Iš sovietmečio atkeliavusių kolektyvinių sodų šiandiena: uodega vikst, ir nėra nieko
Pirmieji kolektyviniai sodai ėmė steigtis šeštojo dešimtmečio pradžioje, o savo apogėjuje – devintojo dešimtmečio pabaigoje – vien sostinėje būta bemaž dvidešimties tūkstančių sodo sklypų, mat negalėdama dorai aprūpinti miestiečius daržovėmis bei vaisiais, valdžia dosniai dalino norintiems po šešetą valstybinės žemės arų: „užsiauginkit patys, gerbiamieji, lenkdami kuprą savaitgaliais!“. Kolektyvinių sodų plėtrą išraiškingai atspindi sovietmečiu populiaraus žurnalo „Mūsų sodai“ tiražo kaita: pasirodęs 1959-ais, jis leistas 23-ų tūkstančių tiražu, sovietmečio saulėlydyje tiražas išaugo iki 127-ių tūkstančių, o štai 1997-ais „Mūsų sodų“ neliko nei 8-ių tūkstančių egzempliorių, dar po poros metų šis leidinys išnyko visai. Ir aklam akivaizdu, kad kadaise klestėjusios kolektyvinių sodų (sodininkų) bendrijos daugeliu atvejų yra senai virtę gyvenamųjų namų kvartalais, tačiau
XXI amžiaus rankiotojų bendruomenė
Apie rankiotojų-medžiotojų visuomenes dažnas turime nuotrupas dar mokykloje įgytų istorijos žinių. Pamenam, kad tai pirmykščių žmonių laikmečiui būdingos primityvios ir negausios bendruomenės. Moterys medžiotojomis nebuvo, tad maisto radybomis rūpintasi dvejopai: vyrai medžiojo, moterys rankiojo uogas, vaisius, grybus ir visą kitą, ką galima dėti burnon, pakepus ant laužiuko. Esama rankiotojų bendruomenių ir mūsų laikais: tai gentys, gyvenančios Amazonės ar Naujosios Gvinėjos džiunglėse, kur net ir kanibalizmo atvejų pasitaiko… Tad paleolito laikais (periodas nuo neatmenamų laikų iki ~10.000 metų prieš mūsų erą) dominavęs žmogiškosios padermės gyvenimo būdas galutinai dar neišnykęs, ir, pasirodo, net tik džiunglėse. Rankiotojai rado savąją šiltą vietelę ir XXI amžiaus civilizuotose visuomenėse, tik rankioja jie – ir moterys, ir
Knyga – geriausia dovana: kasmėnesiniai prizai prenumeratoriams
Kas mėnesį burtų tvarka atrinktam prenumeratoriui atsiųsime prizą – jo paties išsirinktų (iš sąrašo) knygų komplektą: nuo poezijos ir romanų, istorinės literatūros, iki meno ir fotografijos albumų. “Knyginiai” prizai lauks ir sumaniausiai viktorinas sprendžiančių prenumeratorių. Prenumeratorius, tapusius turinio AIDAMS kūrėjais, kviesime į ekskursijas ir protmūšius. Kartu kurkime save aktyviai lavinančią bendruomenę!
Tautiškumą sovietmečiu puoselėjusi etninė kultūra – tebesvarbi?
“Čiupt už vadžių, ir vėl iš pradžių”, – byloja liaudies išmintis, tačiau XXI amžiuje senai nebevažnyčiojame, tad link tų pradžių krypkime, padedami Vilniaus etninės kultūros centro parengtos festivalio “Skamba, skamba kankliai” apžvalgos: “Tikroji festivalio pradžios data buvo atrasta Daivos Čičinskienės, ilgus metus prie Vilniaus miesto kultūros valdybos veikusios liaudies muzikos sekcijos sekretorės, asmeniniame archyve, protokolų juodraščiuose. Šios iniciatyvos ėmėsi šviesaus atminimo Eugenija Venskauskaitė, kruopščiai bandžiusi surinkti išsibarsčiusius ir nesusistemintus festivalio istorijos faktus. Mintis, jog Vilniui reikia liaudiškos instrumentinės muzikos festivalio, sukosi dar Vlado Bartusevičiaus bei kitų to meto žymių kultūros veikėjų galvose. 1973 m. spalio mėnesį Sporto rūmuose įvyko liaudiškos muzikos koncertas „Skamba skamba kankliai“. 1974 m. gegužės gale Vilniaus
Gūdus sovietmečio reliktas miestų pakraščiuose -“sodininkų” bendrijos
Skaitydamas jaunųjų istorikų straipsnius apie laikmetį, kuriame teko gyventi jų tėvams bei seneliams, iki valios prisijuokiu – tiek toje rašliavoje nuogirdų, išsigalvojimų, svaičiojimų ir begalės netikslumų. Šįkart apie „sodininkų“ bendrijų šiandieną kalbėsimės su vilniete, kuri ne iš nuogirdų žino apie sostinės pakraščius užėmusius vienbučius gyvenamųosius namus, pridygusius vadinamosiose „sodininkų“ bendrijose: jau porą dešimtmečių mūsų pašnekovė gyvena tokioje aplinkoje, ir puikiai žino vilniškių „sodininkų bendrijų“ realijas. Mėginsim pasidomėti, kaip gūdi sovietmečio atgyvena – persenusio „sodininkų bendrijų“ statuso prikergimas gyvenamaisiais rajonais senai tapusioms miesto dalims – įtakoja gyvenimo sąlygas dešimtims tūkstančių čia įsikūrusių šeimų. Pasiteirausime tiek apie infrastruktūros reikalus, tiek apie vadinamųjų „bendrijų“ veiklą (neveiklumą?). Susėdę pašnekovės Galios (vardas asociatyvus, bet artimas
Ar išvysime Pirmąją porą, apsirėdžiusią tautinius rūbus?
