Smagiai pasikaitinę Baltijos pajūryje, skyrėme dieną Kretingos grožybėms aplankyti, ir neapsirikome: kretingiečiai nuoširdžiai stengiasi gražinti savąją gimtinę. Šįkart pasikviesiu jus į vandens malūne įrengtą ekspoziciją, pasigrožėsime ir naiviojo meno atstovo – Alfonso Skiesgilo dailiais drožiniais, eksponuotais Kretingos muziejuje. Apie etnografinę ekspoziciją tegul papasakoja patys Kretingos muziejininkai, pagrįstai galintys didžiuotis savaisiais darbais. IŠ ISTORIJOS Kretingos dvaro medinis vandens malūnas žinomas nuo XVI a., o akmenų mūro pastatytas 1770-1771 m., valdant dvarą Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Grafas Juozapas Tiškevičius jį rekonstravo, pristatydamas fachverkinį antstatą, ir 1878 m. įrengė pirmąją Lietuvoje hidroelektrinę ir dvaro stalių dirbtuves. Tarpukariu čia veikė grafų Tiškevičių aliejaus fabrikas „Oelit“, saldainių dirbtuvė, medaus ir sirupo dirbtuvė „Šatrija“. XX a.

Miela ir džiugu, kad Lietuvoje gausu talentingų ir darbščių, auksarankių meistrų-menininkų. Grožėsimės reto talento kalvio gaminiais, pamatytais vilniškiam “Kaziuke”. Lietuva turtinga ne vienadienėmis naujienomis, o liaudies meistrų talentu! Rengiant apybraižą, naudotos AIDAI.LT archyvo nuotraukos.

Anuomet dažnas namas Lietuvoje buvo padabintas menišku lėkiu. Lėkis – pastatų (dažniausiai medinių) kraigo galo puošybos elementas. Daromi iš ornamentiškai pjaustytų lentų. Kartais dažomi melsva, balta, ruda spalva. Yra 3 pavidalų ir konstrukcijų: poriniai (dviejų įstrižai sukryžiuotų lentų), vertikalūs (vienos trumpos lentos) ir mišrūs. Labiausiai paplito XIX a.–XX a. pr. Dabar lėkius galima pamatyti pajūryje, Rytų Lietuvos kaimuose. Buvo naudojami siekiant apsaugoti stogą nuo vėjo, kuris draikydavo šiaudus.Lėkiais puošti gyvenamieji namai, klėtys, rečiau tvartai, daržinės ar jaujos. Lėkiuose būna išdrožti geometriniai, augaliniai, dangaus kūnų, zoomorfiniai (žalčiukai, žirgeliai, avinų galvos, paukščiai ir pan.) motyvai. Sudėtingiausios lėkių formos aptinkamos Mažojoje Lietuvoje ir Žemaitijoje. Čia arklių galvos dar dabinamos išpjaustinėtomis gėlėmis ir paukščiais. Mažojoje

Dabar sakoma: „Namai prasideda nuo durų“, o anksčiau namas prasidėdavo nuo gonkų (gonkelių) – verandos-pastogės prie gyvenamojo namo. Gonkos puošia namus, apsaugo duris ir priemenę nuo kritulių ir naudojamos kaip poilsio patalpa. Puošiamos išpjaustinėtomis ar išdrožinėtomis lentomis, arkliukais, kraigas – augalinių formų figūromis. Gonkos būna pristatytos su atskiru dvišlaičiu stogeliu, vienu galu prisišliejusios prie namo sienos ar stogo, arba prigludusios prie namo – užleistos stogu. Nuotraukų aprašymuose nurodytas tuometis administracinis suskirstymas. Liepiškių kaimas, Šiaulėnų seniūnija, Šiaulių apskritis. Daugšigalių kaimas, Pakruojo rajonas, Šiaulių apskritis. Lapienės kaimas, Jiezno rajonas. Notėnų kaimas, Salantų rajonas. Stosiūnų kaimas, Kuktiškių seniūnija, Utenos apskritis. Gonkos. Gonkų puošyba. Notėnų kaimas, Platelių seniūnija, Plungės apskritis. Prieangio puošyba Druskininkų apylinkių

Krikščioniškuose šalyse, ypač Lietuvoje bei Lenkijoje, amžiais plito meniškų, auksarankių meistrų pagamintų koplytstulpių, kryžių bei koplytėlių gausa: jie statyti prie įvažiavimo į kaimą ar miestelį, prie kelių sankryžų ar tiesiog sodybų kiemuose. Pamaldūs ir savąjį kraštą pamilę, mūsų bočiai stengėsi jį visokeriopai puošti, stiprinti tikėjimo tradicijas. Šiandieną dauguma šių meno kūrinių priglausti muziejuose, jei tik vertingi sakraliosios drožybos kūriniai nebuvo negailestingai sunaikinti sovietmečiu. Mūsų laikais koplytstulpį užsisakyti gali retas, nes tai išties brangus meno kūrinys, o ir ne prie kiekvieno modernaus namo tinkantis. Galbūt koplytstulpių statymo tradicija atgims, jei turėsime galimybę grožėtis nagingų liaudies meistrų sukurtomis grožybėmis: šįkart tokia proga tenka jums.