Tiktai saulė, tiktai jūra? Dviejų draugų atostogos Nidoje anuomet (II)
Džiugu, kad jums patiko, o ir savus prisiminimus sužadino, manasis pasakojimas apie atostogas Nidoje paskutinųjų sovietmečio metų vasarą, tad, pusnims apglėbus Lietuvą, tęsim kelionę į saulėtų kopų kraštą. Visgi smagiausia ir romantiškiausia pramoga buvo pasivaikščiojimai kopose, nes vaikštinėti jose draudžiama nebuvo, įspėjamosios lentelės draudė tik šliuožti nuo kopų žemyn, mat taip jos ardomos. Kopose vaikštinėdavo gausios draugų kompanijos, mintyse įsivaizduodamos savąją „ilgą kelionę per kopas“. Užburiantis pajūrio augalų kvapas, vėjo sudėlioti fantastiški smėlio raštai, unikalus reljefo įvairumas, boluojantys jūros bei marių kontūrai nuteikdavo ypač pakiliai ir romantiškai. Neretai ir sutemus porelės traukdavo į kopas, kuriose tuomet imdavo sklisti įsimylėjėlių jaudulio kupini balsai ir intymūs garsai. Vienas mūsiškis pasivaikščiojimas baigėsi nuotykiu,
Tolima savitarnos pirmtakė – “Užkandinė-automatas”
Šiandieną nebenustebinsi nei vieną savitarna, o jau nutolusių 1958-ųjų spalį Vilniuje duris atvėrusi savitarnos užkandinė – pavadinta mechaniškai ir nevykusiai išverčiant pavadinimą iš rusų kalbos – sukėlė tikrą furorą: jau pirmąją dieną joje apsilankė penki tūkstančiai žmonių. Prekybos-maitinimo sistema buvo nesudėtinga: kasininkė pardavinėjo žetonus, kurių kiekvienas tiko konkrečiam užkandinės aparatui, tad prieš pirkdamas žetoną, turėjai apsispręsti, ką tądien valgysi ir kuo atsigaivinsi (prekiauti ir alumi bei vynu). Netrūko užkandinėje ir karštų patiekalų, tad greitai papietauti norinčių netrūkdavo. Pirmoji tokia užeiga duris atvėrė prospekto 5-ajame name (ten ir šiandieną esama maitinimo įstaigos), kiek vėliau kita savitarnos (“automatinė”) užkandinė atsidarė dabartinėje Pylimo gatvėje. Jei vaikų kavinių atsiradime lietuvaičiai buvo aiškūs novatoriai –
Rasa Stulpinienė. Žiemiška šiluma
Žiema anuomet prasidėdavo „tvarkingai“, savo laiku, būta net labai ankstyvų, kai lapkričio 1 – ąją žemė jau būdavo įšalusi. Pirmasis sniegas krisdavo ne ant žalios žolės prieš Kalėdas kaip dabar, o ant dar spalį šalnų nuvirintų, pajuodusių tų metų žalumos likučių. Balta žiema kaime, kur driekiasi laukai ir būtinai netoliese dunkso miškelis ar miškas, tyvuliuoja ežeras, teka upė, buvo tikras stebuklas akims, tiko bet kuriam žiemos švenčių atvirukui, tik tais laikais nelabai kas fotografavo – daugiausia tie, kas valgė iš to duoną. Aišku, būta entuziastų, kurie tuo užsiėmė, valandų valandas užsidarę ryškindavo tas savo nuotraukas, taip dažnai susilaukdami šeimynykščių priekaištų, kam užsiima niekais, kai namuose yra rimtesnių darbų…Beje, nuotraukas darydavo
Ateikite paveizėti: nusipirkome naują sekciją!
Klausimų būdavo net ne vienas, o iškart keli, bet ir tie tokie, kad dabar būtų pavadinti fatališkais: kaip įpirkti, juk ne vieno atlyginimo reikėdavo, o net kelių; kur įsigyti „nepablatom“, o tiesiog nuėjus parduotuvėn: kaip sutalpinti ankštame ir nepatogiame būste; kaip atsivežti ir užboginti siaura laiptine; kaip surinkti, naudojant komplekte esančią prastos kokybės furnitūrą? Ir visgi, magiškas naujo baldo kvapas – faneruotė juk ne laminatas, o natūrali! – bei begalinis noras pasijusti bent šiek tiek civilizuota persona, varė į priekį ieškoti…baldų. Užsieninius – vokiškus, lenkiškus, jugoslaviškus – iškart paliekam už galimybių ribos, nes tokie prieinami tik VIP personoms: partiniams funkcionieriams, prekybininkų klano nariams, kagėbistiniams pašlemėkams. Tad lieka savi, mieli ir
Rasa Stulpinienė. Žiemos langai
Anais laikais, sovietmečiu, langai buvo mediniais rėmais, apie jokius plastikinius niekas nebuvo net girdėjęs. Langas iš trijų dalių: atsidaro po vieną iš kraštų, o vidurinis ne. Labai svarbu metaliniai kabliukai – po du kiekvienam atsidarančiam – viršuje ir apačioje. Atidarei langą – užkabink kabliukus, nes vėjas kai papūs, kai trinktels rėmą su stiklu, kai pažirs šukės, tai žinosi. Bet tai, kas pasakyta, tinka kitiems metų laikams.Žiemos langai – visai kas kita. Jie būdavo įdedami. Tik atšalo, jau ir neša dviese nuo aukšto, laviruoja laiptais žemyn. Šitie langai neatsidarantys, ir kabliukų jokių nėra. Juos tiesiog atsargiai įstatydavo į vasarinių erdvę. Taip, palangės nebelikdavo, bet jos niekam ir nereikėjo. Jei kitu laiku
Lietuviška žiema su sniego pilimis, sniečkių mūšiais ir ledo ritulio batalijomis kieme
Brisdamas su augintine per pusnis, dairiausi ir žiaugiausi pasakišku grožio mišku, o sau pažadėjau: nebebambėsiu, kad gatvės užsnigtos, kad reikia mosuoti sniego kastuvu bei ieškoti vietos automobiliui prie prekybos centro, o pasidžiaugsiu tikra lietuviška žiema – balta, snieginga ir pūgų padabinta. Pėdindamas puriais sniego paklotais, atgaivinau atmintyje savąją vaikystę speiguotomis žiemomis, ir nejučiomis ėmiau nūniuoti estrados primadonos dainą, savą žodį įterpdamas: „O kaip norėčiau atgalios aš į vaikystę savo!..”, tad šįkart bandysiu atsukti laikrodį kokiu pusšimčiu metų atgal, kai nei kompiuterių, nei išmaniųjų nebuvo, o ir brangiai anuomet kainavęs televizorius anaiptol ne kievienuose namuose mirgėjo, taigi vaikams buvo lig valiai noro mėgautis žiemos dovanomis, apsiginklavus rogėmis, slidėmis ir pačiūžomis. Poros
Šiltame vandenyje, krintant snaigėms: ne kubile, o kurgi tuomet?