Retkarčiais pasikalbu su įsileista gyventi ukrainiečių šeima, neramiai laukiančia žinių iš dviejų fronte kariaujančių sūnų. Kalbamės ne tik apie karą, rengimąsi kontraatakai (ukrainiečiai rimtai jai ruošiasi), bet ir apie nacionalinių vertybių svarbą. Visai kitą reikšmę karo fone įgavo ukrainiečių kalba, anksčiau Rytų Ukrainos didmiesčiuose buvusi podukros vietoje. Kitoje šviesoje ukrainiečiai išvydo savuosius nacionalinius rūbus, visa širdim pajuto jų mielumą, išmoko iki dvasios gelmių gerbti šalies vėliavą ir jos spalvas. Bene vieningai pripažįsta, kad ne vien meilė laisvai tėvynei, bet ir tautinė kultūra, kalba, nacionaliniai simboliai suvienijo tautą žūtbūtinės kovos akivaizdoje. Pasišnekėjęs su jais, noromis-nenoromis imuosi brėžti paraleles tarp šiandienės Ukrainos vertybių, ir mūsų pačių požiūrio į daugelio kartų saugotos kalbos
Užsilikusi sovietmečio atgyvena, iki šiol sočiai peninti grupelę gudručių
„Nei mėsytės, nei dešrytės – vien raudonos vėliavytės“, – išradingas sovietmečio posakis, taikliai pajuokęs apšvietimo stulpų papuošimą gausybe raudonų vėliavėlių, rengiantis pompastiškiems popagandiniams renginiams: demonstracijoms, paradams, eitynėms ir t.t. Išties, jau sovietmečio žlugimo priešaušryje – devintojo dešimtmečio pradžioje – prasidėjo maisto prekių tiekimo pertrūkiai, tad ilgos eilės rikiuodavosi tai prie kiaušinių, kurių parduodavo ne daugiau nei dvi dešimtis, tai prie retsykiais pasirodydavusios prekyboje rūkytos dešros, nors dažniausiai pirkėjams tekdavo tenkintis pamėlusiomis vištomis, dėl savojo liesumo bei išvaizdos kaipmat pramintomis „balerinomis“. Sovietinė tikrovė buvo tokia, kad nesugebėta žmones aprūpinti elementariais maisto produktais, net ir tomis pačiomis daržovėmis bei vaisiais, tad likdavo dvi išeitys: talkinti kaime gyvenusiems giminėms, mainais už kelis maišus
Šaunios pastangos rūpintis kurorto įvaizdžiu vs “Vytautas SPA” tvarkelė
Pasiskaitęs aibę atsiliepimų apie mums nakvynę Birštone suteikusio viešbučio (ir SPA centro) „Vytautas Mineral SPA“ paslaugų kokybę, susipratau, kad manasis laiškas minėto viešbučio vadovams sulauks eilinio „dėkojame už jūsų pastabas, tobuliname, stengiamės, atsižvelgsime, atsiprašome ir t.t.“. Bėgant metams, ir vis naujoms raukšlėms vagojant pusamžį mano veidą, įsitikinau, kad nėra jokio kito kelio, norint paveikti nenorinčių keistis veikėjų abejingumą, kaip negerovių viešinimas įmanomai plačiau ir atkakliau, tad dalinuosi su jumis tekstu laiško „Vytauto“ administracijai: kokie jūsų įspūdžiai po apsilankymo – jei teko apsistoti nakvynei ar lankytis SPA centre – birštoniškiame „Vytaute“? „Šių metų pradžioje dienomis viešėjome jūsų viešbutyje, tad norėčiau pasidalinti kai kuriomis įžvalgomis apie teikiamų paslaugų kokybę ir kt. Prieš
Leonido Donskio ir Arvydo Šliogerio įžvalgų išdava – AIDAI.LT
