Straipsniai
Tiktai saulė, tiktai jūra? Dviejų draugų atostogos Nidoje anuomet (II)
Džiugu, kad jums patiko, o ir savus prisiminimus sužadino, manasis pasakojimas apie atostogas Nidoje paskutinųjų sovietmečio metų vasarą, tad, pusnims apglėbus Lietuvą, tęsim kelionę į saulėtų kopų kraštą. Visgi smagiausia ir romantiškiausia pramoga buvo pasivaikščiojimai kopose, nes vaikštinėti jose draudžiama nebuvo, įspėjamosios lentelės draudė tik šliuožti nuo kopų žemyn, mat taip jos ardomos. Kopose vaikštinėdavo gausios draugų kompanijos, mintyse įsivaizduodamos savąją „ilgą kelionę per kopas“. Užburiantis pajūrio augalų kvapas, vėjo sudėlioti fantastiški smėlio raštai, unikalus reljefo įvairumas, boluojantys jūros bei marių kontūrai nuteikdavo ypač pakiliai ir romantiškai. Neretai ir sutemus porelės traukdavo į kopas, kuriose tuomet imdavo sklisti įsimylėjėlių jaudulio kupini balsai ir intymūs garsai. Vienas mūsiškis pasivaikščiojimas baigėsi nuotykiu,
Tolima savitarnos pirmtakė – “Užkandinė-automatas”
Šiandieną nebenustebinsi nei vieną savitarna, o jau nutolusių 1958-ųjų spalį Vilniuje duris atvėrusi savitarnos užkandinė – pavadinta mechaniškai ir nevykusiai išverčiant pavadinimą iš rusų kalbos – sukėlė tikrą furorą: jau pirmąją dieną joje apsilankė penki tūkstančiai žmonių. Prekybos-maitinimo sistema buvo nesudėtinga: kasininkė pardavinėjo žetonus, kurių kiekvienas tiko konkrečiam užkandinės aparatui, tad prieš pirkdamas žetoną, turėjai apsispręsti, ką tądien valgysi ir kuo atsigaivinsi (prekiauti ir alumi bei vynu). Netrūko užkandinėje ir karštų patiekalų, tad greitai papietauti norinčių netrūkdavo. Pirmoji tokia užeiga duris atvėrė prospekto 5-ajame name (ten ir šiandieną esama maitinimo įstaigos), kiek vėliau kita savitarnos (“automatinė”) užkandinė atsidarė dabartinėje Pylimo gatvėje. Jei vaikų kavinių atsiradime lietuvaičiai buvo aiškūs novatoriai –
Rasa Stulpinienė. Žiemiška šiluma
Žiema anuomet prasidėdavo „tvarkingai“, savo laiku, būta net labai ankstyvų, kai lapkričio 1 – ąją žemė jau būdavo įšalusi. Pirmasis sniegas krisdavo ne ant žalios žolės prieš Kalėdas kaip dabar, o ant dar spalį šalnų nuvirintų, pajuodusių tų metų žalumos likučių. Balta žiema kaime, kur driekiasi laukai ir būtinai netoliese dunkso miškelis ar miškas, tyvuliuoja ežeras, teka upė, buvo tikras stebuklas akims, tiko bet kuriam žiemos švenčių atvirukui, tik tais laikais nelabai kas fotografavo – daugiausia tie, kas valgė iš to duoną. Aišku, būta entuziastų, kurie tuo užsiėmė, valandų valandas užsidarę ryškindavo tas savo nuotraukas, taip dažnai susilaukdami šeimynykščių priekaištų, kam užsiima niekais, kai namuose yra rimtesnių darbų…Beje, nuotraukas darydavo
Apdovanojimus – į atlapą, darbus – į nebūtį
Anokia čia paslaptis, kad rengiu jums kelionę į „Merkurijų“: ne tą, kuris artimiausias Saulei ir smarkiai įkaitęs, o į komfortišką, įkaitusią vien nuo prekybinių aistrų, kauniškės Laisvės alėjos puošmeną. Tačiau pirma turime atiduoti pagarbą jau anapilin iškeliavusiam „Merkurijaus“ autoriui, įsimintinais darbais vešėjusiam architektui Algimantui Sprindžiui – džiaugčiausi, jei ir Vilnių būtų išpuošęs toks daugiaplanis ir daugiaidėjis architektūros profas, bet… Tad mūsiškė kelionė šįkart bus irgi savita, nes prisiminsime solidžius apdovanojimus tiek anuomet, tiek po kovo vienuoliktosios, pelniusio Kauno architektūros metro darbus, išnykusius architektūros neokomjaunuolių iniciatyva. Ar pamenat: „Pasaulį seną išardysim, iš pamatų pačių ir tuo, naujai pasaulį atstatysim – kas buvo nieks, tas bus viskuo“? Taip, bičiuliai, tai internacionalo žodžiai,
VIKTORINA: vilniškės bohemos buveinės – ar atpažinsit jas?
Nors esame aplankę jau daugybę stilingų užeigų visoje Lietuvoje – apybraižų sąrašą atrasite, įvedę AIDŲ paieškoje žodį “restoranas” – tačiau būti restoranų liūtais ar liūtėmis nepretenduojam, o tiesiog bandome perprasti anuometę restoranų kultūrą, smarkokai įtakojusią kūrybinės bohemos, o ir ne vien jos, tuometį kultūrinį mentalitetą. Iki pat devintojo dešimtmečio vidurio, kai masinio kooperatyvų steigimosi ir pogrindinio biznio legalizavimosi kontekste restoranus bei kavines užplūdo kampuoti vyrukai bei pinigais taškęsi prekeivos, apsilankyti restorane buvo įprasta kiekvienam, juk daugelis šventė gautas premijas, jubiliejus, rengė vestuves ar giminės susibūrimus. Malonaus poilsio vietų būta nedaug, bet jos stengėsi puoselėti tobulą estetiškos aplinkos, kultūringo aptarnavimo bei gardžių vaišių derinį, nes nuo jo priklausė pagrindinis personalo pajamų
Ateikite paveizėti: nusipirkome naują sekciją!
Klausimų būdavo net ne vienas, o iškart keli, bet ir tie tokie, kad dabar būtų pavadinti fatališkais: kaip įpirkti, juk ne vieno atlyginimo reikėdavo, o net kelių; kur įsigyti „nepablatom“, o tiesiog nuėjus parduotuvėn: kaip sutalpinti ankštame ir nepatogiame būste; kaip atsivežti ir užboginti siaura laiptine; kaip surinkti, naudojant komplekte esančią prastos kokybės furnitūrą? Ir visgi, magiškas naujo baldo kvapas – faneruotė juk ne laminatas, o natūrali! – bei begalinis noras pasijusti bent šiek tiek civilizuota persona, varė į priekį ieškoti…baldų. Užsieninius – vokiškus, lenkiškus, jugoslaviškus – iškart paliekam už galimybių ribos, nes tokie prieinami tik VIP personoms: partiniams funkcionieriams, prekybininkų klano nariams, kagėbistiniams pašlemėkams. Tad lieka savi, mieli ir
Rasa Stulpinienė. Žiemos langai
Anais laikais, sovietmečiu, langai buvo mediniais rėmais, apie jokius plastikinius niekas nebuvo net girdėjęs. Langas iš trijų dalių: atsidaro po vieną iš kraštų, o vidurinis ne. Labai svarbu metaliniai kabliukai – po du kiekvienam atsidarančiam – viršuje ir apačioje. Atidarei langą – užkabink kabliukus, nes vėjas kai papūs, kai trinktels rėmą su stiklu, kai pažirs šukės, tai žinosi. Bet tai, kas pasakyta, tinka kitiems metų laikams.Žiemos langai – visai kas kita. Jie būdavo įdedami. Tik atšalo, jau ir neša dviese nuo aukšto, laviruoja laiptais žemyn. Šitie langai neatsidarantys, ir kabliukų jokių nėra. Juos tiesiog atsargiai įstatydavo į vasarinių erdvę. Taip, palangės nebelikdavo, bet jos niekam ir nereikėjo. Jei kitu laiku
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VIII). Karikatūros ideologizavimas
Įprastai prieš pagrindinio filmo pradžią parodydavo kelių minučių trukmės propagandinę „Tarybų Lietuvą“ arba kokį kitą ideologinį filmuką apie „didžiulius liaudies ūkio laimėjimus pasitinkant (n-tąjį) partijos suvažiavimą“, tačiau vakariniuose kino seansuose kartais būdavo piktnaudžiaujama tokios dokumentikos demonstravimu. Savaime suprantama, kodėl: vilniškiam kino teatre „Lietuva“ lenkų filmas „Tvanas“, kuriame vaizduojama ir anuometė Lietuvos tikrovė, žiūrovui kainavo rublį keturiasdešimt kapeikų – dvi serijos po septyniasdešimt kapeikų. Kino teatrai susigalvodavo gudrų pasipinigavimo būdą imti dar keliasdešimt kapeikų už „dokumentinių filmų demonstravimą“, juk žiūrovas niekur nepabėgs iš salės – išsėdės ir tas dešimt-dvidešimt-trisdešimt minučių dokumentikos. Tokie pagudravimai susilaukdavo ir skardžių švilpimų salėje, nes nei surūdijusios kapeikos anoji dokumentika verta nebuvo. Tačiau būta retos išimties –
Saviti architektūriniai sumanymai, taip ir nesulaukę įgyvendinimo
Nuolat keliaudami po Vilniaus – ir ne vien jo – praeitį, stebimės ir žavimės (retkarčiais – piktinamės) įvykusiomis permainomis, o štai kelionės po galėjusius atsirasti pastatus bei statinius yra gerokai retesnės – laikas ištaisyti šią akivaizdžią spragą, ir pakviesti jus į šeštajame dešimtmetyje ant vatmano nugulusius, įspūdingus tiems laikams projektus. Kartu bandysime atspėti, kuriose Vilniaus vietose turėjo/galėjo atsirasti vienas ar kitas pastatas, spėsime priežastis, kodėl jiems nelemta buvo stoti vilniečių tarnystėn. Kaip ten bebūtų, net ir neįgyvendinti sumanymai akivaizdžiai liudija anuomečių architektų lakią vaizduotę, sumanų išradingumą, puikų architektūrinių tendencijų išmanymą. Nuotraukoje viršuje – Technikos rūmų Vilniuje interjero projektas, autorė M.Miliauskaitė, 1958 m. Sporto rūmų Vilniuje projektas, autorius A.Purys, 1956 m. Sporto
Ne tokios garsios, bet ne mažiau žavios užeigos
Džiugu, kad jums patinka mūsiškės kelionės į lietuviškosios restoraninės kultūros praeitį, tad šį darganotą vakarą vėl leisimės kelin – lankysime kiek mažiau žinomus restoranus bei kavines, savaisiais interjerais žavėjusius gausius svetelius. Laikas daro savo, ir šiandieną jau nebelengva rasti patikimą informaciją apie vienos ar kitos senosios užeigos interjero autorius, restoraninę aplinką puošusių meno kūrinių autorystę. Kaip jau susigaudėte patys, žvelgsime į laikmečio permainų neatlaikiusius Lietuvos kūrėjų darbus, nusineštus audringų pokyčių viesulo. Jautrų prisiminimais pasivaikščiojimą pradėsime nuo viršuje esančioje nuotraukoje įamžinto varėniškės “Dainavos” interjero (nepainiokit su aplankytomis Druskininkų ir sostinės “Dainavomis”), kurio kol kas pavyko aptikti vienintelę nuotrauką – jos dėka ir grožimės Arvydo Každailio 1975-ais sukurtu horeljefu. Švenčionyse veikusio restorano
Rasa Stulpinienė. Žiema kaime
Besidžiaugiant žiema, kurios nebuvo jau pastarąjį laiką (savaitė su minusine temperatūra ir lengvi sniego pabarstukai, pro kuriuos prasišviesdavo visai neįšalusi žemė, nesiskaito), atmintyje iškyla žiemos, apie kurias pasakodavo man kiti, kurias jau ir pati prisimenu. Mintyje turiu 1970 – uosius ir vėliau. Prisimenu savo senelius, kaimą, jo žmones. Kaip gyveno, kaip bendravo, ko troško, dėl ko pykosi. Kas tuos žmones skyrė, o kas suartindavo.Nežinau kodėl, bet pirmiausia prieš akis iškyla kelias. Jis prasideda atsišakojimu nuo Žemaičių plento, kurį, atsiradus automagistralei Kaunas – Klaipėda, ėmė vadinti senuoju (daug tokių atsišakojimų būta, greičiausiai ir tebėra, tik vieni kaimai ir gyvenvietės matydavosi bet kuriam „ikarusu“ iš Vilniaus ar Kauno važiuojamčiam į Šiaulius, Klaipėdą
Kalėdinės dovanos – puikios knygos – AIDŲ prenumeratoriams!
Puikios naujienos esamiems (>3 mėn.) ir būsimiems AIDŲ prenumeratoriams: kiekvienas, užsiprenumeravęs AIDUS trijų mėnesių (ketvirčio) ar ilgesniam – pusmečio arba metų – laikotarpiui, gaus dovanų paties pasirinktą knygą iš daugiau nei pusės tūkstančio leidinių sąrašo – jį peržiūrėti ir atsisiųsti galite čia. Įforminę prenumeratą, parašykite į info@aidai.lt, kurio leidinio pageidausite bei savuosius duomenis – vardą, pavardę, tel. Nr., paštomato adresą – siuntimui: jei įforminote prenumeratą ketvirčiui, galite rinktis leidinį …/3, jei pusmečiui – leidinį …/6, jei metams – leidinį …/12. Siunčiame Omniva ir LP Express paštomatais, siuntimas jums nekainuos. Paplatinkite šią gerą žinią savo draugams ir bičiuliams. ‘AIDUS’ SKAITAI – DAUG SUŽINAI!
Lietuviška žiema su sniego pilimis, sniečkių mūšiais ir ledo ritulio batalijomis kieme
Brisdamas su augintine per pusnis, dairiausi ir žiaugiausi pasakišku grožio mišku, o sau pažadėjau: nebebambėsiu, kad gatvės užsnigtos, kad reikia mosuoti sniego kastuvu bei ieškoti vietos automobiliui prie prekybos centro, o pasidžiaugsiu tikra lietuviška žiema – balta, snieginga ir pūgų padabinta. Pėdindamas puriais sniego paklotais, atgaivinau atmintyje savąją vaikystę speiguotomis žiemomis, ir nejučiomis ėmiau nūniuoti estrados primadonos dainą, savą žodį įterpdamas: „O kaip norėčiau atgalios aš į vaikystę savo!..”, tad šįkart bandysiu atsukti laikrodį kokiu pusšimčiu metų atgal, kai nei kompiuterių, nei išmaniųjų nebuvo, o ir brangiai anuomet kainavęs televizorius anaiptol ne kievienuose namuose mirgėjo, taigi vaikams buvo lig valiai noro mėgautis žiemos dovanomis, apsiginklavus rogėmis, slidėmis ir pačiūžomis. Poros
Šiltame vandenyje, krintant snaigėms: ne kubile, o kurgi tuomet?
Nepamirštamus įspūdžius paliko apsilankymas atvirame „Žalgirio“ plaukimo baseine: šiandieną nesąmone pavadintumėt atvirą šilto vandens baseiną žvarbiuose žiemos gniaužtuose, tačiau anuomet pigūs energijos ištekliai niekais vertė racionalaus taupumo sampratą. Apsilankymui baseine reikėjo turėti guminę kepuraitę ir pliažines šlepetes, kurias palikdavom prie apledėjusių laiptelių į baseiną, tad lipti vandenin tekdavo tvirtai įsikibus turėklą. Pojūtis, kai plaukai šiltame, garuojančiame vandenyje po atviru dangumi, į baseiną krintant ir tirpstant snaigėms, o dar spaudžiant keliolikos laipsnių šaltukui, liko nepamirštamas, nors žvelgiant į šią pramogą blaiviu nūdienos žvilgsniu, tokios pramogos ekonominis racionalumas yra smarkiai abejotinas. Smarkiai garuojantis šiltas vanduo įvilkdavo visą baseiną į savotišką rūką, tad galėdavai neatpažinti draugą, besipliuškenantį už kelių metrų nuo tavęs. Taip
Rasa Stulpinienė. Žiemužei besibeldžiant
Tada žiemą sniego būdavo iki kelių, nuo speigo tvoros pokšėjo. Daugumos vaikų popietės po pamokų prabėgdavo rogėmis leidžiantis nuo kalnų ir kalniukų. Pasitaikydavo ir nugriūti, ir skaudžiai atsitrenkti į medį. Per įkaitusius skruostus byrėdavo ašaros, bet šalto sniego gniūžtė, pridėta prie skaudančios vietos, ir draugo žodžiai skausmą nuimdavo kaip ranka. Bliauti buvo nevyriška, o tikras draugas pažadėdavo nuostabiausių dalykų: atiduoti brangiausią pašto ženklą, parodyti savo slėptuvę netoliese, duoti apelsiną, leisti papiešti savo flomasteriais – ypač jei pats būdavo prie tos ašaras sukėlusios nelaimės tyčia ar netyčia prisidėjęs. Skųstis buvo neįprasta – geriau susitarti patiems. Tėvai vis tiek nesupras, o barti tikrai gausi.Tais laikais bečiužinėjant labai greitai bėgdavo laikas, todėl namo
Fotografo pėdomis sekant: ar atpažinsim įamžintą panoramą?
