “dabino” lentelė lietuvių ir rusų (valstybine Lietuvoje…) kalbomis, kad čia “1919-ais metais paskelbta tarybų valdžia”, nors pačios “darbo žmonių deputatų tarybos” tebuvo fikcija: jos palaipsniui tapo visiškomis partinių funkcionierių pastumdėlėmis.
Ilgai netrunkame, ieškodami rusiškos propagandinės terlionės kloduose net penkių(!) dailininkų 1950-ais nupeckiotą mozonę, kuria galėjo pasinaudoti kurpę jau lietuviškąjį “meną” apie Kapsuko kalbą filharmonijoje: visos tokios mozonės buvo kurpiamos ant vieno ideologinio kurpalio.
Solidžią vilniškės rotušės laiptinę aplenkdami, traukiam į kitą salę: kokius gi ten “meno” stebuklus atrasim?
Solidus ir žinomas menininkas (neįvardinsim, kad nesivartytų grabe) nutapęs iršradingą fantaziją, apie “partizanų kovą dėl Vilniaus 1944-ais”, tolumoje išties galime atžainti šv.Jonų bažnyčios varpinę ir stačiatikių šventovę. Tikrovė, vienok, buvo kita: nacių kariūnai kaip šiltą vilną suvystė neryžtingą Vilniaus krašto miškuose besislėpusių sovietinių partizanų puolimą, tad trauktis nacius privertė tik sovietų armijos škvalinė ugnis.
Na, o kad nemanytumėte, kad prikūriau pasakėlių apie rotušės pastate sovietmečiu veikusį Dailės muziejų, užsukite jo vidun patys 1961-ais.
Matau, kad jums jau pakako įspūdžių iš vos vieno vilniškio muziejaus, kad susidarytumėt nuomonę apie sovietinio meno vaidmenį smegenų skalbykloje, tam šiam kartui “socrealizmo” jau gana, o šioje kelionėje praeitin mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas bei senoji dokumentika.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