Nepamirštamus įspūdžius paliko apsilankymas atvirame „Žalgirio“ plaukimo baseine: šiandieną nesąmone pavadintumėt atvirą šilto vandens baseiną žvarbiuose žiemos gniaužtuose, tačiau anuomet pigūs energijos ištekliai niekais vertė racionalaus taupumo sampratą. Apsilankymui baseine reikėjo turėti guminę kepuraitę ir pliažines šlepetes, kurias palikdavom prie apledėjusių laiptelių į baseiną, tad lipti vandenin tekdavo tvirtai įsikibus turėklą. Pojūtis, kai plaukai šiltame, garuojančiame vandenyje po atviru dangumi, į baseiną krintant ir tirpstant snaigėms, o dar spaudžiant keliolikos laipsnių šaltukui, liko nepamirštamas, nors žvelgiant į šią pramogą blaiviu nūdienos žvilgsniu, tokios pramogos ekonominis racionalumas yra smarkiai abejotinas. Smarkiai garuojantis šiltas vanduo įvilkdavo visą baseiną į savotišką rūką, tad galėdavai neatpažinti draugą, besipliuškenantį už kelių metrų nuo tavęs. Taip
Rasa Stulpinienė. Žiemužei besibeldžiant
Tada žiemą sniego būdavo iki kelių, nuo speigo tvoros pokšėjo. Daugumos vaikų popietės po pamokų prabėgdavo rogėmis leidžiantis nuo kalnų ir kalniukų. Pasitaikydavo ir nugriūti, ir skaudžiai atsitrenkti į medį. Per įkaitusius skruostus byrėdavo ašaros, bet šalto sniego gniūžtė, pridėta prie skaudančios vietos, ir draugo žodžiai skausmą nuimdavo kaip ranka. Bliauti buvo nevyriška, o tikras draugas pažadėdavo nuostabiausių dalykų: atiduoti brangiausią pašto ženklą, parodyti savo slėptuvę netoliese, duoti apelsiną, leisti papiešti savo flomasteriais – ypač jei pats būdavo prie tos ašaras sukėlusios nelaimės tyčia ar netyčia prisidėjęs. Skųstis buvo neįprasta – geriau susitarti patiems. Tėvai vis tiek nesupras, o barti tikrai gausi.Tais laikais bečiužinėjant labai greitai bėgdavo laikas, todėl namo
Ech, teisingai sakydavo Bračas: “Juokas – dalykas rimtas”!
Kas tas Bračas buvo – beje, šaunus vyras – ką apie pacukus pasakodavo, susižinosite patys interneto gelmėse, o šįvakar juokinsiu jus anekdotais. SPARTUOLIS Susiruošė bobutė važiuoti į turgų, klausia savo seną vyrą: “Ką tau nupirkt?”– Batus, – atsako šis.Bobutė turguje nupirko batus ir sau šį bei tą, tik batams dėžutės jai nedavė, tad užsuko į vaistinę ir prašo:– Gal galit duoti kokią tuščią vaistų dėžę?Vaistininkė davė bobutei prezervatyvų pakelių dėžę, o ant jos užrašas: „Prezervatyvai, 1000 vnt.“ Įlipo bobutė į autobusą ir važiuoja namo, o vienas keleivis perskaitė užrašą ant dėžės ir klausia:– Bobule, ar ilgam jums užteks?– Kai mano diedas šitaip drožia, tai per pusmetį suvarys. ATLEIDIMAS Miršta senas
Rasa Stulpinienė. Prioritetai laiko rate
Buvo laikas, kai ieškant lengvesnio gyvenimo iš kaimo buvo bėgama į miestą. Bėgantieji labai stengėsi prie miesto aplinkos kuo greičiau pritapti, prisitaikyti arba…tiesiog ištirpti joje.Gyvenimas daugiabutyje, kur nereikia rūpintis malkomis, semti vandens iš šulinio, eiti į lauko tualetą, vonioje galima turkštis nors ir kasdien, daugeliui tėvų kaime atrodė laimės viršūnė.Tiesą sakant, visa Lietuva net nežinia kieno buvo suskirstyta į miestiečius ir kaimiečius. Dėl ko? Dėl tarmės, skirtingų gyvenimo sąlygų, dėl tradicijų ir papročių. Pagal tai, kaip žmogus atrodo ir elgiasi, buvo aišku, kas yra kas.Miestiečiai buvo “kietesni”: daugiau matę, labiau išsilavinę, lengviau bendraujantys, todėl į kaimiečius žiūrėdavo iš aukšto. Kaimietukai tai jautė, “užkabinti” skolingi nelikdavo, bet slapta miesčioniukams pavydėdavo. Ko,
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (I)