Ne tik pirmoji meilė, bet ir pirmasis retronuotraukų albumas – mieliausias ir įdomiausias ne vien tuo, kad šviesą išvydo chruščiovinio atlydžio metu, todėl nuotraukos ir įdomios, ir išties meniškos ir nuotaika bei rakursu. Viena bėda: albumo įdėklas – knygutė, kurioje tuomet įprastai buvo surašomos nuotraukose pavaizduotos vietos, įvykiai ir žmonės, bei pačių nuotraukų autoriai – yra pasimetęs, ir visos pastangos rasti šį šaltinį-patarėją kol kas yra bevaisės. Taigi šįvakar kartu bandykim atrasti vienos iš šio albumo įdomesnių nuotraukų vietovę, ir užfiksuotus objektus, žinodami tik prie nuotraukos esantį vaizdingą įrašą: „Industrinė romantika“. Žinome, kad albumas skirtas Vilnius, žinome laikmetį – šeštas dešimtmetis, matome tiltą ir berods, Vilnią (Neriai upė kiek siauroka),
Ech, teisingai sakydavo Bračas: “Juokas – dalykas rimtas”!
Kas tas Bračas buvo – beje, šaunus vyras – ką apie pacukus pasakodavo, susižinosite patys interneto gelmėse, o šįvakar juokinsiu jus anekdotais. SPARTUOLIS Susiruošė bobutė važiuoti į turgų, klausia savo seną vyrą: “Ką tau nupirkt?”– Batus, – atsako šis.Bobutė turguje nupirko batus ir sau šį bei tą, tik batams dėžutės jai nedavė, tad užsuko į vaistinę ir prašo:– Gal galit duoti kokią tuščią vaistų dėžę?Vaistininkė davė bobutei prezervatyvų pakelių dėžę, o ant jos užrašas: „Prezervatyvai, 1000 vnt.“ Įlipo bobutė į autobusą ir važiuoja namo, o vienas keleivis perskaitė užrašą ant dėžės ir klausia:– Bobule, ar ilgam jums užteks?– Kai mano diedas šitaip drožia, tai per pusmetį suvarys. ATLEIDIMAS Miršta senas
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VII). Meno ideologizavimas
Dar neatsitokėjote nuo mūsiškės kelionės praeitin po ideologinius muziejus? Dar gyvi įspūdžiai iš propaganda permirkusios Revoliucijos muziejaus ekspozicijos? Atgimimo kartai smegenys būdavo plaunami ne tik kad kasdien, bet kur tik pasisuksi, tad ir jums neleisiu pernelyg atsilapaiduoti nuo anuomečių “gėrybių”: šiandieniai pseudoistoriniai daltonikai gudriai nutyli visos šios “smegenų plovyklos” intensyvumą bei mastą, nes juos pavaizduojant tikroviškai, sunku net susivokti, kokių dvasinių pastangų ir ryžto reikėjo atsibundant iš sovietinio sąstingio letargo. Galim tik didžiuotis Atgimimo karta, o ir jos tėvais bei seneliais, išsaugojusiais tautinę dvasią, brendant per klampius sovietinės propagandos bei rusifikacijos dumblus. Kadangi meno sovietizavimas yra labai plati tema, tad šįkart apsiribosim ne pačių meno kūrinių, tegul ir menkaverčiai nuobodžių,
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (III)
Darbinę karjerą pradėjau baigęs dešimtą klasę: vasarai įsiforminau ūkio dalies darbininku viename Vilniaus archyvų, ir iškart gavau garbingą bei atsakingą užduotį – išboginti tūkstančius bylų iš Trakų gatvės pašonėje esančios pranciškonų bažnyčios (ją ir matote nuotraukoje viršuje). Jau buvau matęs seną – carinių laikų – nuotrauką, kurioje ant bažnyčios šono „puikuojasi“ rusiškas užrašas, kad joje esama archyvo. Aišku, archyvas bažnyčioje neatrodė taip originaliai, kaip, pavyzdžiui statybinių medžiagų laboratorija šv. Trejybės bažnyčioje ar turizmo bazė Trinapolio šventovėje, bet visgi įdomu buvo sužinoti, kaip gi tas archyvas atrodys. Senutėlės, smarkiai sudulkėjusios, carinius laikus menančios archyvinės bylos buvo tvarkingai sukrautos dviejų aukštų tvirtuose mediniuose stelažuose, tad laukė ilgas ir nuobodus „dulkių rijimas“ boginant
Restauruoti Lietuvos partizanų dokumentai, 70 metų išbuvę po žeme
Po beveik metus trukusių darbų restauruoti Lietuvos partizanų Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Laisvės rajono dokumentai, 2022 m. gegužės mėn. rasti Anykščių rajone, Troškūnų apylinkėse, miškelyje netoli Karčių kaimo. Laisvės rajono archyvas buvo sudėtas į 20 litrų talpos metalinį bidoną ir užkastas į žemę.Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Laisvės rajonas išaugo iš dviejų Šarūno rinktinės dalinių ‒ 1945 m. vasarą susibūrusios Gražinos kuopos ir 1946 m. rudenį įsteigtos Butageidžio kuopos. Šių kuopų pagrindu 1949 m. rugsėjį buvo suformuotas Laisvės rajonas, veikęs daugiausia Anykščių apskrities Troškūnų, Anykščių ir Kavarsko valsčiuose bei Kupiškio apskrities Subačiaus ir Viešintų valsčiuose. 1950 m. pabaigoje išformavus Algimanto apygardą, Laisvės rajonas buvo perduotas Vytauto apygardos Vaižganto rinktinei.Laisvės rajonui nuo
Rasa Stulpinienė. Prioritetai laiko rate
Buvo laikas, kai ieškant lengvesnio gyvenimo iš kaimo buvo bėgama į miestą. Bėgantieji labai stengėsi prie miesto aplinkos kuo greičiau pritapti, prisitaikyti arba…tiesiog ištirpti joje.Gyvenimas daugiabutyje, kur nereikia rūpintis malkomis, semti vandens iš šulinio, eiti į lauko tualetą, vonioje galima turkštis nors ir kasdien, daugeliui tėvų kaime atrodė laimės viršūnė.Tiesą sakant, visa Lietuva net nežinia kieno buvo suskirstyta į miestiečius ir kaimiečius. Dėl ko? Dėl tarmės, skirtingų gyvenimo sąlygų, dėl tradicijų ir papročių. Pagal tai, kaip žmogus atrodo ir elgiasi, buvo aišku, kas yra kas.Miestiečiai buvo “kietesni”: daugiau matę, labiau išsilavinę, lengviau bendraujantys, todėl į kaimiečius žiūrėdavo iš aukšto. Kaimietukai tai jautė, “užkabinti” skolingi nelikdavo, bet slapta miesčioniukams pavydėdavo. Ko,
Vienintelis toks ne tik Lietuvoje – unikalusis “Kubilas”
Kas gi vienija mūsų lankytus palangiškę “Vasarą”, šeduviškę “Užuovėją”, vilniškius “Briedį” bei “Lakštingalą”, druskininkiškę “Alką” ir Prienų pašonėje įsikūrusį “Kubilą”? Jūs visiškai teisūs: interjerų unikalumas bei itin liūdna jų lemtis, kaip, beje, ir absoliučios daugumos sovietmečiu lietuvaičių sukurtų interjerų – daugelis jų buvo nuniokoti nykiuoju “pri(ch)vatizacijos” laikmečiu, stilingiems restoranams bei kavinėms būnant pusiau bešeimininkiams. Na, o dabartiniai savininkai it kipšas kryžiaus vengia kalbėti apie jų nuosavybės praeitį, gal todėl, kad dažnas yra prisidėjęs prie saugotinų interjerų sunaikinimo, o galbūt ir įsivyravusi viso, sukurto sovietmečiu, menkinimo ir niekinimo praktika, lyg ne lietuvaičiai, o sovietiniai kariškiai ar partiniai funkcionieriai būtų Lietuvą dabinę. Suktai nutylima, kaip sumaniai anuomet kūrė lietuvaičiai, verždamiesi iš sovietinės cenzūros
Stabai, kurių atsikratėme: sovietinių pamėklių lemtis (I)
Visai neseniai istorikai, literatūrologai, politikai ir visuomenininkai laužė ietis dėl Vilniaus centre stūksojusio paminklo rašytojui ir aktyviam sovietų talkininkui – Petrui Cvirkai, prieš keletą metų žiniaklaidoje virė diskusijos dėl kuklios meninės vertės skulptūrų ant vilniškio Žaliojo tilto, tačiau šie sovietmečio stabai tebuvo tik maža dalelė to sovietinio „palikimo“, kurį teko valyti iš Lietuvos miestų ir miestelių viešųjų erdvių, palydint kelionėn į Grūto parką. Norinčius sužinoti, kokiems gi veikėjams sovietmečiu buvo sukurptos akulptūros bei monumentai, kviečiu nukeliauti į tą laikmetį, kai propaganda buvo įkyri ir atgrasi Lietuvos žmonių nuolatinė palydovė, kartu ir pasidžiaugti, kad šios sovietmečio pamėklės nugrimzdo praeitin, arba surado joms labiausiai tinkančią vietą – Grūto parko pamiškes. Šioje kelionėje praeitin
Talentingo menininko kūriniai, išnykę beatodairiško naikinimo girnose
Jūs šaunuoliai, oi, kokie šaunuoliai: mikliai atminty gaivinate mūsų keliones į “Dainavos”, “Vasaros”, “Žirmūnų” praeitį, o kur dar būsima kelionė į vilniškį “Šaltinėlį” – triukšmingą manosios babulės kaimyną!.. Na, ir girdžiu, puikiai girdžiu įtikinamus raginimus nepalikti nuošalyje ir “Palangos” restorano sostinėje, kurį irgi dabino meniškos sielos galiūno sukurtos grožybės. Šioje kelionėje į išnykusį lietuviškojo meno pasaulį mus lydės ne vien charizmatiško menininko darbų nuotraukos, bet ir šiltos emocijos apie cenzūros bei propagandos laikmečiu kurtą lietuvišką meną, savąja išmone, drąsa, novatoriškumu išsiveržusį toli už propagandinių rėmų (beje, nepavyko rasti nei vieno kūrinio, kurį garsusis kaldintojas būtų sukurpęs sovietiniam režimui pašlovinti). Neversiu jus raginti mane, o jau įvardinsiu šios kelionės herojų –
Atgaivos oazės sovietmečio kasdienybėje – šarmingi restoranai
Savosiose kelionėse į Lietuvos praeitį mes ne veltui skiriame tiek daug dėmesio restoraninei kultūrai, nes ji buvo bene rimčiausia išimtimi skurdokoje ir neįmantrioje sovietmečio kasdienybėje, kurią praskaidrindavo pavakarojimai su kolegomis, jubiliejaus šventimas ar vestuvių šurmulys. Aplankėme jau nemažai stilingų Lietuvos restoranų: „Dainavą“ Druskininkuose, vilniškes „Neringą“ bei „Dainavą“, sostinės senamiestyje viliojusius „Lokį“, „Senąjį rūsį“, „Medininkus“, T.K.Valaičio išpuoštus „Žirmūnus“, anuometę modernizmo žvaigždę – palangiškę „Vasarą“, žavėjomės druskininkiške „Alka“, pabuvojome kauniškėse „Gildijoje“ ir „Trijose mergelėse“, o visai nesenai dalyvavome tikrame randevu po senuosius Kauno restoranus. Tad esame jau šiokie-tokie senosios restoraninės kultūros žinovai, ir puikiai išmanom, kodėl sovietmečiu atvykėliams iš plačiosios imperijos užkaborių atvipdavo žiaunos Lietuvos restoranų erdvėse. Drąsiai galėtume teigti, kad ne
Iš sunkmečio – į gerovę: lietuvio studento įspūdžiai Danijoje 1993-ais (II)
Ir pačiam kirba tokios mintys: ar beverta kapstytis atmintyje, žadinant trijų dešimtmečių senumo prisiminimus, juk tame pačiame daniškajame Horsense, o ir pačioje Danijoje per trisdešimtį metų tikrai daug kas pasikeitė, tad ir palyginimas su šiandienine mūsų tikrove vargu ar aktualus? Po teisybei, mieli bičiuliai, dar ir kaip aktualus: daug ką prisimenu, lyg būtų nutikę vakar, nes labai ryškūs buvo kontrastai tarp anuometės skandinaviškos šalies ir sunkmečiu brendančios Lietuvėlės, tad ir dabar verta įsivertinti, ar sugebėjom visgi priartėti, o gal net ir pasivyti civilizuotą Europą, ar ir toliau tebeieškome savojo kelio į harmoningą ir darnią visuomenę, kurioje socialinis atsakingumas gerokai svarbesni už piniginės dydį. Dar neskaičiusius pirmosios pasakojimo dalies, kviečiu pasinaudoti
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (I)
“Žinai, Vyti, ką aš tau pasakysiu: Kaune niekada ir nebuvo tarybų valdžios”, – drąsiai teigia man tetėnas Romualdas, kelerius metus krimtęs mokslus Kauno politechniniam, vėliau gavęs paskyrimą į vilniškę elektronikos gamyklą “Vilma”. Romualdas jau pensijinio amžiaus, tad jam sunkoka pereiti į šiandieną įprastesnį terminą “sovietmetis”, “sovietų valdžia”, bet esmę jis nusakė visiškai teisingai: net sovietinio režimo sąlygomis kauniečiai įsigudrindavo ne tik sumaniai verslauti, bet ir ignoruoti dažną anuometį suvaržymą, absurdiškus reikalavimus bei apribojimus, ideologines nesąmones. Išradingam ir kūrybingam žmoguje glūdi ne tik mokėjimas išvengti propagandos bei cenzūros gniaužtų, bet ir sugebėjimas kurti dailią, mielą aplinką net ir visuotinio stygiaus – deficito – laikmečiu. Šįkart keliausime į senuosius Kauno restoranus, kurių
Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. Ideologiniai muziejai
“Važiuosime visi į muziejų!”, – pranešė naujieną istorijos mokytoja, ir klasė suūžė: “Valiooooo!”. Ką čia ir besakyti, juk daug įdomiau vietoje įkyrių pamokų keliauti muziejun, kur protinga teta papasakos apie žilos senovės įvykius, išvysi praeitį liudijančius eksponatus, o ir su klasiokais bus galima troleibuse pasiplepėti! Įtarimą sukėlė tik nurodymas pasirišti pionieriškus kaklaraiščius ir užsivožti raudoną kepuraitę: kažin, kokiame muziejuje privaloma vilkėti tuos “visada pasiryžusių tęsti komunistų partijos žygį” pionierių uniformas? Išvirtę iš 14-o maršruto autobuso, anuomet iš Antakalnio važiavusio į Partizanų (dabar – Naugarduko) gatvę, kurį laiką pėdinom Neries pakrante link įspūdingo ir modernaus pastato, keliais tūriais pakibusio virš stiklinių pirmojo aukšto sienų. Šiandieną, prisimindamas tuometį naivokų vaikiščių žygį į
Aldona Jakavonienė. “Laikom frontą!” Paroda apie Antaną Lukšą-Arūną
Prienuose vyko pilietiškumo pamoka, skirta Antano Lukšos atminimui Šiais metais Lietuva mini partizano, politinio kalinio, dimisijos kapitono, ilgamečio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko, Prienų garbės piliečio Antano Lukšos 100-ąsias gimimo metines. Šia proga lapkričio 9 d. Prienų krašto muziejuje vyko netradicinis renginys –-pilietiškumo pamoka. Jos metu buvo pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta paroda „Laikom frontą!”. Parodą pristatė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė. Susirinkusieji į pilietiškumo pamoką iš R.Driaučiūnaitės išgirdo apie Antano Lukšos gyvenimo istoriją, jo darbus vardan Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Tėvynę galima mylėti įvairiai: kuriant jai skirtas eiles, dainuojant jai skirtas dainas, skiriant
Išradingų druskininkiečių sukurtas unikumas – “ALKA”
Visai nesenai lankėme Druskininkų senamiestyje įsikūrusią Aleksandro Eigirdo ir Anortės Mackelaitės “dukrelę” – jaukiąją “Dainavą“, o šįkart noriu pasikviesti jus į bene unikaliausią anuometę kurortų užeigą – tiek kavine, tiek restoranu vadintą “Alką”, prigludusią prie Alkos tvenkinio. Abejonių jokių – jei šiandieną vyktų įdomiausio, savičiausio maitinimo įstaigos interjero konkursas, “Alka” nesunkiai pelnytų vietą apdovanotųjų tarpe. Pelnytų, jei jos kūrėjų vaisiai būtų toliaregiškai išsaugoti, bet kelionę į svečius pas “Alką” nepradėsime pastenėjimais apie beatodairišką senųjų kavinių ir restoranų įrengimo naikinimą, o prisiminsime šios unikalios ir ypatingą aurą turėjusios vietos kūrėjus. Nuotraukos pakuždės mums, kad neabejotinai prisidėjęs yra žmogus, mylintis gamtą ir puikiai perpratęs jos teikiamas galimybes išskirtinio interjero sukūrimui. Išties, tas
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (II)
Taip ir likome devintoje klasėje du nekomjaunuoliai – aš ir Raimondas. Pastarasis tėvų nuo mažumos buvo rengiamas tapti dvasininku, tad komjaunimas jam niekaip netiko. Pūstažandis, apkūnokas, Raimondas fizinio lavinimo (dabar tai būtų kūno kultūros) pamokose nuolat likdavo paskutinis rungtyse, tačiau tikėjimo reikaluose pirmaudavo. Kiekvieną sekmadienį galėdavai pamatyti jį patarnaujant mišiose antakalniškėje šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, į kurias užsukdavo ir mūsų mokyklos direktorius – sovietinio saugumo „bildukas“. Tankiai apsilankydavau mišiose ir aš, lydėdamas neprigirdinčią močiutę. Nežinau, ar kviesdavosi direktorius Raimondą „ant kilimėlio“ auklėjamajam-ateistiniam darbui, tačiau klasiokas Romas, gyvenęs toje pat daugiabučio laiptinėje, kaip ir Raimondas, šį auklėdavo savaip – niuksais. Mokyklos pašonėje buvęs Raimondo ir Romo penkiaaukštis buvo matomas
Modernaus gražuolio pirmtakai – Vandens sporto rūmai “Vilnius”
Šiandieną jo vietoje puikuojasi dailus šiuolaikiškas baseinų kompleksas, po rangovų bankrotų, teismų ir statybos pertrūkių išpukšėtas vilniškės valdžios. o mes šįkart leisimės kelionėn į praeitį, Vilniaus sporto objektų lankymą pradėdami nuo visų “Lazdynu baseinu” vadinto sveikatinimosi centro. Lazdynų baseinas (anksčiau Vandens sporto rūmai „Vilnius”) – sportinis baseinas Lazdynuose, vienintelis 50 metrų ilgio baseinas Vilniuje. 1980 m. Vilniuje buvo pastatyti Vandens sporto rūmai (architektas Edmundas Stasiulis). Tokio lygio solidaus baseino esama Kaune, „Girstučio“ rūmuose: juos 1975 m. pastatė Kauno Dirbtinio pluošto gamykla, nuo 2009 m. pradėtos „Girstučio“ sportinės dalies rekonstrukcija, o 2013 m. duris atvėrė Kauno plaukimo centras, kuriame yra minėtas 50 m ilgio baseinas. (Nuotraukoje viršuje – Vandens sporto rūmų
Lietuviškos estrados grandai: ar visus pamenat ir atpažinsit? (I)
„Legendinis“/“legendinė“ – būtent šiais, kiek nuvalkiotais, epitetais šiandieną apibūdinami lietuviškosios estrados grandai bei kolektyvai, populiarinę tautinę estradą sudėtingu šliaužiančio nutautinimo laikotarpiu. Laikas nenumaldomai bėga pirmyn, ir vis dažniau skaitome atsisveikinimo su ryškiausiomis nacionalinės estrados žvaigždėmis straipsnius ar nekrologus: tai ir neturėtų stebinti, nes dažnas jų – jau garbaus amžiaus. Šįkart prisiminsime ryškiausias anuometes Lietuvos estrados žvaigždes ir kolektyvus, kurių kūriniai kažin kodėl retokai atranda kelią į nacionalinio transliuotojo eterį, nekalbant jau apie komercinius televizijos ir radijo kanalus, užtvindytus nelietuviškomis melodijomis. Kelionėn į šlovingą lietuviškosios estrados praeitį mums talkins senų vinilinių plokštelių vokai, o jums teks gerokai pakrutinti atmintį, prisimenant tautinės estrados grandus. Šis populiarus dainininkas koncertuoja iki šiol, džiugindamas gerbėjus
Povilas Girdenis. Lietuvių partizanai ir ukrainiečių sukilėliai: 1944-1954 m.