Papasakokit, kas paskatino imtis portalo kūrimo? Priežastys buvo kelios, bene svarbiausia įvardintume informacijos – neretai negatyvų atspalvį turinčios – kratinį lietuviškuose žiniasklaidos portaluose: šalia žinių apie karą Ukrainoje rasi ir kulinarinę apžvalgą, ir straipsnį apie kurios nors „pupytės“ įsigytą automobilį ar „stilistės“ kaitintą bambą užsienio kurorte. Norėjosi turiningesnio, prasmingesnio informacijos šaltinio kultūrinėmis, istorinėmis, prasmingo laisvalaikio temomis. Kita vertus, dažna žiniasklaidos priemonė pataikauja pigių sensacijų besivaikančiam internautui, besidominčiam kriminalinėmis paraštėmis, fokusuojasi į politines rietenas bei skandaliukus, o tokią informaciją esame linkę traktuoti menkaverte, vienadiene. Dar viena priežastimi, paskatinusia portalo kūrimą, buvo akivaizdžiai šališka, tendencinga daugumos žiniasklaidos priemonių pozicija į mūsų istoriją XX amžiuje. Nutarėme, kad vengsime politinių, kriminalinių, skandalingų, bulvarinių ir
REKOMENDUOJAM:
Vilniaus senamiesčio perliukas: žaviai pasidabinęs ir išgražėjęs “Lokys”
Šeduvos perliukas: mitrūs kipšiukai akylai saugo restorano malūne šlovę
Senovės slėpiniai ir gamtos magija: ką atrado Škotijoje lietuvaitė Rita
Subtilus žavesys ir plieninė valia padėjo Aušrai apsiprasti Meksikoje
Gūdus sovietmečio reliktas miestų pakraščiuose – “sodininkų” bendrijos
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui (prenumeratoriams)
Kapitonas jau kviečia lipti denin: plauksime Nerimi XX amžiaus pradžioje (prenumeratoriams)
APSILANKYKIT:
Iš sovietmečio atkeliavusių kolektyvinių sodų šiandiena: uodega vikst, ir nėra nieko
Pirmieji kolektyviniai sodai ėmė steigtis šeštojo dešimtmečio pradžioje, o savo apogėjuje – devintojo dešimtmečio pabaigoje – vien sostinėje būta bemaž dvidešimties tūkstančių sodo sklypų, mat
XXI amžiaus rankiotojų bendruomenė
Apie rankiotojų-medžiotojų visuomenes dažnas turime nuotrupas dar mokykloje įgytų istorijos žinių. Pamenam, kad tai pirmykščių žmonių laikmečiui būdingos primityvios ir negausios bendruomenės. Moterys medžiotojomis nebuvo,
Knyga – geriausia dovana: kasmėnesiniai prizai prenumeratoriams
Kas mėnesį burtų tvarka atrinktam prenumeratoriui atsiųsime prizą – jo paties išsirinktų (iš sąrašo) knygų komplektą: nuo poezijos ir romanų, istorinės literatūros, iki meno ir
Tautiškumą sovietmečiu puoselėjusi etninė kultūra – tebesvarbi?
“Čiupt už vadžių, ir vėl iš pradžių”, – byloja liaudies išmintis, tačiau XXI amžiuje senai nebevažnyčiojame, tad link tų pradžių krypkime, padedami Vilniaus etninės kultūros
Gūdus sovietmečio reliktas miestų pakraščiuose -“sodininkų” bendrijos
Skaitydamas jaunųjų istorikų straipsnius apie laikmetį, kuriame teko gyventi jų tėvams bei seneliams, iki valios prisijuokiu – tiek toje rašliavoje nuogirdų, išsigalvojimų, svaičiojimų ir begalės
Ar išvysime Pirmąją porą, apsirėdžiusią tautinius rūbus?
Retkarčiais pasikalbu su įsileista gyventi ukrainiečių šeima, neramiai laukiančia žinių iš dviejų fronte kariaujančių sūnų. Kalbamės ne tik apie karą, rengimąsi kontraatakai (ukrainiečiai rimtai jai
You must be logged in to post a comment.