“Žinai, Vyti, ką aš tau pasakysiu: Kaune niekada ir nebuvo tarybų valdžios”, – drąsiai teigia man tetėnas Romualdas, kelerius metus krimtęs mokslus Kauno politechniniam, vėliau gavęs paskyrimą į vilniškę elektronikos gamyklą “Vilma”. Romualdas jau pensijinio amžiaus, tad jam sunkoka pereiti į šiandieną įprastesnį terminą “sovietmetis”, “sovietų valdžia”, bet esmę jis nusakė visiškai teisingai: net sovietinio režimo sąlygomis kauniečiai įsigudrindavo ne tik sumaniai verslauti, bet ir ignoruoti dažną anuometį suvaržymą, absurdiškus reikalavimus bei apribojimus, ideologines nesąmones. Išradingam ir kūrybingam žmoguje glūdi ne tik mokėjimas išvengti propagandos bei cenzūros gniaužtų, bet ir sugebėjimas kurti dailią, mielą aplinką net ir visuotinio stygiaus – deficito – laikmečiu. Šįkart keliausime į senuosius Kauno restoranus, kurių
“Lakštingala” negali nečiulbėti: lankomės vienoje originaliausių užeigų
Pavadinimui pasirinkau aliuziją su smarkiai pasiklydusios poetės kūryba, tačiau šįkart – o ir vargu ar kada nors kitąsyk – keliausime ne į jos kūrybos klodus, o į vilniškį Vingio parką, kuriame jau prieš pusšimtį metų veikė originalaus interjero ir gardžių šašlykų užeiga – “Lakštingala”. Jausdamas pagrįstus sentimentus lietuvaičių sovietmečiu kurtiems kavinių bei restoranų interjerams, nes taibuvo kur sudėtingiau nei šiandieną, esu nuodugniai pastudijavęs jų istorijas. Turbūt dažnas jau keliavote kartu su manimi į šeduviškės “Užuovėjos” praeitį, tad atrasite interjero panašumų ir su “Lakštingala”, ir su Prienų pašonėje įsikūrusiu “Kubilu”, ir šiokių-tokią analogijų su Druskininkų “Alka” (nors pastarosios kūrėjų išmonė dar labiau “rauna stogą” – pažadu jums kelionę į šią užeigą
Brežnevinio sąstingio kontrastai: indų ligi soties, produktų nei kvapo
Draugo mamai Julijai jau devynios dešimtys metelių, tad laukdama kelionės anapilin, ji dažnai pasišneka jau pati su savimi. Kadaise būdavo įdomu ir smagu su ja pasikalbėti, nes racionalus protas ir gyvenimiška patirtis patalkindavo jai blaiviai pažvelgti į sovietinę realybę, galbūt net dalykiškiau, nei dabartiniai istorikai sugeba. Puikiai pamenu, kaip Julija nebijojo net ir anuomet nevynioti žodžių į vatą, išrėždama: “Kokia gi čia @ūdina tvarka, kad sąžiningai užsidirbusi pinigų sunkiu darbu, parduotuvėje nerandu paprasčiausių produktų ar dailesnį rūbą – jų tiesiog ten NĖRA. Nėra! Belieka turgun važiuoti, bet ten tave apsvers, apsuks, o ir brangumas visko ten nesvietiškas!” Kreivų veidrodžių karalystėje, kuria buvo sovietinė Rusijos imperija, kartais dar vadinama SSRS, išties
Tvirti, kokybiški, ilgaamžiai, brangūs ir… deficitiniai – anuomečiai baldai
Prisipažinsiu, kad mane traukė ten net labiau, nei į žaislų skyrių vilniškiame „Vaikų pasaulyje“, o kuo labiau brendau, tuo smarkiau ilgėjausi bent pasižvalgymo į solidumo ir komforto pasaulėlį, tegul ir sunkiai pasiekiamą. Retsykiais sėsdavau į „antruką“, riedėdavusį link stoties, ir išlipęs „Lietuvos“ stotelėje, pro pamėgtą kino teatrą pėdindavau link stačių laiptų, kad jais užsiropščiau į Naujamiesčio kalvą. Perbėgęs judrią Mindaugo gatvę, kuria iki šiol dieną ir naktį rieda automobiliai link geležinkelio ir autobusų stočių, nerdavau pro plačias ir sunkias dvivėres duris, kaipmat papuldamas išsvajoton ateitin: jie supo mane iš visų pusių, blizgėdami paviršiais, svaigindami naujumo kvapais, akindami stilingomis linijomis, atverdami ir užverdami savąjį vidų, leisdami save paliesti ir atsargiai paglostyti.