Tarptautinė paroda „LIETUVIŲ PARTIZANAI IR UKRAINIEČIŲ SUKILĖLIAI: 1944–1954 M.“ eksponuojama ant buvusių KGB rūmų (Gedimino pr. 40, Vilnius) fasado, o virtuali paroda skelbiama Lietuvos archyvų virtualių parodų portale lietuvių ir ukrainiečių kalbomis Paroda “Lietuvių partizanai ir ukrainiečių sukilėliai: 1944–1954 m.” 1. Ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Ukrainoje Lietuvių ir ukrainiečių ginkluota kova už savo šalių Laisvę ir Nepriklausomybę įkvėpė ateities kartas ilgus dešimtmečius priešintis okupantui, 1990–1991 m. išsivaduoti iš sovietų priespaudos, o 2014 m. prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą – atremti agresiją. Partizaninis karas Lietuvoje prasidėjo 1944 m. vasarą ir truko iki 1953 m., bet pavieniai partizanai veikė ir vėliau. 1946 m. birželio 6 d. įkurta vieninga pasipriešinimo organizacija –
Povilas Girdenis. Netikėti atradimai palėpėje užmirštose dujokaukių dėžėse
Tvarkant į Archyvą saugoti priimtus dokumentus, kartais nustebina netikėti radiniai. Ne išimtis ir į Archyvą atkeliavę dokumentai, sudėti į dideles medines dėžes nuo dujokaukių. Šios dėžės ne vieną dešimtmetį pragulėjo Vilniaus g. 37 namo Vilniuje palėpėje. Gal būtų ten pragulėjusios dar ne vieną dešimtmetį, jei nebūtų prasidėjusi namo rekonstrukcija. Tik laimingo atsitiktinumo dėka dėžės su dokumentais nukeliavo ne į sąvartyną, o pakliuvo į archyvistų rankas. Už tai dėkojame bendrovės „INVL Baltic Real Estate“ darbuotojams.Name, kurio palėpėje rastos dėžės, sovietmečiu buvo įsikūręs Vilniaus miesto Spalio rajono vidaus reikalų skyriaus Pasų stalas. Tikėtina, kad jo darbuotojai, apie 1972 m. nereikalingus dokumentus sukrovė į dėžes ir jas sudėjo pačioje atokiausioje palėpės vietoje. Taip
“Lakštingala” negali nečiulbėti: lankomės vienoje originaliausių užeigų
Pavadinimui pasirinkau aliuziją su smarkiai pasiklydusios poetės kūryba, tačiau šįkart – o ir vargu ar kada nors kitąsyk – keliausime ne į jos kūrybos klodus, o į vilniškį Vingio parką, kuriame jau prieš pusšimtį metų veikė originalaus interjero ir gardžių šašlykų užeiga – “Lakštingala”. Jausdamas pagrįstus sentimentus lietuvaičių sovietmečiu kurtiems kavinių bei restoranų interjerams, nes taibuvo kur sudėtingiau nei šiandieną, esu nuodugniai pastudijavęs jų istorijas. Turbūt dažnas jau keliavote kartu su manimi į šeduviškės “Užuovėjos” praeitį, tad atrasite interjero panašumų ir su “Lakštingala”, ir su Prienų pašonėje įsikūrusiu “Kubilu”, ir šiokių-tokią analogijų su Druskininkų “Alka” (nors pastarosios kūrėjų išmonė dar labiau “rauna stogą” – pažadu jums kelionę į šią užeigą
Rasa Stulpinienė. Netikrų vyrų banda
KĄ GIRDĖJOME. Sovietmečiu kiekvienas berniukas nuo pat mažens turėjo svajoti būti ne šiaip berniuku, o tikru vyru. Kas gi tai yra? Pagal rašytas ir nerašytas sovietinio gyvenimo taisykles koks keturmetis tikras vyras, pavyzdžiui, niekada nesiskundžia darželio auklėtojai, nesislepia už mamos sijono, už save kovoja visomis keturiomis. Paūgėjęs tikras vyras visus nesusipratimus su bendraamžiais sprendžia ne žodžiais, o bet kam duodamas į liūlį. Dar vėliau toks tikras vyras taikosi į kompaniją vyresniems, anksti išbando nikotiną ir alkoholį, nebijo susidėti su bloga kompanija, skriaudžia silpnesnius už save, keikiasi, tėvo lupamas diržu neišleidžia nė garso, mėgsta iš kitų tyčiotis, blogai mokosi, su visais konfliktuoja, demonstruoja fizinę jėgą, linkęs į agresiją, bet kokia kaina
Mintimis grįžkim į vaikystę: ar atpažinsim žaviąsias vaikų kavines?
Prieš kurį laiką buvau pasikvietęs jus apsilankyti daugel džiaugsmo mažiesiems teikusiose vaikų kavinėse, tad šįkart kviečiu pamiklinti atmintį. Kuri vaikų kavinė ėmė veikti pirmoji? Pirmoji ėmė veikti „Pasaka“, duris atvėrusi 1960-ais Laisvės alėjoje, vilniškis „Nykštukas“ lankytojus pakvietė 1964-ais, „Sigutė“ Šiauliuose atidaryta 1967-ais, „Du gaideliai“ Klaipėdoje – 1973-ais. Kurioje vaikų kavinėje buvusi freska ir keletas vaikams pritaikytų baldų buvo atkurti? Privačios iniciatyvos dėka atkurta Birutės Žilytės-Steponavičienės ir Algirdo Eugenijaus Steponavičiaus tapyba, buvusi „Nykštuko“ kavinėje, atkurti ir keli kavinėje buvę, vaikams pritaikyti, baldai. Kurioje vaikų kavinėje filmuotos A.Žebriūno režisuoto filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ scenos? 1976 m. ekranuose pasirodžiusi Arūno Žebriūno juosta „Seklio Kalio nuotykiai“ filmuota Vilniuje, kelios scenos filmuotos „Nykštuke“. Kuriose vaikų
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Ne vien sunkus bei nuolatinis fizinis darbas, bet ir įgimti genai Gvidui suteikė drūto vyro išvaizdą: plačiapetis, plaštakos kaip ližės, ilgos ir galingos rankos, stambių kaulų veidas, ir žemas, duslus balsas. Po ilgos vasariškos dienos, grįžęs iš darbų laukuose, Gvidas sočiai vakarieniaudavo, ir atsigulęs lovoje, imdavosi skaityti vietinį kompartijos oficiozą – laikraštpalaikį „Tiesa“. Kolūkio pirmininkas tiesiai šviesiai buvo Gvidui išrėžęs, kad ketina paskirti jį brigadininku, tačiau tokiose atsakingose pareigose dirbti gali tik partinis – komunistas. Norom nenorom, bet teko Gvidui kompartijon stoti, ir prievolę prenumeruoti „Tiesą“ pelnyti. Pareigą skaityti propagandinius paistalus Gvidas stengėsi vykdyti uoliai, mat buvo pareigingas vyriokas, tik sekėsi jam
Brežnevinio sąstingio kontrastai: indų ligi soties, produktų nei kvapo
Draugo mamai Julijai jau devynios dešimtys metelių, tad laukdama kelionės anapilin, ji dažnai pasišneka jau pati su savimi. Kadaise būdavo įdomu ir smagu su ja pasikalbėti, nes racionalus protas ir gyvenimiška patirtis patalkindavo jai blaiviai pažvelgti į sovietinę realybę, galbūt net dalykiškiau, nei dabartiniai istorikai sugeba. Puikiai pamenu, kaip Julija nebijojo net ir anuomet nevynioti žodžių į vatą, išrėždama: “Kokia gi čia @ūdina tvarka, kad sąžiningai užsidirbusi pinigų sunkiu darbu, parduotuvėje nerandu paprasčiausių produktų ar dailesnį rūbą – jų tiesiog ten NĖRA. Nėra! Belieka turgun važiuoti, bet ten tave apsvers, apsuks, o ir brangumas visko ten nesvietiškas!” Kreivų veidrodžių karalystėje, kuria buvo sovietinė Rusijos imperija, kartais dar vadinama SSRS, išties
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (I)
Ilgai negalėjau sau atsakyti, kaip gi jis sugeba atsistoti visada toje pačioje vietoje, iki nepastebėjau po „Nojaus laivu“ (beje, laivą vaizduojantis sietynas nėra toks senas, kaip pati šventovė – padarytas Liepojoje XX a. pradžioje) mažo metalinio dangtelio gindyse, kurį mūsiškės mokyklos direktorius, matyt, buvo jau anksčiau atradęs, ir pritaikęs užsiimti geriausią padėtį stebėjimui. Mišių metu jis nesiklaupdavo, sukiodavo galvą kiek pajėgdamas, dairydavosi į visas puses: kurie gi jo vadovaujamos mokyklos auklėtiniai yra tokie nesupratingi, kad, būdami komjaunuoliai – o jais buvome beveik visi – religinių pančių nenusikrato, ir pamaldose dalyvauja? Gi prie įėjimo į bažnyčią budėdavo direktoriaus pavaduotoja „ideologiniam darbui“, drauge su viena mokytoja (jokių pavardžių neminėsiu, kad šioms personoms
Virtuali paroda “Vladui Putvinskiui-Pūtviui – 150”
Šiais metais minime visuomenės ir kultūros veikėjo, rašytojo, žuvininkystės pradininko Lietuvoje ir vieno iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų Vlado Putvinskio-Pūtvio (1873-10-06–1929-03-05) 150-ąsias gimimo metines. Vladas Putvinskis-Pūtvis (toliau – Vladas Putvinskis) kilęs iš senos Žemaitijos bajorų giminės. 1894 m. įstojo į Halės universitetą ir studijavo agronomiją, tačiau mokslų nebaigė. Vėliau Vladas Putvinskis lankė žuvininkystės kursus Lenkijoje. Sukaupęs nemažai žinių ir patirties, parengė vadovėlį ūkininkams „Karpių auginimas mažuose tvenkiniuose“, Dotnuvos žemės ūkio akademijoje dėstė žuvininkystės pagrindus. Vladas Putvinskis savo dvarų ūkiuose įdiegė daug naujovių – augino lubinus, numelioravo laukus, įvedė sėjomainą, įsteigė pavyzdingą pieno ūkį, populiarino žemaitukų veislės arklius. Vladas Putvinskis, daug prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo, skatino lietuvių kalbos vartojimą – pats
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VI). Slapukavimas
Psichologai ar sociologai kaipmat atsakys mums, kodėl gi prastos naujienos daugumą domina labiau, nei geros žinios. Dabar bemaž kiekviename naujienų portale iš pat ryto sužinosite, kas gi Lietuvoje – o ir visame sviete – sugriuvo, sudegė, paskendo, lūžo, žuvo ir t.t., ir pan.: „avarijoje mažiausiai… žmonių žuvo“. Rodos, naujienos autoriai mėgaujasi galimybe pranešti apie kuo drastiškesnį nelaimės mastą, jau įsivaizduodami išsiplėtusias skaitysiančiojo akis. Kadaise, kai kalėjusiems sovietų imperijoje piliečiams buvo teigiama, kad septynmyliais žingsniais artėjame prie „brandaus socializmo“, o ir komunizmas ne už kalnų, bet koks negatyvus nutikimas buvo atkakliai slepiamas nuo visuomenės. Tokio uždarumo priežastys buvo kelios: ne kažin kiek galvota apie ekologiją, tad ir gamtos tarša neturėjo rūpėti
Maištingi lietuviškos estrados akordai tarpukario “mažojoje scenoje” (II)
Pirmojoje kelionės estrados praeitin dalyje prisiminėm, kad Atgimimo laikmečiu šviesą išvydo keturi lietuviškosios tarpukario estrados grandų vinilai. Du dainininkus – Antaną Šabaniauską ir Antaną Dvarioną – minėjome praeitą kartą, o šįsyk prisiminsime Stepo Graužinio bei Danieliaus Dolskio talentus. Tenoras Stepas Graužinis „mažojoje scenoje“ pasirodė ketvirtame dešimtmetyje, atlikdavo ne tik populiariuose kino filmuose skambėjusius šlagerius, bet ir demokratinio turinio melodingas dainas, nesibodėjo lietuvių liaudies dainų. Graužinis gimė vilniškio batsiuvio šeimoje pirmąją 1910-ų dieną. Stepui būnant šešiolikos, šeima persikėlė į gimtąjį tėvo kaimą Pusnę netolise Giedraičių. Visa Graužinių šeima buvo muzikali ir balsinga, tad pramokęs smuikuoti, Stepas ėmė groti orkestruose ir dainuoti choruose. Giedraičių vargonininkas Antanas Makačinas – garsiojo kompozitoriaus Teisučio Makačino
Tvirti, kokybiški, ilgaamžiai, brangūs ir… deficitiniai – anuomečiai baldai
Prisipažinsiu, kad mane traukė ten net labiau, nei į žaislų skyrių vilniškiame „Vaikų pasaulyje“, o kuo labiau brendau, tuo smarkiau ilgėjausi bent pasižvalgymo į solidumo ir komforto pasaulėlį, tegul ir sunkiai pasiekiamą. Retsykiais sėsdavau į „antruką“, riedėdavusį link stoties, ir išlipęs „Lietuvos“ stotelėje, pro pamėgtą kino teatrą pėdindavau link stačių laiptų, kad jais užsiropščiau į Naujamiesčio kalvą. Perbėgęs judrią Mindaugo gatvę, kuria iki šiol dieną ir naktį rieda automobiliai link geležinkelio ir autobusų stočių, nerdavau pro plačias ir sunkias dvivėres duris, kaipmat papuldamas išsvajoton ateitin: jie supo mane iš visų pusių, blizgėdami paviršiais, svaigindami naujumo kvapais, akindami stilingomis linijomis, atverdami ir užverdami savąjį vidų, leisdami save paliesti ir atsargiai paglostyti.