Dainavos krašte būdami, negalim neaplankyti “Dainavą” Druskininkuos
Džiugu, kad pasakojimai apie senuosius sostinės restoranus – „Medininkus“, „Lokį“, „Senąjį rūsį“, „Žirmūnus“ – bei palangiškę „Vasarą“ jums pasirodė įdomūs, tad šįkart keliausim į Druskininkus, kur mūsų laukia dar vienas „Vasaros“ autoriaus Aleksandro Eigirdo kūrinys – pačiame kurorto centre įsikūręs valgyklos ir restorano derinys „Dainava“ (nepainiokit su varėniške – į ją nukeliausim šiek tiek vėliau). Palanga turėjo nemažai stilingų užeigų, apart „Vasaros“, nors ši akivaizdžiai buvo tapusi kurorto veidu, o štai „Dainava“ Druskininkuose lygiaverčių varžovų ar varžovių neturėjo. Atvėrusi duris septintojo dešimtmečio vidury, „Dainava“ buvo pasakiškai populiari ir mėgiama ne tik atvykusių ilsėtis, bet ir pačių druskininkiečių. Nebūsiu kuklus, ir pasigirsiu, kad manųjų pastangų dėka galėsim išvysti ne tik „Dainavos“
Vėlinių išvakarėse pabendrausim su populiariųjų “Žirmūnų” vėle
„Į Žirmūnus palydėki, kai užges langai visi, palydėk ir neskubėki, mes nueisim be taksi“, – dainavo kadaise Ona Valiukevičiūtė smagią Miko Vaitkevičiaus ir Petro Gaulės dainą “Palydėk į Žirmūnus”. Neatsiejama Žirmūnų dalimi buvo prekybos ir paslaugų centras “Žirmūnai”, suprojektuotas Aleksandro Arono, duris atvėręs 1969-ais. Šiandieną iš komplekso telikusi Kazimiero Kisielio skulptūros “Džiaugsmas” replika, mat originali varinė vaikučio skulptūra paviliojo ilgapirščius. Pamalonintas jūsiškio dėmesio publikacijai apie palangiškę “Vasarą” (esu ir pats patenkintas surinkta išsamia medžiaga), šįkart norėčiau pasikviesti į “Žirmūnų” restoraną, ir ne vien jį. Kaip ir įprasta, kelionę praeitin pradėsime nuo statybinės-architektūrinės dalies, nes pastatas visgi gimsta ne statybų aikštelėje, o architekto vaizduotėje. Užmetus akį į “Žirmūnų” nuotraukas, net ir
Rasa Stulpinienė. Naminis pyragas
Atrodo, kad visą gyvenimą daugybėje pasaulio vietų pyragus ragavai tik tam, kad įsitikintum, jog tavo mamos arba močiutės keptas yra nė su kuo nesulyginamas ir pats skaniausias. Žinai, kad ir iškepti jį nesunku, ir ingredientai paprasti. Tai kas jame tokio ypatingo ir paslaptingo? Kai kas tikrai yra, to nepasakys nei pardavėja, nei padavėjas. Naminis pyragas – tai, ko neįmanoma nei nusipirkti, nei parduoti. Paslaptį žino tik mylinčios šeimos moterys ir… perduoda iš kartos į kartą. Kaip perduodami lūkesčiai, rūpesčiai, viltys.Kol mergaitė maža, mama arba močiutė jos iš pradžių prašo suskaičiuoti, kiek indelyje yra vyšnių, leidžia pažaisti su miltais. Mergytei paūgėjus jau galima kočioti tešlą, išimti vyšnių kauliukus. Suaugusi moteris mažąją
Rasa Stulpinienė. Gyvenimas, nugulęs popieriniuose albumuose
Albumas – tai šeimos metraštis: krikštynos, vestuvės, išleistuvės ir sutiktuvės. Kiekviename albume daug besišypsančių ir tų, kurių jau nėra.Albumas nučiupinėtas, lapai pageltę, nuotraukos juodai baltos. Kasdien į jas niekas nežiūrėdavo – nebuvo tokios mados, bet kai koks šeimos susitikimas, sėdėjimas prie stalo – tai būtinai.Ištraukia iškilmingai iš spintos visą odinių albumų stirtą ir prasideda. Vienas giminaitis atsargiai verčia lapus su nuotraukomis, kiti sukišę nosis smalsiai žiūri. Suaugę šypsosi, rodo pirštais, prisiminimai liejasi kaip iš gausybės rago, veidai nušvinta, atjaunėja: “Ar atsimeni, kaip…, žiūrėk – čiagi…, ot buvo laikai…,…tai kiek dabar čia tų metų praėjo…, …kai dar gyvenom ten ir ten,…kai dar buvo gyvas tas ir tas…, Dieve, Dieve, kaip bėga
Rasa Stulpinienė. Pieniškos godos
Pakalbėkime apie pieną – produktą, kurį vartojo kiekvienas anų laikų pilietis – mat laktozės netoleravimai buvo reti, alergijos irgi. Pieno reikėjo vaikams, kad dantukai būtų stiprūs, pieno duodavo kenksmingomis sąlygomis fabrikuose ir gamyklose dirbantiems socializmo statytojams, pieno pramonė buvo viena svarbiausių ano meto žemės ūkio šakų. Bet visa tai šiandien skamba kažkaip nuobodžiai, tiesa? Laimei, yra kai kas įdomesnio.Neabejoju, jog visi žinote, kad pienas – vienas mistiškiausių produktų. Skaičiusieji pasakas dar prisimena, kad laimė yra ten, kur pieno upės teka, kad norint išlikti gyvam ir nepražūti reikia perbristi pieno upę, kad graži mergelė yra ta, kuri „lyg iš pieno plaukusi“. Istorija paliko žinių, kad pieno voniose ir išties maudytasi pieno
Rasa Stulpinienė. Kiaulės gyvenimas ir mirtis
Šįkart istoriją pradėsiu nuo galo – nuo to, kad nors Lietuva turi jūrą, lietuviai – patys tikriausi mėsėdžiai, ir labiausiai jiems patinka kiauliena. „Šlovingais“ komunizmo kūrybos/statybos dešimtmečiais legaliai jos galėjai gauti tik pats gyvendamas kaime arba turėdamas ten giminaičių (likę paprasti piliečiai, kai parduotuvėse mėsos lentynos buvo tuščios, dažnai pirko mėsą, išneštą iš mėsos kombinato, arba ieškojo blato; nebuvo jokios tikimybės, kad mėsos parduotuvėje nusipirkti galėsi tiesiog eidamas pro šalį, tai galėjo būti tik laimingas atsitiktinumas; jų būdavo, bet prieš tai laukė stovėjimas milžiniškoje eilėje). Žinoma, reikėdavo į tą kaimą važiuoti talkininkauti – už gražias akis nei teta, nei dėdė tau paršiuko nenušers. Jeigu kaime gyveno tėvai, tai ten dažnai
Rasa Stulpinienė. Meilė ir gėlės
Meilės vardu.Meilė būna visokia.Kadangi šiandien Jurginės, tai papasakosiu apie neįprastą ir negirdėtą meilę – jurginišką.Šis tekstas gimęs rudenį, kai jurginai svarina savo ryškiaspalves galveles ir galvas, kai žiūri praeiviams į akis.Užtat prasminga prisiminti, kad per Jurgines jie, tie jurginai, mūsų promočiučių būdavo kruopščiai ir atsargiai kišami į žemę. Čia jurginų pradžia.Moterys ir mamos sodino jurginus, dukros tądien sėjo savo daržely rūteles.Dabar prieš mano akis pūpso popierinis maišas, pilnas pasiruošusių lįsti į žemę, dygti, augti ir žydėti jurginų, kurie mane susirado patys, net patys atėjo į mano namus.Todėl šį tekstą dedikuoju savo draugės Dalios mamai Eugenijai – kurią esu mačiusi vienintelį kartą – didžiausiai jurginų mylėtojai ir augintojai – Mamai nuo
Nuotaiką sovietmečiu praskaidrindavę sąmojai – šmaikštūs anekdotai
Bene garsiausias jumoristas anuomet buvo aktorius Algirdas Grašys, tankiai įterpiamu šmaikščiu žodeliu “brač” susikūręs sau sceninį Bračo vardą. Šiandieną jau vargiai berastume talentingojo Bračo pasirodymų apie “pacukus” įrašus, o kadaise nuo jo laidomų sąmojų lūždavo juokais sausakimšos žiūrovų salės, mat sovietmečiu anekdotai buvo bene dažniausia gynimosi nuo pilkos kasdienybės priemone. Prisiminkim keletą anų laikų sąmojų, vaizdžiai atspindėjusių tuometę būtį. LAKONIŠKUMAS Vyksta kiemsargių suvažiavimas, pilna salė uniformuotų, prijuostę užsisegusių, su šluotomis kiemsargių. Vienas uniformuotas kiemsargis, su prijuoste ateina į tribūną ir piktai sako: „Na, ir šūdas!“ Salėje šūksniai: „Teisybė, teisybė! Tiesą sakai!“ Pranešėjas tęsia: „Na, šūdas, na, brudas!“ Salė drąsina jį: „Sakyk viską kaip yra, nieko nenutylėk, sakyk iki galo!“ Pranešėjas
Subtiliai gamtoje įterptos užeigos: buvo keturios, teliko viena
Vilniškė šašlykinė “Briedis” buvo tikrai ypatingas pastatas puikioje vietoje (joje anksčiau galbūt būta garsiosios Pospieškos smuklės?): aukštas Neries krantas, netoliese – Spalvotųjų šaltinių slėnis ir miško parkas, ramuma, greta pastato – stilizuota briedžio galva ant aukšto medinio stulpo. Šašlykinė buvo kvadratinio plano, grindų lygis buvo metru žemesnis nei ją supusios pievos – pastatas buvo įgilintas, ir aplink jį ėjo maždaug metro gylio ir tokio pat pločio takas, stogas – keturšlaitis. Didžiuliai langai leisdavo grožėtis supančia aplinka, subtilus interjeras nuteikdavo ypač pakiliai, o jau traškūs avienos šašlykiukai, kepti čia pat esančioje kepsninėje… Tokios įgilintos šašlykinės statytos rekreacinėse zonoje, miško parkuose specialiai įgilintos į žemę, kad kuo mažiau išsiskirtų gamtoje ir jos
Septintojo dešimtmečio akimirkos: kokį Vilnių išvystume jose?
Ar šio įrašo autorius – bemaž dviejų metrų ūgio vyrukas – yra aukštas? Lyginant su vaiku ar paaugliu – tikrai taip. O lyginant su Arvydu Saboniu – nedidukas. Paradoksas, kad gyvenime viską perprantame lygindami, tad ir jau nutolusio sovietmečio būtį perprasti galime tik lygindami su šiandieninėmis realijomis. Kviečiu pasidairyti į vilniečių kasdieną 7-ojo dešimtmečio viduryje, palyginti su dabarties sąlygomis, ir pasidžiaugti, kad tuometė patirtis jau praeityje. (Nuotraukoje viršuje: nešini lagaminais lėktuvo keleiviai laukia prie vienintelės oro kompanijos – “Aeroflot’o” (“Oro laivyno”, rus.) – lėktuvo trapo, kadaise tekdavo pėdinti patiems oro uosto teritorija, nepaisant oro sąlygų.) Ligoninės operacinėje – neįmantri sovietinė technika, bylojusi tragišką sovietinės medicinos atsilikimą nuo pasaulinių standartų. Pro