Dainavos krašte būdami, negalim neaplankyti “Dainavą” Druskininkuos
Džiugu, kad pasakojimai apie senuosius sostinės restoranus – „Medininkus“, „Lokį“, „Senąjį rūsį“, „Žirmūnus“ – bei palangiškę „Vasarą“ jums pasirodė įdomūs, tad šįkart keliausim į Druskininkus, kur mūsų laukia dar vienas „Vasaros“ autoriaus Aleksandro Eigirdo kūrinys – pačiame kurorto centre įsikūręs valgyklos ir restorano derinys „Dainava“ (nepainiokit su varėniške – į ją nukeliausim šiek tiek vėliau). Palanga turėjo nemažai stilingų užeigų, apart „Vasaros“, nors ši akivaizdžiai buvo tapusi kurorto veidu, o štai „Dainava“ Druskininkuose lygiaverčių varžovų ar varžovių neturėjo. Atvėrusi duris septintojo dešimtmečio vidury, „Dainava“ buvo pasakiškai populiari ir mėgiama ne tik atvykusių ilsėtis, bet ir pačių druskininkiečių. Nebūsiu kuklus, ir pasigirsiu, kad manųjų pastangų dėka galėsim išvysti ne tik „Dainavos“
Povilas Girdenis. Vėlinių minėjimai 1955-1958 m. Vilniuje ir Kaune
Lietuvoje nuo seno buvo minimos Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė, kurios tradicijos glaudžiai siejosi su lietuvių papročiais ir tikėjimu. Sovietinėje Lietuvoje Vėlinės minėtos kaip religinė ir tautinė šventė, per kurią žmonės prisimindavo ne tik savo artimuosius, bet pagerbdavo ir tuos, kurie žuvo kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje plečiantis neginkluotam antisovietiniam pasipriešinimui, Lenkijos ir Vengrijos 1955–1956 m. įvykiams paskatinus Lietuvos visuomenės tautines nuotaikas, Vėlinių minėjimai įgijo politinį pobūdį, tapo vieša patriotinių jausmų ir pilietinio nepaklusnumo sovietų valdžiai išraiška. 1955 m. lapkričio 2 d. Vėlinių minėjimas Kaune buvo pirmoji atvira politinio protesto ir pasipriešinimo sovietų valdžiai akcija. Tą dieną per 100 jaunuolių, susirinkę Senosiose Karmelitų kapinėse,
Vėlinių dieną dairomės į fantastiškas lietuviškojo vitražo vėles
Jūsiškis susidomėjimas palangiškę “Vasarą” puošusiais meno kūriniais (ypač – Anortės Mackelaitės įspūdinga vitražine sienele) paskatino mane Vėlinių dieną prisiminti kitus lietuvių vitražistų kūrinius, kurių šiandieną telikę tik vėlės-nuotraukos. Prabėgus jau trečdaliui amžiaus po sovietmečio baigties, nenumaldomai artėja metas permąstyti požiūrį į tuo prieštaringu metu kurtą meną, ypač – neturėjusį jokių ideologinių-propagandinių požymių. Sunkmečio laikmetis, kai šilumą geriau saugoję plastikiniai langai buvo vertingesni už monumentalų vitražą, nepasigailėjo dešimčių itin vertingų meno kūrinių, apie kuriuos šiandieną lakoniškai rašoma “neišliko”, nors vertėtų apibūdinti tiksliau – “sunaikinta”. Menininkui nėra nieko malonesnio, nei rūpestis jo sukurtais kūriniais, ir nieko skaudesnio, nei tas lakoniškas apibūdinimas “neišliko”. Taip jau yra, kad praktiškumas ir menas dažnai visiškai nedera,
Pirmieji Atgimimo šaukliai – šlovingų “Žalgirio” pergalių kalviai
Jie negaudavo didžiulių pinigų, ir jų neprašė. Jie tenkinosi kukliu automobiliu, nes ir toks anuomet buvo prabanga. Aplink juos nešokinėjo būrys medikų, pakakdavo vieno gydytojo ir vieno masažuotojo Juozuko. Keliaudavo transportu, kuris dabar keltų šypseną. Jų niekas nevadino žvaigždėmis, nors jie tikrai buvo jomis, tikriau – jie buvo visuotinai gerbiamas sporto elitas. Jie kovodavo pasiaukojamai, norėdami pateisinti didžiulį tautos pasitikėjimą. Jiems rungtyniaujant, ištuštėdavo gatvės ir transportas, kurio vairuotojai atidžiai klausydavo radijo transliaciją. Jų dėka apie Lietuvą sužinojo pasaulis: yra sovietų imperijoje tokia Lietuva, ir ji tebegyva. Jie kalė pergales, įrodydami ir Lietuvos žmonėms, ir leisgyvės imperijos vadukams – LIETUVA GALI! Teisingai supratote, bičiulės ir bičiuliai, kad šįkart mintimis ir širdimi
Vėlinių išvakarėse pabendrausim su populiariųjų “Žirmūnų” vėle
„Į Žirmūnus palydėki, kai užges langai visi, palydėk ir neskubėki, mes nueisim be taksi“, – dainavo kadaise Ona Valiukevičiūtė smagią Miko Vaitkevičiaus ir Petro Gaulės dainą “Palydėk į Žirmūnus”. Neatsiejama Žirmūnų dalimi buvo prekybos ir paslaugų centras “Žirmūnai”, suprojektuotas Aleksandro Arono, duris atvėręs 1969-ais. Šiandieną iš komplekso telikusi Kazimiero Kisielio skulptūros “Džiaugsmas” replika, mat originali varinė vaikučio skulptūra paviliojo ilgapirščius. Pamalonintas jūsiškio dėmesio publikacijai apie palangiškę “Vasarą” (esu ir pats patenkintas surinkta išsamia medžiaga), šįkart norėčiau pasikviesti į “Žirmūnų” restoraną, ir ne vien jį. Kaip ir įprasta, kelionę praeitin pradėsime nuo statybinės-architektūrinės dalies, nes pastatas visgi gimsta ne statybų aikštelėje, o architekto vaizduotėje. Užmetus akį į “Žirmūnų” nuotraukas, net ir
Rasa Stulpinienė. Naminis pyragas
Atrodo, kad visą gyvenimą daugybėje pasaulio vietų pyragus ragavai tik tam, kad įsitikintum, jog tavo mamos arba močiutės keptas yra nė su kuo nesulyginamas ir pats skaniausias. Žinai, kad ir iškepti jį nesunku, ir ingredientai paprasti. Tai kas jame tokio ypatingo ir paslaptingo? Kai kas tikrai yra, to nepasakys nei pardavėja, nei padavėjas. Naminis pyragas – tai, ko neįmanoma nei nusipirkti, nei parduoti. Paslaptį žino tik mylinčios šeimos moterys ir… perduoda iš kartos į kartą. Kaip perduodami lūkesčiai, rūpesčiai, viltys.Kol mergaitė maža, mama arba močiutė jos iš pradžių prašo suskaičiuoti, kiek indelyje yra vyšnių, leidžia pažaisti su miltais. Mergytei paūgėjus jau galima kočioti tešlą, išimti vyšnių kauliukus. Suaugusi moteris mažąją
Pilies-Gedimino-Katedros: ką mena žinomiausia sostinės aikštė?
Galbūt todėl, kad brendau kartu su Atgimimu, manojoje atmintyje Gedimino – taip anuomet ji vadinta – aikštė tapatinasi su nepamirštamais įvykiais: „bananų baliumi“, iš kurio vos išnešiau sveiką kailį, Lietuvos delegatų palydomis vertybiniam mūšiui į Maskvą, daugiatūkstantiniais mitingais, trispalvės pakėlimo Gedimino bokšte sutikimu, kryžium gulėjusiųjų akcijomis, ir kitais dvasią virpinusiais renginiais. Pasižadėdamas paskviesti jus į šiuos Atgimimo laikmečio įvykius, šįsyk pasivadinsiu pasidairyti aikštėje nuo pokario iki tautinio atbudimo gorbačiovinės „pertvarkos“ metais. Iki pat rekonstrukcijos mūsų laikais, Gedimino aikštė išliko kukli, grįsta šaligatvio plytelėmis, tačiau jai teko išvysti pačius margiausius renginius. Nesileisdamas į visai nebūtiną gražbyliavimą, kviečiu pasidairyti į aikštę retronuotraukų pagalba (viršuje – 6-o deš. nuotr.) Prekybinis vaisvandenių ir ledų
Maištingi lietuviškos estrados akordai tarpukario “mažojoje scenoje” (I)
Manosios ir vyresniosios kartos nereikia klausti, kur jų mieste buvo vinilinių plokštelių parduotuvės – atsakymas bus žaibiškas. Vinilų grotuvą – patefoną – būtum radęs dažnuose namuose, nes ne itin brangios plokštelės buvo, o ir smagu tiek lietuvišką estradą, tiek vieną-kitą perleistą užseinio roko grupę pasiklausyti, o kur dar etnografiniai ansambliai ir klasika! Iki šiol uoliai saugomi (bei klausomi!) keli šimtai vinilų liudija, kad „plokštelines“ vilniškiame prospekte ir „liudgiryje“ (vėliau ši persikėlė į Tilto gatvę) lankydavau nuolat, o lankydamasis Kaune, mikliai dumdavau į kauniškę „plokštelinę“ Laisvėje. Dvelktelėjus gorbačiovinės „perestroikos“ (pertvarkos) vėjams, atsileido plieniniai cenzūros gniaužtai, ir vienintelė Sovietų Sąjungoje vinilinių plokštelių leidėja – firma „Melodija“ – parengė ir išleido keturių tarpukario
Dažnam negirdėtas, daugelio nebepamenamas – restoranas “Kibinai”
Klustelėję visažinio Google’o apie restoraną “Kibinai”, išsyk būsite palydėti į Trakuose restauratorių kadaise surestą stilingą “Senąją kibininę”, o geresnę atmintį turintys prisiminsite ir Trakų gatvės pradžioje veikusią puikią kavinę “Trakai”, vaišinusią gardžiais patiekalais, ir, savaime suprantama, neeilinio skanumo kibinais. Tačiau tik retas (pirmiausia – vyresniosios kartos antakalniečiai) pamena, kad Vilniuje būta restorano paprastu pavadinimu “Kibinai”, įsikūrusio pirmajame aukšte neišvaizdaus daugiaaukščio tuometėje Krantinės (dabar – P.Vileišio) gatvėje, džiuginusio ir skrandį, ir akį: visą fasadinę sieną puošė įspūdingo dydžio vitražas, sukurtas gabaus vitražisto Antano Garbausko prieš pusšimtį metų. Neužmušamo tvirtumo baldai matė ne vieną kaimynystėje įsikūrusio turtingo Elektrografijos instituto darbuotojų pobūvį, o ir kitiems buvo kiek lengviau gauti vietelę pavakarojimui “Kibinuose” dėl
Viešųjų finansų ateitis: kuris avinėlis pasipurtys, o gal nei vienas?
Klausant padejavimų apie lėšų stoką tai tam, tai kitam sektoriui, nejučia atminty atgyja satyrinio filmo „Dvylika kėdžių“ frazė „iš visur mes girdim aimanas“. Skundžiasi nepakankamu finansavimu mokytojai, policininkai, kelininkai, gydytojai ir kas tik netingi. Valdžia, kaip ir visos ankstesnės, biudžeto trūkumą sprendžia įprastu keliu – didindama biužeto deficitą, kitaip tariant, dar labiau praskolindama Lietuvą būsimųjų kartų gerovės sąskaita. Bėdavoja mokytojai, kad jūs algos kuklios, nors pridurti jas būtų galima peržiūrėjus išsipūstusius periferinių mokyklų etatus. Provincijos miestukuose tiesiog nėra kito darbo, tad vietoj vienos budėtojos trys dirba (greičiau yra „įformintos“), atsiranda etatas ir ūkvedžiui, sargui ir dar bala žino kam. Galbūt aktualesnė problema yra mokytojo profesijos prestižo atgaivinimas, jei tai apskritai
Povilas Girdenis. Juozas Lukša: „Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis“
VIRTUALI PARODA, SKIRTA JUOZO LUKŠOS-DAUMANTO 100-OSIOMS GIMIMO METINĖMS Šiemet minime vieno ryškiausių lietuvių ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvių Juozo Lukšos-Daumanto 100-ąsias gimimo metines. Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 4 d. (daugelyje šaltinių nurodyta gimimo data 1921 m. rugpjūčio 10 d.) Marijampolės apskrities Juodbūdžio kaime, ūkininkų Simano Lukšos (1864–1947) ir Onos Vilkaitės-Lukšienės (1886–1960) šeimoje. Mokėsi Mozūriškių pradinėje mokykloje, Veiverių progimnazijoje. 1940 m. baigęs „Aušros“ berniukų gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą. Prasidėjus sovietinei okupacijai, įsitraukė į pogrindinę veiklą, platino atsišaukimus, antisovietinę literatūrą. 1941 m. birželio 6 d. (kai kuriuose dokumentuose nurodyta data 1941 m. birželio 5 d.) Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) buvo suimtas ir įkalintas Lietuvos SSR
Kelionė šimtametėn praeitin: lankome anuometes Monrealio įžymybes
Šiandieną vargu ar berasi šalį, kurioje nėra pabuvoję lietuvaičiai: prakutę, apsirūpinę būstais, verslais ir pajamomis, tautiečiai pamėgo keliauti, norėdami svietą pamatyti, o ir save parodyti. Puiku, jei tokios kelionės ne tik dovanoja pozityvius įspūdžius bei emocijas, bet ir skatina pamatytas idėjas bei naujoves įgyvendinti Lietuvoje. Panorėję ir pinigų pasitaupę, galime nukeliauti bemaž į kiekvieną pasaulio kamputį, o štai pabuvoti praeityje yra kiek kebliau – tam reikia sumanių pastangų, o ne aibės pinigų. Šįkart leisimės kelionėn į turtingos ir progresyvios valstybės, kadaise priglobusios ne vieną emigrantą ar pabėgėlį lietuvį, šimtametę praeitį. Mums prireiks respektabilios aprangos ir solidžios Kanados dolerių atsargos, mat svečiuosimės įžymiosiose Monrealio vietose, tiesa, ne dabar, o XX amžiui
Rasa Stulpinienė. Atgimimo kartos keliai ir vieškeliai link Laisvės
Gimusieji sovietmetyje laisvės nebuvo matę, apie ją mažiems ir jauniems pašnibždom pasakodavo vyresnieji, dažnai kartodami kaip kokį burtažodį „Prie Smetonos“ – suprask“: kai Lietuva buvo laisva, tarpukaris, kai bolševikų Lietuvos žemėje dar nebuvo nė kvapo. Klausėme sugliaudę ausis kaip kokių gražių pasakų, užaugome ir tikrai sulaukėme sovietizmo žlugimo. Bet ką tik, prieš mėnesį, vykę rinkimai parodė, kad po 30 metų Nepriklausomybės Lietuvos žmonėms labiausiai pritrūko… laisvės.Tik kas ta laisvė yra? Tikras paradoksas suprasti, kad į tą patį žodį žmonės deda labai skirtingą turinį. Tie, kas išgyveno sibirus arba ten ir mirė, tie, kas išėjo į miškus ir buvo žiauriai nukankinti, tie, kas žuvo Sausio 13-ąją, laisvę suprato vienodai: Tėvynė –
Lietuvaičių trijulės nuotykiai ir atradimai pasaulio krašte – Šri Lankoje
Pandemiją prisiminsiu ne tik dėl sunkokai persirgto kovido, bet ir dėl intensyvių paieškų: visuose prekybcentriuose ieškojom elementarios buitinės prekės – galąstuvo: galiausiai pavyko rasti ir brangų, ir kaip pasirodė vėliau – prastą, bet ką gi darysi, žmogau, nepagaląsi juk peilius bei žirkles pirštu ar dar kuo. O kaip gi „pagaląsti“ jausmus, kad jie galutinai neatšiptų, gyvenant ištisus dešimtmečius santuokoje, kad buvimas kartu netaptų tiesiog patogiu buitiniu sugyvenimu? Kiekvienas bandome (arba nebandome…) rasti būdus, kaip pagyvinti santykius poroje, ir dažnam bene efektyviausias būdas „pasišviežinti“ – kelionės į svečias šalis, geriausia – tolimas ir egzotiškas. Šįkart, prieš keldami sparnus skrydžiui „už jūrų marių, už vandenėlių“, pirmiausia susipažinkime su mūsų pakeleiviais. Kadaise, dirbdamas
Romantiškas pasivaikščiojimas gražuolėje Rygoje prieš 60 metų
Vargu ar berasi veiklesnį lietuvaitį, nebuvusį braliukų šalies sostinėje: miestas išties nuostabus, o ir kelionė netolima. Nors transportininkai žada jau kitąmet Rygon važiuosiantį greitąjį traukinį, mes šįkart suksim laikrodį geras šešias dešimtis metų atgal, ir vaikštinėsim Latvijos sostinės praeityje, bandydami nepastebėti nykių sovietmečio akcentų, o į sovietinius balvoniukus net nesidairydami. Parako bokštas mena dar XIII amžių. Meistaru (Meistrų) gatvė senamiestyje. Ministrų tarybos pastatas. Pagrindinei Rygos gatvei, kaip ir Lietuvos sostinės prospektui, prikergtas bolševikų stabo Lenino vardas. Valstybinis akademinis operos ir baleto teatras pastatytas XIX amžiuje, jo išorė bei puošnus interjeras nepalieka abejingų. Rygos gatvėse atrasime daugybę dailių pastatų, tik štai pavadinimai prikergti sovietinių veikėjų: šiai – Kirovo vardas. Valstybinį dramos