Stilingo modernizmo pliūpsnis sovietmečio vienodume – “Astorija”
Ragauti kavos ir šiurpiai atskiesto konjako keliaujam į vilniškę “Astoriją”, nes viešbučio rekonstrukcija, o ypač jo rūsyje įrengtas restoranas tapo tikru 9-ojo dešimtmečio pradžios architektūriniu įvykiu: neįprastų spalvų, formų bei veidrodinių paviršių prisodrinta erdvė pasižymėjo dar nematytais deriniais. Įgyvendinant architektūrines idėjas, svarus indėlis buvo dizainerio Jono Gerulaičio, sukūrusio unikalias vienetines baro ir restorano kėdes, veidrodžius-indaujas, stalus, ekspozicinius baldus. Devintojo dešimtmečio pradžioje į sugrįžusį dėmesį istorizmo formoms visuomeniniuose interjeruose buvo žiūrima dvejopai: gausiai taikomos daugiau formalios nei semantinės struktūrinės istorinės aliuzijos, be to, išskirti meniškai išbaigti, vieningos kompozicijos interjerai. Tokiems vykusiems pavyzdžiams priskirtina ir „Astorija“, kurios interjero ašimi tapo šiuolaikiška istorinio žodyno interpretacija. Objektas 1984 m. architektų sąjungos apžiūroje buvo apdovanotas
Sovietinės santvarkos ydų taiklus atspindys – šmaikštūs anekdotai
Dabartyje pasigendama vieno ryškaus gyvenimiško atributo, kuriuo net sovietmečiu buvo gintasi nuo propagandos pertekliaus bei daugelio ano laikmečio ydų – šmaikštaus ir sodraus anekdoto, tad šiandien kelis jų prisiminkime. ĮVERTINIMAS Sovietų Sąjungos surengta mokslinė ekspedicija, plaukdama aplink pasaulį, Ramiojo vandenyno saloje aptiko nežinomą gentį. Susipažino, čiabuviai pasirodė neagresyvūs, tad vakare buvo surengta bendra vakaronė: sukalė tribūną, priešais užkūrė lauką, susėdo aplink jį ratu genties nariai, o ekspedicijos vadovas iš tribūnos rėžė kalbą. Sako jis: „Mes atnešėme Jums sovietinę santvarką ir progresą!“ Čiabuviai choru dusliai ir rimtai atsako: „Mbou!“ Ekspedicijos vadovas tęsia: „Mes jums industrializaciją ir mokslinę pažangą atnešėme!“ Čiabuviai atsako: „Mbou!“ Ekspedicijos vadovas baigia kalbą: „Mes atnešėme jums gerovę ir
Keliu virtęs Mažasis vaikų geležinkelis: pasidairykim jo praeityje
Visgi mažieji geležinkeliečiai įkalbino jų kvietimu pasinaudoti, tad kviečiu jus keliauti kartu: mūsų kelias veda link pagrindinės skersai Vingio parką einančios gatvės. Šia gatve sovietmečiu driekėsi Mažasis vaikų geležinkelis. Kuomet po karo siaurasis geležinkelis, ėjęs per Vingį, tapo nebereikalingas, jis buvo išardytas ne visas – dalis palikta vaikų geležinkeliui. Jis buvo skirtas būsimų geležinkeliečių profesiniam orientavimui ir įgūdžių lavinimui, o kartu buvo ir pramoga vaikams. Geležinkelį valdė patys vaikai ar paaugliai – Vilniaus geležinkelininkų mokyklos auklėtiniai. Vaikai dirbo mašinistais, semaforininkais, budėtojas ir t. t. Iki 1960 m. geležinkelis driekėsi kone per visą Vingio parką. Pradėjus statyti Vingio parko estradą, didelė jo dalis buvo demontuota, tačiau likusi dalis, ėjusi nuo estrados
Lietuvos dizainerių kurtos grožybės visuotinio deficito laikmečiu
Antrame vilniškės “Baldų” parduotuvės (nuo 1999 m. – Maxima 24/7) aukšte, apart eksponuotų miegamojo ir svetainės baldų komplektų – daugumą jų buvo galima įsigyti tik su specialiu talonu, arba būdavo padėta lentelė “Šiuo metu prekyboje nėra” – buvo eksponuojami ir būsimųjų “Snaigės” šaldytuvų projektiniai modeliai, o šalia jų, ant gražaus apvalaus staliuko, gulėjo masyvi, puikiais odiniais viršeliais aptraukta, Atsiliepimų ir pasiūlymų knyga. Šiame, mūsų laikais nunykusiame raritete, garbūs parduotuvės lankytojai – profesoriai, mokslų daktarai, docentai – ir tiesiog eiliniai piliečiai buvo prirašę savąsias pastabas šaldytuvų projektiniams modeliams: po bemaž puslapį užėmusių pastabų ir pasiūlymų, garbūs kritikai įrašydavo ir savo mokslinį laipsnį, vardą bei pavardę – bene pusė storos Atsiliepimų ir
Pažinimo “Meka” sovietmečiu: keliaujame į senuosius knygynus
Maži tiražai ir besikandžiojančios kainos, tačiau įvairovė ir įdomumas tai atperka, o kadaise įdomesnę gauti buvo beveik neįmanoma, nors tiražai dešimtimis kartų – įprastas 40.000 – viršijo dabartinių populiariausių. O kur dar įvairiausi žaidimėliai su ypač paklausiomis, dalintomis už 20 kilogramų makulatūros… Manote, kad seni laikraščiai ir žurnalai, ar persenusi propagandinė knygiūkštė tebuvo tik perdirbimui į šiurkštųjį tualetinį teskirta atlieka? Galbūt makulatūrai skirsime atskirą kelionę praeitin, o šiandien… Apie sovietinės prekybos valdovą Deficitą jau sukomės bekeliaudami po Vilniaus praeitį, tad šiandien laikas aplankyti vieną tvirčiausių Deficito tvirtovių – knygynus: knygininkus trejus metus ruošė vienas iš tuomečių technikumų, o darbas knygyne – nekalbant jau apie vadovavimą jam – buvo ypač prestižinė
Kaip mokyta serviruoti vaišių stalus, kai parduotuvėse nebuvo dešros
„Atsiprašau, kur duoda?“ – klausi. „Planetos“ kanceliarinių kieme“ – atsako laimingasis. Bėgte namo, pasigriebi kelis rublius, ir – į troleibusą. Važiuoji iki „Planetos“ (dab. „Skalvijos“) kino teatro, ir neri į šio pastato kiemą: ten iš „būdos“ (kroviniams skirtas sunkvežimis sovietmečiu) dar pardavinėja, o ir eilėje tik kelios dešimtys žmonių. Nerašytas susitarimas: tik po vieną „poką“ (įpakavimą), nes kitaip kaipmat kitiems nebeteks. Imi į storą popierių įpakuotus, berods, 24 vienetus, ir laimingas droži į transporto stotelę. Mintis viena: „Spėjau, gavau, užteks ilgam“. Troleibuse ima klausinėti: „Kur išmetė?“ „Planetos kieme duoda, bet jau mažai likę, vargu ar spėsit…“ – atsakai, ir išdidus nešiesi savąjį pirkinį namo: kiekvienas, tave pamatęs, žino, kad šis
Sovietmečio buities ypatumai: vietoj skalbyklės – skalbykla
Gražia šviesiai dažytų plaukų šukuosena ir gana ryškiu makiažu pasipuošusi, rytietiškų bruožų turinti rusakalbė moteris visada buvo mandagi ir dalykiška, nė karto neteko girdėti ją irzliojant ar pučiantis. Na, o jos darbas – ir mūsiškei Kelionei svarbus veiksmas – vykdavo įvairiomis paslaugų įmonėlėmis (net taupomąja kasa!) apkaišytame Antakalnio gatvės penkiaaukštyje Nr. 86-i: daugumos aplinkinių namų pirmuosiuose aukštuose sovietmečiu veikė visa aibė kiekvienam antakalniečiui aktualių paslaugų teikėjų. Mūsų minėta ponia ėjo labai ir labai svarbias pareigas, be kurių dažnas Antakalnio gyventojas būtų gerokai nešvaresnis: jis dirbo skalbinių priėmimo punkte, ir surašydavo atneštus skalbimui drabužius bei patalynę, kartu su atnešusiuoju suskaičiuodama visus užvalkaliukus bei marškinius, įsitikindama, kad nėra sagų tuose rūbuose, kur
“Darbo liaudžiai” statytų bloknamių realybė: lankomės bute Karoliniškėse
Karoliniškės – pirmasis tipinis Lietuvos miestų rajonas, skirtas „darbo žmonių plačiosioms masėms“, tad jame nei architektūrinių grožybių, nei ypatingo jaukumo tikėtis neverta, nors funkcinis gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų balansas išsaugotas, mat anuomet apie sugrūstukus-„perkūnkiemius“ dar nei nesapnuota. Kadaise šio rajono gyventojai galėjo džiaugtis žiemos teikiamais sporto malonumais dabartinio Vilniaus vakarų aplinkkelio vietoje, pasivaikščiojimams rasdavo vietą „Pasakų parke“ takuose, nusidriekusiuose vešliame šile Neries pakrantėje. Mes gi atvažiavom ne vaikštinėti, grožintis „Pasakų parko“ skulptūromis, o pasisvečiuoti pas tetą Stefą, tad susirandame galingą bloknamį, dar neapšiurusį kaip šiandieną, ir tvirtai užspaudę nosis, gindamiesi nuo šiukšlių vamzdžio skleidžiamo aromato laiptinėje, skubam į butą pirmame monstriuko aukšte. Sulindę į ankštą koridorių, vargais negalais nusimetam viršutines
Ne partiniams funkcionieriams: lankom ankštą “chruščiovkės” butuką
Nusiraminkit, šį kartą dardėti kledaru-liftu nereikės, mat mūsiškis butas „chruščiovkės“ antrajame aukšte, o senelio sesuo įsikūrusi pirmajame Karoliniškių bloknamio aukšte, tad svečiuosna pas ją teks dardėti dviduriu troleibusu iki pat „Kometos“ stotelės. Na, o dabar veriam mūsiškės triaukštės „chruščiovkės“ duris, ir skubiai lipam į antrąjį aukštą, nelaukdami kol kas nors ims leistis laiptais žemyn, mat laiptinė tokia siaura, kad prasilenkti galima tik laiptų aikštelėje, o nešant kokį nors baldą, tenka jį kelti virš storo mūrinio turėklo. Mūsiškio buto durys apkaltos dermantinu, o po juo dar slepiasi storas porolono sluoksnis, šiek tiek slopinantis garsą, nes be šio apkalimo viskas būtų puikiai girdėti: tiek tai, kas vyksta bute, tie visi garsai laiptinėje.