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (V). Smegenų skalbykla
Taip jau atsitiko, kad „nulinukų“ projektas buvo pradėtas būtent manojoje mokykloje: šešiamečiams „nulinukams“ buvo atitverti du kabinetai senojo mokyklos korpuso paskutiniam aukšte – viename kabinete jie mokėsi, o kitame ir nusnūsdavo pietų miego. Mes, vienuoliktokai, į mažylius žvelgėme meiliai, jų triukšmingus pasilakstymus koridoriuose vadindami „chaotišku molekulių judėjimu“. Pradėti mokyti vaikus ne nuo septynerių metų, o nuo šešerių, anuomet nuspręsta dėl paprastos priežasties – trūko „darbo rankų“. Skirtingai nuo „nulinukų“, manoji laida mokytis pradėjo septynerių, tad dažnas atėjome į mokyklą jau šiek tiek mokėdami skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Brežnevinio sąstingio laikmečiu mūsų laukė įprasta „smegenų plovyklos“ tvarka: spaliukai – „Lenino anūkai“, „visada pasiryžę kovai už komunistų partijos reikalą“ pionieriai, ir būsimų
Povilas Girdenis. Prancūzų kalbininkas Žoržas Matorė Lietuvos istorijos verpetuose
Tvarkant sovietų saugumo iškeltas baudžiamąsias bylas, Lietuvos ypatingojo archyvo darbuotojų dėmesį patraukė ant vienos bylos viršelio užrašyta neįprastai skambanti pavardė. Pradžioje galvota, kad pavardė, kaip neretai pasitaiko sovietų saugumo dokumentuose, užrašyta neteisingai. Tačiau patyrinėjus byloje esančius dokumentus, pradėjo aiškėti neįtikėtina tarpukario Lietuvoje vykusi istorija, kuri dar labiau suintrigavo pavarčius kitus archyve saugomus dokumentus. Paaiškėjo, kad baudžiamoji byla pirmosios sovietų okupacijos metais buvo iškelta tarpukariu Lietuvoje dirbusiam prancūzų kalbininkui Žoržui Matorė (Georges Matoré). Jo gyvenimo Lietuvoje vingrybes iki galo išaiškinti padėjo kolegų iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo surasti dokumentai. Prancūzų kalbininkas, profesorius gimė 1908 m. rugpjūčio 8 d. Paryžiuje, studijavo Sorbonos universiteto Humanitariniame fakultete, Rytų kalbų institute. 1938 m. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija Ž. Matorę,
Rasa Stulpinienė. Gyvenimas, nugulęs popieriniuose albumuose
Albumas – tai šeimos metraštis: krikštynos, vestuvės, išleistuvės ir sutiktuvės. Kiekviename albume daug besišypsančių ir tų, kurių jau nėra.Albumas nučiupinėtas, lapai pageltę, nuotraukos juodai baltos. Kasdien į jas niekas nežiūrėdavo – nebuvo tokios mados, bet kai koks šeimos susitikimas, sėdėjimas prie stalo – tai būtinai.Ištraukia iškilmingai iš spintos visą odinių albumų stirtą ir prasideda. Vienas giminaitis atsargiai verčia lapus su nuotraukomis, kiti sukišę nosis smalsiai žiūri. Suaugę šypsosi, rodo pirštais, prisiminimai liejasi kaip iš gausybės rago, veidai nušvinta, atjaunėja: “Ar atsimeni, kaip…, žiūrėk – čiagi…, ot buvo laikai…,…tai kiek dabar čia tų metų praėjo…, …kai dar gyvenom ten ir ten,…kai dar buvo gyvas tas ir tas…, Dieve, Dieve, kaip bėga
Restoraninės kultūros atgarsiai senuosiuose Vilniaus interjeruose
“Bet aš neverkiu ir neraudoju”, – sakau sau Ostapo Benderio dainos žodžius, dairydamasis į nebūtin iškeliavusios restoraninės kultūros atspindžius – anuomečių Vilniaus kavinių, restoranų, valgyklų, užkandinių interjerus. Dar devintojo dešimtmečio viduryje minėtose užeigose po truputį ėmė vyrauti pinigingas kontingentas kampuotų vyrukų, apsukrių vertelgų, valiutinių panelių, prakutusių kooperatorių ir kitų “sėkmės džentelmenų”. Norėjusiam atšvęsti gautą premiją ar jubiliejų eiliniam piliečiai sostinės užeigose darėsi nejauku ne tik dėl minėtų personų įžūlaus sklaidymosi, bet ir dėl atsainaus oficiantų požiūrio į lankytojus, nesidrabstančius pinigais. Kitas išbandymas restoraninę kultūrą pasiekė paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, viską šluojant negailestingai bangai “privatizacijos”, liaudyje taikliai pavadintos “prichvatizacija” (nuo rusiško žodelio “prichvatytj” – pasigriebti). Ilgą laiką buvę bešeimininkiai, laukdami ne
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (IV). Nelygybė
Savomis akimis matę sovietinę „lygybę“ bei kokčias jos apraiškas, o ne iš nuogirdų susidarę iškreiptą supratimą apie tą nelengvą Lietuvai laikmetį, patys galėtų pateikti dešimtis pavyzdžių šiurpios nelygybės tarp sovietinio „elito“ ir absoliučios daugumos piliečių, kurie buvo ne tik įvairiausiais būdais kvailinami, bet ir nuolatos apvaginėjami. Pirmiausia pasidairykim į sovietinio „elito“ gretas: kokie gi susnos jose trynėsi, kokiomis gerybėmis jie nuodojosi? Piramidės viršuje į sitvirtinę partiniai funkcionieriai – pradedant nuo SSRS kompartijos politinio biuro bei kompartijos centro komiteto, ir baigiant vietiniais – vadinamųjų „sąjunginių respublikų“ aukščiausiais partiniais šulais. Dažnas lietuvaitis jau ir nebežino arba nebepamena, kad Vyriausybės rūmuose anuomet tarpo komunistų partinio elito šulai – lietuviškasis kompartijos centro komitetas, o
Kodėl Justinas Marcinkevičius niekada nebuvo lietuvių “tarybinis” poetas
Įdomu pasiskaityti jaunųjų istorikų ar praeities tyrinėtojų-analitikų straipsnius bei mokslinius darbus apie sovietmetį: net akyse jo nematę, arba tik šaltus naktipuodžio kraštus iš tų laikų prisimenantys „žinovai“ neretai paisto tokias nesąmones, kad nei juoktis, nei verkti nesinori, o tik pagrūmoti pirštu – „nebesvaičiokit!“. Visgi, tokių diletantų arba (ne)sąmoningų klaidintojų, sergančių istoriniu ar/ir politiniu daltonizmu veikalai prasilenkia ir su elementaria logika, ir su istorine tikrove, tad šįkart imsimės kedenti vilnas vadinamajam sovietiniam laikotarpiui: kokie mitai apie jį sekami, ir kokio jo būta tikrumoje? Savojoje kelionėje istorinėn praeitin aiškiai atskirsime du kardinaliai priešingus dalykus: slogią bei melagingą politinę konjunktūrą ir lietuvaičių darbus bei pasiekimus tuo sudėtingu laikmečiu. Norėdami blaiviai išnarstyti sovietmečio kaulelius,
Povilas Girdenis. Jonas Laucė: nuteistas, bet nenugalėtas
PARODA, SKIRTA KGB REPRESUOTO RAŠYTOJO JONO LAUCĖS 100-OSIOMS GIMIMO METINĖMS Šiemet minime mokytojo, rašytojo Jono Laucės (1917‒2003), sovietų okupacijos metais nuteisto ir kalinto už grožinės literatūros kūrinio sukūrimą, 100-ąsias gimimo metines. Jonas Laucė gimė 1917 m. spalio 18 d. Rokiškio aps. Lašų k., 1933‒1936 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, 1939 m. gegužės mėn. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo artilerijos pulke, 1939 m. spalio 29 d. dalyvavo Lietuvos kariuomenei įžengiant į Vilnių. Prasidėjus sovietų okupacijai, J. Laucė karinę tarnybą tęsė Raudonosios armijos lengvosios artilerijos pulke. 1941 m. birželio pradžioje, prieš pat Vokietijos ir SSRS karo pradžią, buvo demobilizuotas. Siekdamas užsidirbti pinigų studijoms, 1941 m. rugsėjo mėn. pradėjo tarnybą pagalbiniame policijos
Rasa Stulpinienė. Pieniškos godos
Pakalbėkime apie pieną – produktą, kurį vartojo kiekvienas anų laikų pilietis – mat laktozės netoleravimai buvo reti, alergijos irgi. Pieno reikėjo vaikams, kad dantukai būtų stiprūs, pieno duodavo kenksmingomis sąlygomis fabrikuose ir gamyklose dirbantiems socializmo statytojams, pieno pramonė buvo viena svarbiausių ano meto žemės ūkio šakų. Bet visa tai šiandien skamba kažkaip nuobodžiai, tiesa? Laimei, yra kai kas įdomesnio.Neabejoju, jog visi žinote, kad pienas – vienas mistiškiausių produktų. Skaičiusieji pasakas dar prisimena, kad laimė yra ten, kur pieno upės teka, kad norint išlikti gyvam ir nepražūti reikia perbristi pieno upę, kad graži mergelė yra ta, kuri „lyg iš pieno plaukusi“. Istorija paliko žinių, kad pieno voniose ir išties maudytasi pieno
Pajūrio perliukas, žavėjęs nepakartojamu spindesiu – palangiškė “Vasara”
Žmogus yra toks įdomus sutvėrimas: kai vasarą pleškina karštis, jo vaizduotėje kaipmat atgyja žiemužės pakloti sniego patalai, o kai ateina rudens žvarba, jis mintimis jau ilgisi vasaros. Pasiilgau vasaros ir aš – tos, kurią dažnas matėm Palangoje, o ir buvoję daugelis esame. Kviečiu ir jus keliauti kartu į vieną gražiausių, įdomiausių pajūrio vietų, garsinusių Lietuvą toli už jos ribų – lankysimės palangiškėje „Vasaroje“. Mūsiškę kelionę praeitin priskyriau „Mūzų draugijos“ rubrikon, nes lankomas pastatas ne tik novatoriška architektūra, bet ir meno kūriniais išties išskirtinis, prisodrintas meno. „Vasaros“ interjerui dauguma šiandienių užeigų neprilygsta nei iš tolo, tačiau kelionės praeitin metu mes prisiliesim ir prie sumanios architektūros bei inžinerijos, prisiminsim ir „Vasaros“ virtuvės
“Šviečia dieną, šviečia naktį Elektrėnų žiburiai” – aplankykim juos
Sovietmečiu iškilusių pramonės ir energetikos objektų apžvalgą prasminga pradėti nuo Lietuvos elektrinės – anksčiau Lietuvos valstybinės rajoninės elektrinės (Lietuvos VRE) – didžiausios Lietuvoje šiluminės elektrinės, Lietuvos energetikos sistemos pagrindinės elektrinės, pastatytos Elektrėnuose, kurie iškilo aptarnauti elektrinei. Šalia elektrinės užtvenktas Strėvos upelis, dėl to susidarė Elektrėnų marios. 1961 m. liepos 18 d. padėtas kertinis jėgainės akmuo. Jėgainė veikia nuo 1962 m. Istorijos pradžia laikytina 1959 m. vasario 16 d., kai Lietuvos Ministrų Taryba paskyrė valstybinę komisiją 1200 tūkst. kW galios naujos šiluminės elektrinės statybos aikštelei parinkti. 1960 m. balandžio 18 d. Ministrų Taryba nutarė statyti Lietuvos VRE. Vadovaujantis ekonominiais skaičiavimais, vieta naujajai elektrinei statyti buvo parinkta pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno, Trakų rajono Perkūnkiemio kaime, kurio pavadinimas simboliškai tiko naujos elektrinės statybai. Tų pačių metų liepos mėn. būsimosios elektrinės vietoje iškasamas pirmas kubinis metras žemių. Lietuvos VRE buvo statoma pagal
Rasa Stulpinienė. Kiaulės gyvenimas ir mirtis
Šįkart istoriją pradėsiu nuo galo – nuo to, kad nors Lietuva turi jūrą, lietuviai – patys tikriausi mėsėdžiai, ir labiausiai jiems patinka kiauliena. „Šlovingais“ komunizmo kūrybos/statybos dešimtmečiais legaliai jos galėjai gauti tik pats gyvendamas kaime arba turėdamas ten giminaičių (likę paprasti piliečiai, kai parduotuvėse mėsos lentynos buvo tuščios, dažnai pirko mėsą, išneštą iš mėsos kombinato, arba ieškojo blato; nebuvo jokios tikimybės, kad mėsos parduotuvėje nusipirkti galėsi tiesiog eidamas pro šalį, tai galėjo būti tik laimingas atsitiktinumas; jų būdavo, bet prieš tai laukė stovėjimas milžiniškoje eilėje). Žinoma, reikėdavo į tą kaimą važiuoti talkininkauti – už gražias akis nei teta, nei dėdė tau paršiuko nenušers. Jeigu kaime gyveno tėvai, tai ten dažnai
Justino Marcinkevičiaus kariauna vs. rusifikacija: ar pagerbsime karvedį?
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Sausakimšas troleibusas neskubėdamas riedėjo Neries krantine, veždamas miestiečius namo po sunkios darbo dienos. Vargais negalais ištraukusi iš kišenės talonėlį – taip anuomet vadinti vienkartiniai bilietai – šviesiaplaukė jauna moteris ištiesė jį arčiau komposterio stovėjusiai keleivei, tardama: „Pažymėkit, prašau, taloną“. Neatsisukdama, šioji tik kryptelėjo galvą prašančiosios pusėn, ir iškošė: „Ja vaševo poganovo jazyka nieponimaju“ („Aš jūsų šlykščios kalbos nesuprantu“, rus.). Šviesiaplaukė nepasimetė ir atrėžė: „Togda ja skažu na vašem bliadskom jazyke: probeite, j@#tvajumat, talon!“ („Tada aš pasakysiu jūsų kekšiška kalba: pramuškit, po velnių, taloną“, rus., vertimas apytikslis etikos sumetimais). Gal šis konfliktėlis ir liktų neįsimintinu, jei rusakalbė nebūtų paėmusi ir pažymėjusi talonėlį, tuo
Povilas Girdenis. Trėmimai, operacija „Vesna“ ir nebyli statistika
1948 m. gegužės 22–23 d. – sovietinės represinės struktūros įvykdė didžiausią Lietuvos gyventojų trėmimo operaciją „Vesna“ (liet. „Pavasaris“), per kurią ištremta apie 40 tūkst. žmonių. Didelę dalį tremtinių sudarė moterys, vaikai ir senoliai. Nebyli statistika Pastaruoju metu apie trėmimus nelengva ne tik rašyti, bet ir kalbėti. Nė antraštės neperskaitę „aktyvistai“ puola vanoti kompiuterių klaviatūras ir komentaruose lieti „beribę išmintį“ apie tai, kad šiuolaikinė ekonominė emigracija niekuo nesiskiria nuo prieškario ar pokario trėmimų. Pradėjęs kalbą apie trėmimus, visad rizikuoji būti nutrauktas isteriško riksmo: „Kuriems galams apie tą nelemtą praeitį?! Jūs man geriau pasakykit, kuo dabartinė Lietuvos valdžia geresnė?! Šitiek žmonių į užsienį išvarė!“ Per pusvalandį ar keliolika minučių iš namų šautuvais ir
Pamary prigludus gražuolė: evangelikų liuteronų bažnyčia Juodkrantėje
https://youtu.be/TrfX6IVhWuQ 1879-ųjų gaisre sudegus medinei bažnyčiai, 1884-1885 m. pagal architekto Friedricho Stülerio brėžinius pastatyta mūrinė neogotikos stiliaus bažnyčia. Juodkrantės parapijos kunigas Friedrichas Otto Edwinas Richteris. Vargonus bažnyčiai padovanojo gintaro kasyklų savininkas Moritzas Beckeris. Po Antrojo Pasaulinio karo bažnyčia uždaryta, išplėšta, nugriauta šventoriaus tvora. Bažnyčios pastatu susidomėta tik XX a. 7-8 dešimt. – jis paskelbtas vietinės reikšmės architektūros paminklu. XX a. 8 dešimt. nuspręsta jame atidaryti Lietuvos dailės muziejaus filialą – Miniatiūrų muziejų. Projektuojant ekspozicijų sales, atlikti architektūriniai-konstrukciniai tyrimai, pagal kuriuos pastatas restauruotas, rekonstruotas, pritaikytas muziejaus funkcijoms: uždengtas stogas, pakeista grindų danga, išdažytos sienos, įrengti dailininko A. Bružo vitražai, kurie šiuo metu saugomi Lietuvos dailės muziejuje. Įrengiant privažiavimus prie muziejaus patalpų,
Rasa Stulpinienė. Jau tos vestuvės, vestuvės!..
Vestuvės vestuvės… Anuomet jos reiškė abiejų besituokiančiųjų pusių giminių balių, susiėjimą (kartais net iki šimto žmonių}, kur stalai lūždavo nuo vaišių, buvo sakomi tostai, skanduojama „karti, karti, degtinė karti, jei pasibučiuos, tai bus saldi“, jaunuosius lydėjo gausus pabrolių ir pamergių būrys, o visai šventei vadovavo piršlys ir svočia.Iškelti trankias vestuves sūnui ar dukteriai buvo tėvų garbės reikalas, neiškelti arba būti nepakviestam į jas reiškė nusiminimą, apkalbas, priekaištus: “Jie į savo Petriuko veselę mūsų nekvietė, mes irgi į savo Onutės nekviesim…“Tuoktis reiškė susirašyti Metrikacijos biure, kuris liaudiškai buvo vadinamas zaksu. Su santuoka bažnyčioje, arba šliūbu, – sudėtingiau, jei nenorėjai susilaukti sankcijų kad ir iš savo socialistinio mokslo ar darbo kolektyvo, nukentėti
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (III). Deficitas
Mūsų kelionėse po Lietuvos praeitį jau esame susipažinę su anuomečiu Jo Didenybe karaliumi Deficitu – būtent jis yra trečiąja nykia grimasa, sunkinusia gyvenimą absoliučiai daugumai sovietų imperijos gyventojų. Daugelio būtinų kasdieniame gyvenime buities atributų – pradedant baldais bei buitine technika, baigiant dešra ir cukrumi – stoka anuomet vadinta „deficitu“, šis pavadinimas prilipo viskam, ką reikėjo „gauti“ ar „sukombinuoti“ – taip anuomet vadinti trūkstamų prekių paieškos ir įsigijimo „per blatą“ (pažinčių pagalba) procesai. „Oboronkai“ suteiktas prioritetas ir milijonai toje terpėje tarpstančių veikėjų į antrąjį planą nustūmė elementarių buities reikmenų gamybą, jau nekalbant apie gaminamos buitinės technikos našumą bei patogumą, rūbų bei avalynės kokybę ir dizainą, automobilių charakteristikas: nuo pasenusių užsienio pavyzdžių
Šimtametes dulkes nupūtus: vaikštinėjam carinio laikmečio Vilniuje
„Lietuviai tarpukario Vilniuje – mitas“, – atsainiai tėškė tūlas Nobelio premijos laureatas, kurio garbei geraširdžiai lietuvaičiai net laiptus Vilniaus senamiestin yra pavadinę. Norėdami perprasti Lietuvos miestų tautinę sandarą iki sovietmečio – faktas kaip blynas, kad būtent juo vyko spartus didžiųjų šalies miestų lietuvėjimas – turėtume grįžtelėti gerą pusę tūkstantmečio atgal, ir bandyt pakalbinti LDK kunigaikštį Algirdą: tikėtina, kad jis buvo paskutinysis Lietuvos valdovas, galbūt kalbėjęs ar bent supratęs lietuviškai. Gi šiandieną naiviai ir kvailokai atrodo kai kurių veikėjų pasakėčios apie „lenkiškai kalbėjusius lietuvius“, bei bukai atkaklūs bandymai lietuvinti carinio laikmečio bei tarpukario personalijas. Antai, jau galim rasti paistalų, kad XIX amžiaus pabaigoje Vilniuje pastatytas modenus tiltas per Nerį buvo projektuotas
Ryškių vaikystės prisiminimų gaubiamas – Vilniaus planetariumas
Žvelgdamas į giedrą rudens šeštadienio dangų, imu spėlioti: pavyks sutemus pasigrožėti Viešpaties pabertomis žvaigždelėmis, ar dangų aptrauks vakarinė migla?.. Kadaise tai buvo romantiška pramoga jau senokame – 1961-ųjų statybos – pastate, tegul ir ant kietų medinių kėdžių, tegul ir šilumos anaiptol ne visuomet būdavo pakankamai, tačiau kai gražiabalsė teta įjungdavo mirguliuojantį aparatą, ir virš galvų sutviksdavo spiečiai žvaigždelių, sulaikyti jaudulį nebuvo paprasta: juk vidury dienos matydavai visą žvaigždėto dangaus grožį. Sovietmečio pabaigoje pastačius naująjį planetariumą netoliese šv.Rapolo bažnyčios, senoji žvaigždynų buveinė prarado savąją vietą po susikurtomis žvaigždėmis, kol galutinai pakeitė šeimininkus audringuoju privatizacijų laikmečiu, ir tapo eiline užeiga. Užsukim ir pasidairykim senajame Vilniaus planetariume jo aktyviajam laikmety. Apsilankyti Vilniaus praeityje
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (II). “Oboronka”
Kokčiausia sovietmečio yda ar grimasa – milžiniško gynybinio komplekso (žargonu vadinto „oboronka“, rus.) našta šalies ekonomikai: dažna stambesnė pramonės įmonė gamino (nebūtinai pagrindinę) produkciją gigantiškam SSRS kariniam kompleksui. Sovietų armija buvo dislokuota ne tik visose imperijos respublikose-kalinėse, bet ir Rytų Europoje, Sovietų Sąjunga devynetą metų (1979-1989 m.) buvo įsitraukusi į jos ekonomiką alinusį karinį konfliktą su vietiniais gyventojais Afganistane. Vien šis sekinantis karas – SSRS jame buvo agresore, pirma nužudžiusia anuometį Afganistano vadovą Hafizulą Aminą, tuomet įvedusia į šią šalį „ribotą karinį kontingentą“: stagnuojančiai Sovietų Sąjungos ekonomikai visa ši karinė kampanija kainavo apie pusšimtį milijardų dolerių ir 15 tūkstančių žuvusių arba dingusių be žinios karių. Ne tik šimtai gerai finansuojamų
Povilas Girdenis. Mindaugas Tomonis: „Nepasmerkus ir pilnai neįsisąmoninus praeities klaidų, neįmanoma kurti ateities“
Mindaugas Tomonis – poetas, filosofas, kovotojas už tiesą, atvirai ir sąžiningai skelbęs pažiūras, dėl atvirumo ir tiesumo tapęs sovietinės sistemos auka. KGB persekiojimas, psichiatrijos ligoninė, civilizuotame pasaulyje netaikomi gydymo metodai, atvedę iki savižudybės, kurios aplinkybių ištirti nebeįmanoma, kaip nebeįmanoma ir vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar tikrai jis nusižudė. KGB prie LSSR Ministrų Tarybos 2-os valdybos 1 skyriaus 1 poskyrio veiklos 1975 m. plano ištrauka. 1974 m. Lietuvos ypatingasis archyvas. F. K-41, ap. 1, b. 723, l. 122. Saugumo akiratyje Technikos mokslų kandidatas, Paminklų konservavimo instituto Chemijos laboratorijos vedėjas, dar mokyklos suole pradėjęs rašyti poeziją, domėjęsis filosofija, planavęs parašyti Lietuvos filosofijos istori-ją, M. K. Čiurlionio jubiliejiniams metams rengęs apybraižą „Žinia“. 1971
Rasa Stulpinienė. Meilė ir gėlės
Meilės vardu.Meilė būna visokia.Kadangi šiandien Jurginės, tai papasakosiu apie neįprastą ir negirdėtą meilę – jurginišką.Šis tekstas gimęs rudenį, kai jurginai svarina savo ryškiaspalves galveles ir galvas, kai žiūri praeiviams į akis.Užtat prasminga prisiminti, kad per Jurgines jie, tie jurginai, mūsų promočiučių būdavo kruopščiai ir atsargiai kišami į žemę. Čia jurginų pradžia.Moterys ir mamos sodino jurginus, dukros tądien sėjo savo daržely rūteles.Dabar prieš mano akis pūpso popierinis maišas, pilnas pasiruošusių lįsti į žemę, dygti, augti ir žydėti jurginų, kurie mane susirado patys, net patys atėjo į mano namus.Todėl šį tekstą dedikuoju savo draugės Dalios mamai Eugenijai – kurią esu mačiusi vienintelį kartą – didžiausiai jurginų mylėtojai ir augintojai – Mamai nuo
Nuotaiką sovietmečiu praskaidrindavę sąmojai – šmaikštūs anekdotai
Bene garsiausias jumoristas anuomet buvo aktorius Algirdas Grašys, tankiai įterpiamu šmaikščiu žodeliu “brač” susikūręs sau sceninį Bračo vardą. Šiandieną jau vargiai berastume talentingojo Bračo pasirodymų apie “pacukus” įrašus, o kadaise nuo jo laidomų sąmojų lūždavo juokais sausakimšos žiūrovų salės, mat sovietmečiu anekdotai buvo bene dažniausia gynimosi nuo pilkos kasdienybės priemone. Prisiminkim keletą anų laikų sąmojų, vaizdžiai atspindėjusių tuometę būtį. LAKONIŠKUMAS Vyksta kiemsargių suvažiavimas, pilna salė uniformuotų, prijuostę užsisegusių, su šluotomis kiemsargių. Vienas uniformuotas kiemsargis, su prijuoste ateina į tribūną ir piktai sako: „Na, ir šūdas!“ Salėje šūksniai: „Teisybė, teisybė! Tiesą sakai!“ Pranešėjas tęsia: „Na, šūdas, na, brudas!“ Salė drąsina jį: „Sakyk viską kaip yra, nieko nenutylėk, sakyk iki galo!“ Pranešėjas
Povilas Girdenis. Už literatūrą represuotas Jonas Laucė: „Visi manęs kratėsi it raupsuotojo“
„Pretenzinga nacionalizmo evangelija“ Įkvėptas 1962 m. Aleksandro Solženicyno apysakos „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, pasipiktinęs ginkluoto antisovietinio pogrindžio dalyvių aklu smerkimu ir niekinimu to meto sovietinių lietuvių rašytojų kūriniuose, Jonas Laucė, kol 1963‒1969 m. dirbo Biržų 2-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, parašė keturių tomų, 1127 puslapių autobiografinio pobūdžio istorinį romaną „Žaizdre“, kuriame fiksavo sudėtingo 1939‒1962 m. laikotarpio Lietuvos istorijos įvykius: Antrojo pasaulinio karo pabaigą, ginkluotą pokario rezistenciją, sovietines represijas. „Šį klaikųjį laikotarpį nemaža rašytojų pavaizdavo savo kūriniuose, ‒ rašė J. Laucė prisiminimuose. ‒ Tačiau visuose tuose kūriniuose okupantai ir jų pakalikai teisinami, o rezistencinės jėgos smerkiamos, niekinamos. Ypač mane papiktino V. Petkevičiaus romanas „Apie duoną, meilę ir šautuvą“,
A.Puškino klajonės Vilniuje: nuo Katedros prieigų iki Markučių
Aleksandras Puškinas buvo ne tik genialus poetas, bet ir uolus carinio režimo „nuopelnų“ liaupsintojas: pavyzdžiui, smerkė 1831-ųjų sukilimą, ir pritarė jo nuslopinimui. Vilniečiai nei kiek nesigailėjo, kai, vokiečių kariuomenei artėjant prie Vilniaus, rusų armija susirinko ir išbogino visą nešventąją trejybę: Jekateriną II-ąją (lengva kareivukams nebuvo – pasmaguriauti mėgusios carienės statula svėrė 22 tonas), nekenčiamą Muravjovą (likimo ironija, bet demontuojant paminklą, „korikui“ teko pačiam kurį laiką kyboti ant virvių), ir Lietuvoje niekada nebuvusio A.Puškino biustą. Karo, ir vėliau Rusiją supurčiusio bolševikinio perversmo audrose paminklai pasimetė.Sovietiniai partiniai funkcionieriai, bevelydami eilinį kartą tūptelėti prieš režimą, nutarė netoli cariniu laikotarpiu buvusio A.Puškino biusto vietos, tik kiek atokiau nuo Katedros, dar sykį įrengti paminklą carizmą
Paveikslų galerija paverstą katedrą globė klasikinės muzikos koncertai
1949-ais Katedrą uždarius, jau kitais metais nuo jos numuštos šventųjų skulptūros, o 1950-ais ir 1951-ais keliskart į ją įsilaužta: išvogta didesnė dalis turto, kitas sugadintas. 1953-ais karstas su šv. Kazimiero palaikais perkeltas į šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, kur saugotas iki pat 1989-ųjų. 1953-ų rudenį komisijai apžiūrėjus Katedrą, konstatuota, kad jos turtas išdalytas įvairioms įstaigoms, dalis turto parduota, apnaikinti altoriai, sulaužyti baldai, sugadinti vargonai, skulptūros, antkapiai. 1953-ais Katedrą perdavus Dailės muziejui, po keleto metų ji perdažyta, įvestas šildymas, o 1956-ais įrengta Paveikslų galerija. Net ir būdama atimta iš tikinčiųjų, šventovė atliko svarbią kultūrinę misiją: joje vykdavo klasikinės muzikos koncertai, o 1969-ais, didžiam vilniečių ir vargonininkų džiaugsmui, vokiečių firma iš Potsdamo
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (I). Girtuokliavimas
Mudu dažnokai pasišnekame, nes manasis pažįstamas – negaliu pasakyti, kad esu puikiai jį perpratęs, bet matėmės išties daugelį kartų – tikrai įdomus pašnekovas, galintis paporinti įvairiausių istorijų apie savąją margą praeitį. Kaip ir dažnas, jis labai mėgsta girtis savaisiais pasiekimais, ir gali iki užkimimo vardyti įspūdingus laimėjimus įvairiose srityse: architektūroje, mene, muzikoje, saviveikloje, sporte, nepamiršdamas ir statybos, restauracijos, pramonės, energetikos, kelių tiesimo ir dar daugelio gyvenimo sričių. Tiesa ta, kad apie savojo pažįstamo praeitį esu pats skaitęs ne vieną dešimtį knygų, ir puikiai moku atskirti grūdus nuo pelų – ditirambus ir panegiriką nuo trūkumų ir ydų. Visgi keleto savųjų bruožų minėjimo manasis nuolatinis pašnekovas vengia it nelabasis kryžiaus, nes jie
Subtiliai gamtoje įterptos užeigos: buvo keturios, teliko viena
Vilniškė šašlykinė “Briedis” buvo tikrai ypatingas pastatas puikioje vietoje (joje anksčiau galbūt būta garsiosios Pospieškos smuklės?): aukštas Neries krantas, netoliese – Spalvotųjų šaltinių slėnis ir miško parkas, ramuma, greta pastato – stilizuota briedžio galva ant aukšto medinio stulpo. Šašlykinė buvo kvadratinio plano, grindų lygis buvo metru žemesnis nei ją supusios pievos – pastatas buvo įgilintas, ir aplink jį ėjo maždaug metro gylio ir tokio pat pločio takas, stogas – keturšlaitis. Didžiuliai langai leisdavo grožėtis supančia aplinka, subtilus interjeras nuteikdavo ypač pakiliai, o jau traškūs avienos šašlykiukai, kepti čia pat esančioje kepsninėje… Tokios įgilintos šašlykinės statytos rekreacinėse zonoje, miško parkuose specialiai įgilintos į žemę, kad kuo mažiau išsiskirtų gamtoje ir jos
Įdomybės, kurių neretai nepastebime: vilniškio Antakalnio slėpiniai
Dvarelis (dab. T. Kosciuškos g. 36) pastatytas 1826 m. Michalo Radziševskio lėšomis, 1850 m. atiteko Vilniaus vyskupui Vaclovui Žilinskiui, nuo 1897 metų priklausė Marijai Romer. Projektavo dvarelį Peterburgo architektas Vasilijus Stasovas, pastatą supo erdvus sodas, kurį matome senose nuotraukose nuo šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios. Tarpukariu pastate buvo įsikūręs lenkų karininkų klubas, Antrojo pasaulinio karo metu – Vokietijos kariuomenės štabas, pokariu – NKVD štabas, o 1956–1990 m. pastate veikė Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugija. Dabar pastate įsikūrusios Danijos ir Nyderlandų ambasados.Dažno dėmesį patraukia įspūdingas medinis namas (Antakalnio g. 8a) atokiau nuo Antakalnio gatvės, stovintis parko paunksmėje: XVIII amžiuje dvaro sodybos teritorija priklausė Šv. Petro ir
Septintojo dešimtmečio akimirkos: kokį Vilnių išvystume jose?
Ar šio įrašo autorius – bemaž dviejų metrų ūgio vyrukas – yra aukštas? Lyginant su vaiku ar paaugliu – tikrai taip. O lyginant su Arvydu Saboniu – nedidukas. Paradoksas, kad gyvenime viską perprantame lygindami, tad ir jau nutolusio sovietmečio būtį perprasti galime tik lygindami su šiandieninėmis realijomis. Kviečiu pasidairyti į vilniečių kasdieną 7-ojo dešimtmečio viduryje, palyginti su dabarties sąlygomis, ir pasidžiaugti, kad tuometė patirtis jau praeityje. (Nuotraukoje viršuje: nešini lagaminais lėktuvo keleiviai laukia prie vienintelės oro kompanijos – “Aeroflot’o” (“Oro laivyno”, rus.) – lėktuvo trapo, kadaise tekdavo pėdinti patiems oro uosto teritorija, nepaisant oro sąlygų.) Ligoninės operacinėje – neįmantri sovietinė technika, bylojusi tragišką sovietinės medicinos atsilikimą nuo pasaulinių standartų. Pro
Sakralusis vilniškio Antakalnio perliukas – Išganytojo (Trinitorių) bažnyčia
„Ši bažnyčia stovi Antakalnyje, už buvusių Sapiehos rūmų (dabar karo ligoninės). Pastatė ją 1694–1717 m. Vilniaus vaivada ir Lietuvos etmonas Jonas Kazimieras Sapieha. Prie bažnyčios kartu buvo pastatytas vienuoliams trinitoriams vienuolynas. 1812 m. prancūzai bažnyčią apnaikino, o 1864 m. rusai perdirbo ją į pravoslavų šv. Mykolo Arkangelo cerkvę, o vienuolyną į kareivines. 1919 m. bažnyčia grąžinta katalikams, šiandieną ji yra karo ligoninės bažnyčia. Neseniai pagrindinai atnaujinta. Bažnyčia pastatyta rotundos formos ir uždengta aukšta kopula. Didžiųjų durų viršuje yra reljefas, vaizduojąs angelą, laiminantį trinitorių ir jo išpirktą belaisvį. Bažnyčios vidus galutinai buvo išbaigtas tiktai XVIII a. gale; jį puošį dekoratyvinės stukatūros, figūraliniai stiukai ir gražūs septyni altoriai. Didžiajame altoriuje stovėjo medinė
Išnykęs pastatas, kurio nepasigendame – teatras vilniškėje Jogailos gatvėje
Žengdami Vilniaus centre esančia Jogailos gatve link Gedimino prospekto, pastarojo šiek tiek nepriėję, išvysite besistiebiantį solidų verslo centrą su požeminiu parkingu. Vieta solidi, nuomos kainos čia didokos, tad po atsidarymo verslo centre įsikūrė solidžios tarptautinės kompanijos, advokatų kontoros ir kitos pinigingos įmonės. Retas bepamename, kad kadaise būtent šioje vietoje buvo viena mūzų buveinių, ne itin viliojusi lietuvaičius – Rusų dramos teatras, kurio arkada buvo keistai įsiterpusi į šaligatvio erdvę. Tiesa, lyjant ar drimbant šlapdribai, buvo galima šioje užuovėjoje pralaukti darganą, tačiau lankęsis šiame teatre esu vienintelį kartą – kartu su bendramoksliais. Įsiminiau prabangią baltą laiptinę, solidžias užuolaidas, gardžius kvapus iš bufeto ir išraiškingą aktoriaus Artiomo Inozemcevo vaidybą. Na, bet jau
Valdovų rūmų nepastebimas inkliuzas – pirklio Šliosbergo namas
Gerai pamenu kūrenamų krosnių kvapą ir senas, girgždančias grindis, kuriomis bėgiojo daugybė vaikiškų kojyčių. Iki iškylant solidiems Moksleivių rūmams bei Jaunųjų technikų stočiai vilniškiuose Žirmūnuose, šis pastatas Gedimino kalno papėdėje buvo daugybės moksleivių susibūrimo vieta. Šiandieną pirklio Abraomo Šliosbergo namas tapo Valdovų rūmų dalimi, ir dažnas nebežino jo istoriją, tad trumpai prisiminkime praeitį. Carinė administracija nutarė Vilniaus pilių teritoriją paversti tvirtove: numatyti nugriauti pastatai įkainoti, į jų sąrašą pateko ir pirklio Abraomo Šliosbergo mūrinis namas, įkainotas 28,5 tūkst. rublių asignacijomis. Tačiau A. Šliosbergo namas nebuvo nugriautas, nes pateko į carinės tvirtovės vidų. Po remonto XIX a. viduryje jame įsikūrė karinės apygardos Inžinerijos valdyba, pasikeitusiuose interjeruose nebeliko klasicistinių detalių. Po Antrojo
Povilas Girdenis. Kauno pavasaris ir gėlių vaikai
1972-ųjų gegužės 14 d. – Kauno miesto sode susidegino Romas Kalanta. Jo užrašų knygelėje buvo įrašyta: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“ Liudininkų teigimu, prieš virsdamas gyvu fakelu, jis sušuko: „Laisvę Lietuvai!“ Aiškesnio politinio pareiškimo jaunuolis nepaliko. (Nuotraukoje – Kauno hipiai su svečiais iš Latvijos ir Estijos. Apie 1970‒1971 m. Silvijos Kurienės asmeninis archyvas.) Kelios versijos Sklindant gandams, kad devyniolikmetis susidegino protestuodamas prieš komunistinį režimą ir sovietinę okupaciją, buvo skubiai atlikta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė ir paskelbta: jaunuolis „sirgo psichine liga ir nusižudė būdamas liguistoje būklėje“. Oficialioji „psichinės ligos“ versija skambėjo neįtikinamai, todėl įvairios kalbos sklido toliau. Tarp jaunimo skrajojo mįslingas pasakojimas, kad R. Kalanta priklausė slaptai hipių organizacijai, kurios
Savitas intarpas sostinės senamiestyje – Šiuolaikinio meno centras
“Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų, ir tuo naujai pasaulį atstatysim – kas buvo nieks, tas bus viskuo” – taip skamba lietuviškas Internacionalo vertimas. Užmojai ir vizijos – puikūs dalykai, tik kartais reikia pagalvoti, ką gi ir kaip “išardyti”, ir kur tą “naująjį pasaulį” atstatyti. Šįsyk keliausime ieškoti permainų Vilniaus senamiestyje, kurį smarkiai pakeitė ne tik karas, bet ir architektų sumanymai, kuriuos galima pavadinti prieštaringais. Taip atrodė vilniškė Rotušės (anuomet – Teatro) aikštė XX amžiaus pradžioje. 1915-1917 m., tolumoje – Antrojo pasaulinio metu sovietų armijos subombarduoti pastatai, dešinėje matyti vartai į Imbarų turgų, kuriame žydų bendruomenė pirkdavo mėsą. 1915-1917 m. vaizdas, greta rotušės buvęs tamsus keturaukštis pastatas subombarduotas 1944 m.
Stilingo modernizmo pliūpsnis sovietmečio vienodume – “Astorija”
Ragauti kavos ir šiurpiai atskiesto konjako keliaujam į vilniškę “Astoriją”, nes viešbučio rekonstrukcija, o ypač jo rūsyje įrengtas restoranas tapo tikru 9-ojo dešimtmečio pradžios architektūriniu įvykiu: neįprastų spalvų, formų bei veidrodinių paviršių prisodrinta erdvė pasižymėjo dar nematytais deriniais. Įgyvendinant architektūrines idėjas, svarus indėlis buvo dizainerio Jono Gerulaičio, sukūrusio unikalias vienetines baro ir restorano kėdes, veidrodžius-indaujas, stalus, ekspozicinius baldus. Devintojo dešimtmečio pradžioje į sugrįžusį dėmesį istorizmo formoms visuomeniniuose interjeruose buvo žiūrima dvejopai: gausiai taikomos daugiau formalios nei semantinės struktūrinės istorinės aliuzijos, be to, išskirti meniškai išbaigti, vieningos kompozicijos interjerai. Tokiems vykusiems pavyzdžiams priskirtina ir „Astorija“, kurios interjero ašimi tapo šiuolaikiška istorinio žodyno interpretacija. Objektas 1984 m. architektų sąjungos apžiūroje buvo apdovanotas
Gražuolis kino teatras, neketinęs tapti nykių kazino aistrų prieglauda
Šiandien darsyk aplankysime daugeliui vilniečių mielą vietą, bet pirma noriu jums paporinti labai artimą tiesai istoriją apie vieną naujųjų laikų verslininką-politiką, kurį galėsite nesunkiai atpažinti iš šmaikščių detalių, neabejotinai jus nustebinsiančių. Pavadinkime mūsų apsukrųjį personažą kaip nors įprastai, kad ir Romu: jis tiesiogiai ir labai įdomiu kampu susijęs su mūsų lankytina vieta. Pažadų prisiklausęs iki valios, kilau iš minkštos eko-odos kėdės naujajam biure, ir tiesiu taikymu švilpiau į Justiniškių skersgatvį, kuriame tuomet buvo įsikūrę garbaus pono Romo – beveik sostinės mero – įmonės (vėliau įvarytos į bankrotą), turėjusios gausų transporto parką ir visą būrį vietinių vairuotojų: nei ukrainiečiai, nei tadžikai tuomet dar nėjo lažo vežėjų versle. Sekretorė įspėjo mane, kad
Povilas Girdenis. Vytautas Kaladė: „Ne dėl žemų paskatų buvau aktyvus dalyvis Kauno įvykiuose“
Jo vardu nepavadintos gatvės, jis užmirštamas per oficialius minėjimus, apie jį nerašo enciklopedijose. Lietuvos ypatingajame archyve saugomos 1972 m. Kauno įvykiuose dalyvavusiems asmenims iškeltos baudžiamosios bylos dokumentai atskleidžia, kad būtent dėl Vytauto Kaladės, sovietinio saugumo tardytojų pagrįstai vadinto pagrindiniu „masinio viešosios tvarkos pažeidimo“ kaltininku, drąsių ir ryžtingų veiksmų Romo Kalantos laidotuvių dieną prasidėjo svarbiu Lietuvos gyventojų pasipriešinimo sovietų okupacijai istorijos puslapiu laikomos masinės protesto manifestacijos. Ilgaplaukis teisybės ieškotojas V. Kaladė gimė 1947 m. liepos 19 d. daugiavaikėje šeimoje. Tėvas mirė, kai jam buvo vieneri, motina liko viena su penkiais vaikais. Kūdikystėje dėl tymų ir skarlatinos komplikacijų V. Kaladė apako viena akimi, mokydamasis pradinėse klasėse susirgo tuberkulioze ir dėl silpnos sveikatos
Carinių valdininkų nepasigailėta šventovė – šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia
Jau esame lankęsi vienoje-kitoje Vilniaus bažnyčioje, kuri smarkiai kentėjo sovietinių valdininkų valia, matėme nugriautas vilniškes koplytėles, tačiau dar menkokai aptarėme carinio režimo brutalumus katalikiškų šventovių atžvilgiu. Atėjo laikas prisiminti sakralųjį pastatą, kurį nušlavė negailestingos caro valdininkų užmačios. Vilniaus Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčia stovėjo netoli dabartinio Halės turgaus. Skvero tarp Visų Šventųjų, Arklių ir Karmelitų gatvių vietoje būta Basokų turgaus aikštės, įrengtos 1877-ais metais nugriautos Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčios ir basųjų karmeličių vienuolyno bei jų sodo vietoje. Į Lietuvą basieji karmelitai atvyko XVII a., jų pastatytos bažnyčios Vilniuje buvo Šv. Teresės (šalia Aušros Vartų) ir neišlikusi Šv. Juozapo sužadėtinio (baigta statyti 1668 m.), o šalia bažnyčios buvęs vienuolynas metais įsteigtas 1638-aisiais.
Vyskupų / Gubernatūros / Reprezentacinių / Karininkų / Meno darbuotojų / Ambasados / Prezidentūros rūmų ansamblis
“Kada gi bus atvirų durų diena Jo Ekscelencijos valdose?” – klausiate jūs. “Dabar ir visados” – atsako jums J.Marcinkevičiaus Mažvydas, skaitydamas žiede išgraviruotą užrašą, o aš atsargiai priduriu: “Ir kol gyvuos AIDAI”. Vyskupų / Gubernatūros / Reprezentacinių / Karininkų / Meno darbuotojų / Prezidentūros rūmų ansamblis yra vėlyvojo klasicizmo (vyrauja ampyras) statiniai ir parkas, esantys lėkštos įkalnės papėdėje, statiniai juosia didelį vidaus kiemą, o vakarų pusėje yra net 1,5 hektaro ploto parkas, juosiamas mūrinės tvoros. Svarbiausias ansamblio pastatas – rūmai, dominuojantys S.Daukanto (Rūmų, Napoleono, Kutuzovo) aikštės kompozicijoje, rytų pusėje prie rūmų šliejasi du namai, ribojami universiteto gatvės, kiti pastatai – kordegardija, buv. arklidės, sandėliai – stovi kvartalo vidinėje dalyje. Ryškios
Aukštosios partinės mokyklos dėstytojas namuose mikliai išversdavo kailį
Lig pat grindų karančias, storas, beveik šviesos nepraleidžiančias užuolaidas jis užtraukė ypač stropiai: juk šįvakar šeima susirinks Kūčių vakarienei, o jam – komunistui, Aukštosios partinės mokyklos dėstytojui (jei neklystu, dėstė marksizmo-leninizmo teoriją), Vilniaus universiteto dėstytojui bei išskirtinai baikščiam asmeniui – jokiu būdu nevalia buvo „suteršti“ savąjį uolaus partiečio įvaizdį kažkokia Kūčių užstale. Todėl ir tarpe tūkstančių knygų – personažas svaigdavo nuo (paties susikurto?) epiteto „knygius“ – marksizmo ideologijos kūriniai ar lenininė pseudomokslinė beletristika stovėjo garbingiausioje vietoje – sieninėje sekcijoje stiklinėmis durelėmis. Vargu ar kas jo bendradarbių žinojo, kad namuose jis kaipmat virsdavo „kalbininku, filosofu, tautinės kultūros puoselėtoju“, o paprasčiau šnekant – aršiu sovietofobu-rusofobu (dėl ypač prasto rusiškų žodžių tarimo jo
REKOMENDUOJAM:
Kalėdinės dovanos AIDŲ prenumeratoriams – jau dabar!
Išradingų druskininkiečių sukurtas unikumas – “ALKA”
Dainavos krašte būdami, negalim neaplankyti “Dainavą” Druskininkuos
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
Šeduvos perliukas: mitrūs kipšiukai akylai saugo restorano malūne šlovę
Subtilus žavesys ir plieninė valia padėjo Aušrai apsiprasti Meksikoje
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui (prenumeratoriams)
Kapitonas jau kviečia lipti denin: plauksime Nerimi XX amžiaus pradžioje (prenumeratoriams)
APSILANKYKIT:
Tiktai saulė, tiktai jūra? Dviejų draugų atostogos Nidoje anuomet (II)
Džiugu, kad jums patiko, o ir savus prisiminimus sužadino, manasis pasakojimas apie atostogas Nidoje paskutinųjų sovietmečio metų vasarą, tad, pusnims apglėbus Lietuvą, tęsim kelionę į
Tolima savitarnos pirmtakė – “Užkandinė-automatas”
Šiandieną nebenustebinsi nei vieną savitarna, o jau nutolusių 1958-ųjų spalį Vilniuje duris atvėrusi savitarnos užkandinė – pavadinta mechaniškai ir nevykusiai išverčiant pavadinimą iš rusų kalbos
Rasa Stulpinienė. Žiemiška šiluma
Žiema anuomet prasidėdavo „tvarkingai“, savo laiku, būta net labai ankstyvų, kai lapkričio 1 – ąją žemė jau būdavo įšalusi. Pirmasis sniegas krisdavo ne ant žalios
Apdovanojimus – į atlapą, darbus – į nebūtį
Anokia čia paslaptis, kad rengiu jums kelionę į „Merkurijų“: ne tą, kuris artimiausias Saulei ir smarkiai įkaitęs, o į komfortišką, įkaitusią vien nuo prekybinių aistrų,
VIKTORINA: vilniškės bohemos buveinės – ar atpažinsit jas?
Nors esame aplankę jau daugybę stilingų užeigų visoje Lietuvoje – apybraižų sąrašą atrasite, įvedę AIDŲ paieškoje žodį “restoranas” – tačiau būti restoranų liūtais ar liūtėmis
Ateikite paveizėti: nusipirkome naują sekciją!
Klausimų būdavo net ne vienas, o iškart keli, bet ir tie tokie, kad dabar būtų pavadinti fatališkais: kaip įpirkti, juk ne vieno atlyginimo reikėdavo, o
Rasa Stulpinienė. Žiemos langai
Anais laikais, sovietmečiu, langai buvo mediniais rėmais, apie jokius plastikinius niekas nebuvo net girdėjęs. Langas iš trijų dalių: atsidaro po vieną iš kraštų, o vidurinis
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VIII). Karikatūros ideologizavimas
Įprastai prieš pagrindinio filmo pradžią parodydavo kelių minučių trukmės propagandinę „Tarybų Lietuvą“ arba kokį kitą ideologinį filmuką apie „didžiulius liaudies ūkio laimėjimus pasitinkant (n-tąjį) partijos
Saviti architektūriniai sumanymai, taip ir nesulaukę įgyvendinimo
Nuolat keliaudami po Vilniaus – ir ne vien jo – praeitį, stebimės ir žavimės (retkarčiais – piktinamės) įvykusiomis permainomis, o štai kelionės po galėjusius atsirasti
Ne tokios garsios, bet ne mažiau žavios užeigos
Džiugu, kad jums patinka mūsiškės kelionės į lietuviškosios restoraninės kultūros praeitį, tad šį darganotą vakarą vėl leisimės kelin – lankysime kiek mažiau žinomus restoranus bei
Rasa Stulpinienė. Žiema kaime
Besidžiaugiant žiema, kurios nebuvo jau pastarąjį laiką (savaitė su minusine temperatūra ir lengvi sniego pabarstukai, pro kuriuos prasišviesdavo visai neįšalusi žemė, nesiskaito), atmintyje iškyla žiemos,
Kalėdinės dovanos – puikios knygos – AIDŲ prenumeratoriams!
Puikios naujienos esamiems (>3 mėn.) ir būsimiems AIDŲ prenumeratoriams: kiekvienas, užsiprenumeravęs AIDUS trijų mėnesių (ketvirčio) ar ilgesniam – pusmečio arba metų – laikotarpiui, gaus dovanų
Lietuviška žiema su sniego pilimis, sniečkių mūšiais ir ledo ritulio batalijomis kieme
Brisdamas su augintine per pusnis, dairiausi ir žiaugiausi pasakišku grožio mišku, o sau pažadėjau: nebebambėsiu, kad gatvės užsnigtos, kad reikia mosuoti sniego kastuvu bei ieškoti
Šiltame vandenyje, krintant snaigėms: ne kubile, o kurgi tuomet?
Nepamirštamus įspūdžius paliko apsilankymas atvirame „Žalgirio“ plaukimo baseine: šiandieną nesąmone pavadintumėt atvirą šilto vandens baseiną žvarbiuose žiemos gniaužtuose, tačiau anuomet pigūs energijos ištekliai niekais vertė
Rasa Stulpinienė. Žiemužei besibeldžiant
Tada žiemą sniego būdavo iki kelių, nuo speigo tvoros pokšėjo. Daugumos vaikų popietės po pamokų prabėgdavo rogėmis leidžiantis nuo kalnų ir kalniukų. Pasitaikydavo ir nugriūti,
Fotografo pėdomis sekant: ar atpažinsim įamžintą panoramą?
Ne tik pirmoji meilė, bet ir pirmasis retronuotraukų albumas – mieliausias ir įdomiausias ne vien tuo, kad šviesą išvydo chruščiovinio atlydžio metu, todėl nuotraukos ir
Ech, teisingai sakydavo Bračas: “Juokas – dalykas rimtas”!
Kas tas Bračas buvo – beje, šaunus vyras – ką apie pacukus pasakodavo, susižinosite patys interneto gelmėse, o šįvakar juokinsiu jus anekdotais. SPARTUOLIS Susiruošė bobutė
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VII). Meno ideologizavimas
Dar neatsitokėjote nuo mūsiškės kelionės praeitin po ideologinius muziejus? Dar gyvi įspūdžiai iš propaganda permirkusios Revoliucijos muziejaus ekspozicijos? Atgimimo kartai smegenys būdavo plaunami ne tik
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (III)
Darbinę karjerą pradėjau baigęs dešimtą klasę: vasarai įsiforminau ūkio dalies darbininku viename Vilniaus archyvų, ir iškart gavau garbingą bei atsakingą užduotį – išboginti tūkstančius bylų
Restauruoti Lietuvos partizanų dokumentai, 70 metų išbuvę po žeme
Po beveik metus trukusių darbų restauruoti Lietuvos partizanų Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Laisvės rajono dokumentai, 2022 m. gegužės mėn. rasti Anykščių rajone, Troškūnų apylinkėse, miškelyje
Rasa Stulpinienė. Prioritetai laiko rate
Buvo laikas, kai ieškant lengvesnio gyvenimo iš kaimo buvo bėgama į miestą. Bėgantieji labai stengėsi prie miesto aplinkos kuo greičiau pritapti, prisitaikyti arba…tiesiog ištirpti joje.Gyvenimas
Vienintelis toks ne tik Lietuvoje – unikalusis “Kubilas”
Kas gi vienija mūsų lankytus palangiškę “Vasarą”, šeduviškę “Užuovėją”, vilniškius “Briedį” bei “Lakštingalą”, druskininkiškę “Alką” ir Prienų pašonėje įsikūrusį “Kubilą”? Jūs visiškai teisūs: interjerų unikalumas bei
Stabai, kurių atsikratėme: sovietinių pamėklių lemtis (I)
Visai neseniai istorikai, literatūrologai, politikai ir visuomenininkai laužė ietis dėl Vilniaus centre stūksojusio paminklo rašytojui ir aktyviam sovietų talkininkui – Petrui Cvirkai, prieš keletą metų
Talentingo menininko kūriniai, išnykę beatodairiško naikinimo girnose
Jūs šaunuoliai, oi, kokie šaunuoliai: mikliai atminty gaivinate mūsų keliones į “Dainavos”, “Vasaros”, “Žirmūnų” praeitį, o kur dar būsima kelionė į vilniškį “Šaltinėlį” – triukšmingą
Atgaivos oazės sovietmečio kasdienybėje – šarmingi restoranai
Savosiose kelionėse į Lietuvos praeitį mes ne veltui skiriame tiek daug dėmesio restoraninei kultūrai, nes ji buvo bene rimčiausia išimtimi skurdokoje ir neįmantrioje sovietmečio kasdienybėje,
Iš sunkmečio – į gerovę: lietuvio studento įspūdžiai Danijoje 1993-ais (II)
Ir pačiam kirba tokios mintys: ar beverta kapstytis atmintyje, žadinant trijų dešimtmečių senumo prisiminimus, juk tame pačiame daniškajame Horsense, o ir pačioje Danijoje per trisdešimtį
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (I)
“Žinai, Vyti, ką aš tau pasakysiu: Kaune niekada ir nebuvo tarybų valdžios”, – drąsiai teigia man tetėnas Romualdas, kelerius metus krimtęs mokslus Kauno politechniniam, vėliau
Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. Ideologiniai muziejai
“Važiuosime visi į muziejų!”, – pranešė naujieną istorijos mokytoja, ir klasė suūžė: “Valiooooo!”. Ką čia ir besakyti, juk daug įdomiau vietoje įkyrių pamokų keliauti muziejun,
Aldona Jakavonienė. “Laikom frontą!” Paroda apie Antaną Lukšą-Arūną
Prienuose vyko pilietiškumo pamoka, skirta Antano Lukšos atminimui Šiais metais Lietuva mini partizano, politinio kalinio, dimisijos kapitono, ilgamečio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko,
Išradingų druskininkiečių sukurtas unikumas – “ALKA”
Visai nesenai lankėme Druskininkų senamiestyje įsikūrusią Aleksandro Eigirdo ir Anortės Mackelaitės “dukrelę” – jaukiąją “Dainavą“, o šįkart noriu pasikviesti jus į bene unikaliausią anuometę kurortų
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (II)
Taip ir likome devintoje klasėje du nekomjaunuoliai – aš ir Raimondas. Pastarasis tėvų nuo mažumos buvo rengiamas tapti dvasininku, tad komjaunimas jam niekaip netiko. Pūstažandis,
Modernaus gražuolio pirmtakai – Vandens sporto rūmai “Vilnius”
Šiandieną jo vietoje puikuojasi dailus šiuolaikiškas baseinų kompleksas, po rangovų bankrotų, teismų ir statybos pertrūkių išpukšėtas vilniškės valdžios. o mes šįkart leisimės kelionėn į praeitį,
Lietuviškos estrados grandai: ar visus pamenat ir atpažinsit? (I)
„Legendinis“/“legendinė“ – būtent šiais, kiek nuvalkiotais, epitetais šiandieną apibūdinami lietuviškosios estrados grandai bei kolektyvai, populiarinę tautinę estradą sudėtingu šliaužiančio nutautinimo laikotarpiu. Laikas nenumaldomai bėga pirmyn,
Povilas Girdenis. Lietuvių partizanai ir ukrainiečių sukilėliai: 1944-1954 m.
Tarptautinė paroda „LIETUVIŲ PARTIZANAI IR UKRAINIEČIŲ SUKILĖLIAI: 1944–1954 M.“ eksponuojama ant buvusių KGB rūmų (Gedimino pr. 40, Vilnius) fasado, o virtuali paroda skelbiama Lietuvos archyvų
Povilas Girdenis. Netikėti atradimai palėpėje užmirštose dujokaukių dėžėse
Tvarkant į Archyvą saugoti priimtus dokumentus, kartais nustebina netikėti radiniai. Ne išimtis ir į Archyvą atkeliavę dokumentai, sudėti į dideles medines dėžes nuo dujokaukių. Šios
“Lakštingala” negali nečiulbėti: lankomės vienoje originaliausių užeigų
Pavadinimui pasirinkau aliuziją su smarkiai pasiklydusios poetės kūryba, tačiau šįkart – o ir vargu ar kada nors kitąsyk – keliausime ne į jos kūrybos klodus,
Rasa Stulpinienė. Netikrų vyrų banda
KĄ GIRDĖJOME. Sovietmečiu kiekvienas berniukas nuo pat mažens turėjo svajoti būti ne šiaip berniuku, o tikru vyru. Kas gi tai yra? Pagal rašytas ir nerašytas
Mintimis grįžkim į vaikystę: ar atpažinsim žaviąsias vaikų kavines?
Prieš kurį laiką buvau pasikvietęs jus apsilankyti daugel džiaugsmo mažiesiems teikusiose vaikų kavinėse, tad šįkart kviečiu pamiklinti atmintį. Kuri vaikų kavinė ėmė veikti pirmoji? Pirmoji
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Ne vien sunkus bei nuolatinis fizinis darbas, bet ir įgimti genai Gvidui suteikė drūto vyro išvaizdą: plačiapetis,
Brežnevinio sąstingio kontrastai: indų ligi soties, produktų nei kvapo
Draugo mamai Julijai jau devynios dešimtys metelių, tad laukdama kelionės anapilin, ji dažnai pasišneka jau pati su savimi. Kadaise būdavo įdomu ir smagu su ja
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (I)
Ilgai negalėjau sau atsakyti, kaip gi jis sugeba atsistoti visada toje pačioje vietoje, iki nepastebėjau po „Nojaus laivu“ (beje, laivą vaizduojantis sietynas nėra toks senas,
Virtuali paroda “Vladui Putvinskiui-Pūtviui – 150”
Šiais metais minime visuomenės ir kultūros veikėjo, rašytojo, žuvininkystės pradininko Lietuvoje ir vieno iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų Vlado Putvinskio-Pūtvio (1873-10-06–1929-03-05) 150-ąsias gimimo metines. Vladas
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VI). Slapukavimas
Psichologai ar sociologai kaipmat atsakys mums, kodėl gi prastos naujienos daugumą domina labiau, nei geros žinios. Dabar bemaž kiekviename naujienų portale iš pat ryto sužinosite,
Maištingi lietuviškos estrados akordai tarpukario “mažojoje scenoje” (II)
Pirmojoje kelionės estrados praeitin dalyje prisiminėm, kad Atgimimo laikmečiu šviesą išvydo keturi lietuviškosios tarpukario estrados grandų vinilai. Du dainininkus – Antaną Šabaniauską ir Antaną Dvarioną
Tvirti, kokybiški, ilgaamžiai, brangūs ir… deficitiniai – anuomečiai baldai
Prisipažinsiu, kad mane traukė ten net labiau, nei į žaislų skyrių vilniškiame „Vaikų pasaulyje“, o kuo labiau brendau, tuo smarkiau ilgėjausi bent pasižvalgymo į solidumo
Dainavos krašte būdami, negalim neaplankyti “Dainavą” Druskininkuos
Džiugu, kad pasakojimai apie senuosius sostinės restoranus – „Medininkus“, „Lokį“, „Senąjį rūsį“, „Žirmūnus“ – bei palangiškę „Vasarą“ jums pasirodė įdomūs, tad šįkart keliausim į Druskininkus,
Povilas Girdenis. Vėlinių minėjimai 1955-1958 m. Vilniuje ir Kaune
Lietuvoje nuo seno buvo minimos Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė, kurios tradicijos glaudžiai siejosi su lietuvių papročiais ir tikėjimu. Sovietinėje Lietuvoje Vėlinės minėtos kaip religinė
Vėlinių dieną dairomės į fantastiškas lietuviškojo vitražo vėles
Jūsiškis susidomėjimas palangiškę “Vasarą” puošusiais meno kūriniais (ypač – Anortės Mackelaitės įspūdinga vitražine sienele) paskatino mane Vėlinių dieną prisiminti kitus lietuvių vitražistų kūrinius, kurių šiandieną
Pirmieji Atgimimo šaukliai – šlovingų “Žalgirio” pergalių kalviai
Jie negaudavo didžiulių pinigų, ir jų neprašė. Jie tenkinosi kukliu automobiliu, nes ir toks anuomet buvo prabanga. Aplink juos nešokinėjo būrys medikų, pakakdavo vieno gydytojo
Vėlinių išvakarėse pabendrausim su populiariųjų “Žirmūnų” vėle
„Į Žirmūnus palydėki, kai užges langai visi, palydėk ir neskubėki, mes nueisim be taksi“, – dainavo kadaise Ona Valiukevičiūtė smagią Miko Vaitkevičiaus ir Petro Gaulės
Rasa Stulpinienė. Naminis pyragas
Atrodo, kad visą gyvenimą daugybėje pasaulio vietų pyragus ragavai tik tam, kad įsitikintum, jog tavo mamos arba močiutės keptas yra nė su kuo nesulyginamas ir
Pilies-Gedimino-Katedros: ką mena žinomiausia sostinės aikštė?
Galbūt todėl, kad brendau kartu su Atgimimu, manojoje atmintyje Gedimino – taip anuomet ji vadinta – aikštė tapatinasi su nepamirštamais įvykiais: „bananų baliumi“, iš kurio
Maištingi lietuviškos estrados akordai tarpukario “mažojoje scenoje” (I)
Manosios ir vyresniosios kartos nereikia klausti, kur jų mieste buvo vinilinių plokštelių parduotuvės – atsakymas bus žaibiškas. Vinilų grotuvą – patefoną – būtum radęs dažnuose
Dažnam negirdėtas, daugelio nebepamenamas – restoranas “Kibinai”
Klustelėję visažinio Google’o apie restoraną “Kibinai”, išsyk būsite palydėti į Trakuose restauratorių kadaise surestą stilingą “Senąją kibininę”, o geresnę atmintį turintys prisiminsite ir Trakų gatvės
Viešųjų finansų ateitis: kuris avinėlis pasipurtys, o gal nei vienas?
Klausant padejavimų apie lėšų stoką tai tam, tai kitam sektoriui, nejučia atminty atgyja satyrinio filmo „Dvylika kėdžių“ frazė „iš visur mes girdim aimanas“. Skundžiasi nepakankamu
Povilas Girdenis. Juozas Lukša: „Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis“
VIRTUALI PARODA, SKIRTA JUOZO LUKŠOS-DAUMANTO 100-OSIOMS GIMIMO METINĖMS Šiemet minime vieno ryškiausių lietuvių ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvių Juozo Lukšos-Daumanto 100-ąsias gimimo metines. Juozas Albinas Lukša
Kelionė šimtametėn praeitin: lankome anuometes Monrealio įžymybes
Šiandieną vargu ar berasi šalį, kurioje nėra pabuvoję lietuvaičiai: prakutę, apsirūpinę būstais, verslais ir pajamomis, tautiečiai pamėgo keliauti, norėdami svietą pamatyti, o ir save parodyti.
Rasa Stulpinienė. Atgimimo kartos keliai ir vieškeliai link Laisvės
Gimusieji sovietmetyje laisvės nebuvo matę, apie ją mažiems ir jauniems pašnibždom pasakodavo vyresnieji, dažnai kartodami kaip kokį burtažodį „Prie Smetonos“ – suprask“: kai Lietuva buvo
Lietuvaičių trijulės nuotykiai ir atradimai pasaulio krašte – Šri Lankoje
Pandemiją prisiminsiu ne tik dėl sunkokai persirgto kovido, bet ir dėl intensyvių paieškų: visuose prekybcentriuose ieškojom elementarios buitinės prekės – galąstuvo: galiausiai pavyko rasti ir
Romantiškas pasivaikščiojimas gražuolėje Rygoje prieš 60 metų
Vargu ar berasi veiklesnį lietuvaitį, nebuvusį braliukų šalies sostinėje: miestas išties nuostabus, o ir kelionė netolima. Nors transportininkai žada jau kitąmet Rygon važiuosiantį greitąjį traukinį,
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (V). Smegenų skalbykla
Taip jau atsitiko, kad „nulinukų“ projektas buvo pradėtas būtent manojoje mokykloje: šešiamečiams „nulinukams“ buvo atitverti du kabinetai senojo mokyklos korpuso paskutiniam aukšte – viename kabinete
Povilas Girdenis. Prancūzų kalbininkas Žoržas Matorė Lietuvos istorijos verpetuose
Tvarkant sovietų saugumo iškeltas baudžiamąsias bylas, Lietuvos ypatingojo archyvo darbuotojų dėmesį patraukė ant vienos bylos viršelio užrašyta neįprastai skambanti pavardė. Pradžioje galvota, kad pavardė, kaip
Rasa Stulpinienė. Gyvenimas, nugulęs popieriniuose albumuose
Albumas – tai šeimos metraštis: krikštynos, vestuvės, išleistuvės ir sutiktuvės. Kiekviename albume daug besišypsančių ir tų, kurių jau nėra.Albumas nučiupinėtas, lapai pageltę, nuotraukos juodai baltos.
Restoraninės kultūros atgarsiai senuosiuose Vilniaus interjeruose
“Bet aš neverkiu ir neraudoju”, – sakau sau Ostapo Benderio dainos žodžius, dairydamasis į nebūtin iškeliavusios restoraninės kultūros atspindžius – anuomečių Vilniaus kavinių, restoranų, valgyklų,
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (IV). Nelygybė
Savomis akimis matę sovietinę „lygybę“ bei kokčias jos apraiškas, o ne iš nuogirdų susidarę iškreiptą supratimą apie tą nelengvą Lietuvai laikmetį, patys galėtų pateikti dešimtis
Kodėl Justinas Marcinkevičius niekada nebuvo lietuvių “tarybinis” poetas
Įdomu pasiskaityti jaunųjų istorikų ar praeities tyrinėtojų-analitikų straipsnius bei mokslinius darbus apie sovietmetį: net akyse jo nematę, arba tik šaltus naktipuodžio kraštus iš tų laikų
Povilas Girdenis. Jonas Laucė: nuteistas, bet nenugalėtas
PARODA, SKIRTA KGB REPRESUOTO RAŠYTOJO JONO LAUCĖS 100-OSIOMS GIMIMO METINĖMS Šiemet minime mokytojo, rašytojo Jono Laucės (1917‒2003), sovietų okupacijos metais nuteisto ir kalinto už grožinės