Pirmieji kooperatiniai butai Vilniuje: didžiulė kaina ir prastoka kokybė
Namas, kuriame svečiuosimės, išties kiek geresnės kokybės, nei mūsų praeitą sykį aplankytas koridorinis bloknamis, tad antakalninio penkiaaukščio sienos dailiai nutinkuotos dekoratyviniu tinku, į gatvę žiūrinčiame namo gale nėra langų ar balkonų, pirmajame gatvėn „žiūrinčiame“ namo gale įrengtos visuomeninės patalpos, kuriame įsikūrę namo nuomininkai – rūbų siuvimo salonas. Nuomos pinigėliai po truputį kaupiasi, ir kooperatyvas pajėgus tai namo stogą perdengti, tai laiptines pasiremontuoti, o ir rūsyje esanti erdvi susirinkimų salė bei jos pagalbinės patalpos (virtuvei skirtas kambarys, fotolaboratorija, sandėlys, sanitarinis mazgas) retsykiais reikalauja einamojo „papudravimo“. Pasidairę po visą šią daugiabučio infrastruktūrą, veriame kol kas nerakintas laiptinės duris (telefonspynė atsiras tik sovietmečiui besibaigiant), ir spaudžiame neišvaizdų manųjų tėvukų – taip Suvalkijoje vadinami
„Lygūs“ ir „lygesni“: kokie butai sovietmečiu statyti „darbo žmonėms“
Bičiulis gudriai buvo susigalvojęs: lenkams jis Jiežis, o lietuviams – Jurgis, tad ir sakydavo: „Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“. Gyvenęs Vilniaus priemiesčiu buvusiame Justiniškių kaime, vėliau gavo butą tame pat rajone. Stambiaplokštės statybos būstas, šiandieniais kokybės standartais žiūrint, jau atrodo kuklokai, tačiau Jurgis-Jiežis vaizdingai papasakojo man apie savąsias emocijas, įsikėlus į butą: „Žinai, koks gyvenimas kaimo name, kai praustis kartą per savaitę pirtyje tegali, o kasdieniam prausimuisi tenka vandenį šildytis, ir tupykloje per šalčius į ragą sušali pliką užpakalį, o ir ne vien jį? Tad bute koks komfortas, kai gali prisileisti pilną vonią vandens, ir joje gulėti kiek nori, kaip didelis ponas, o ir nieko nesušalsi, kaip anksčiau lauko būdelėje..“ Tiesa
Mano vaikystės Vilnius: gimtojo Antakalnio “chruščiovkės” gyventojai
Pasitarimų stalas buvo įrengtas prie kaimyninio triaukščio, už taką link manųjų senelių namo juosusios aukštos gyvatvorės, nes mūsiškę „chruščiovkę“ supo vešlūs prižiūrėti darželiai. Staliukas nedidelis, apkaltas linoleumu, iš trijų pusių – savadarbiai suoleliai, ant kurių vargais negalais susėsdavome penkiese-šešiese. Visuomeninių ir politinių peripetijų aptarimo iniciatoriumi buvo gretimame name gyvenęs privatininkas taksistas, t.y. toks, kuris dirba ne miesto taksi parke, o taksauja jam priklausančiu automobiliu: anuomet tai buvo viena pirmųjų privataus savarankiško uždarbio formų, atnešdavusi nemažas pajamas ne tik iš pervežimo, bet ir iš alkoholio perpardavimo dviguba kaina. Pasitarimų vieta buvo iš dviejų pusių pridengta gyvatvorės, trečiąją pusę dengė tinkuota – anuomet tai buvo ypatinga prabanga – „chruščiovkės“ siena, taigi pasitarimų
Kai komunalininkai dar nelupo devynis kailius: vilniškiam Malkų turguje
Vasarą netenka sukti galvą dėl šildymo (nors geras šeimininkas ruošia roges vasarą), ir būdų šildytis XXI amžiuje yra visokiausių, tačiau iki pat pokario vilniečiams buvo žinomas vienintelis būdas šildytis – maitinant krosnį malkomis ar anglimis. Kur gi buvo Vilniuje įsikūręs tuometis šildymo “mecenatas” – Malkų turgus? Skvero, esančio prie Pylimo ir Naugarduko gatvių sankryžos, vietoje XIX a.-XX a. pirmojoje pusėje buvo malkų turgus. XIX a. pabaigoje aikštė ir anuometė Novgorodo (dab. Naugarduko, t.b. Naujamiesčio) gatvė nuo malkų turgaus iki tuomečio Aleksandrovskyj bulvaro (dab. Algirdo gatvės) buvo išgrįstos akmenimis. Iki 1904 m. turguje vykdavo prekyba ir arkliais, tačiau dėl prekiautojų susigrūdimo ir padažnėjusių arklių vagysčių, magistratas priėmė nutarimą prekybą arkliais perkelti
Ne vien „Globus“ marinatai, bet ir lietuviški agurkiukai: oi, kokie gardūs!
Kadaise Lazdynėliuose plytėjo milžiniški šiltnamių masyvai, juose noko lietuviškos daržovės. Ne tik per ilgąją – pusvalandinę – pietų pertrauką, bet ir per 15-os minučių pertraukas tarp pamokų mes įsigudrindavom sulakstyti iš mokyklos į kitoje Antakalnio gatvės pusėje (tiesiai prieš 22-ą vidurinę) įsikūrusios „Pavasario“ parduotuvės duonos ir konditerijos skyrių, ir nusipirkti „vieną dviems“ salsvoko skonio batoną už trylika kapeikų. Perlauždavom per pusę, mokyklos valgykloje iškaulindavom po stiklinę arbatos, ir karališkai užkąsdavom minkštu ir kiek drėgnoku batonu. „Pavasaris“ buvo padalintas į du atskirus įėjimus turėjusius skyrius: pagrindinį, kuriame būta įvairiausių maisto produktų, ir mažesnį, kuriame prekiauta duonos bei konditerijos gaminiais. Gal todėl, kad Lentupio ir Tverečiaus gatvės pabaigose, prie Sapieginės pušynų, buvo
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Draugo buvo gerokai progresyvesnė: ne tik atidirbdavo, bet ir skysčiais atsikratydavo, o štai maniškę tekdavo kilsterėti, kad iš jos viskas iki galo išlašėtų. Rašau apie skalbimo mašinas: draugo „Riga-8“ turėjo vandens siurblį, tad nešvarų vandenį po skalbimo išpumpuodavo, o maniškės „Kama“ nupylimo žarną įkišdavau unitanaz, ir dar kilsterėdavau ją – nesunki, tik trys dešimtys kilogramų – kad visas nešvarus vandenėlis išbėgtų, ir skalbyklė neimtų skleisti nemalonų nešvarumų kvapą. Šiandienės mūsų kelionės tikslas sudomins dažną, mat keliausim į gana tolimą praeitį, kai nuo Antrojo pasaulinio karo tebus prabėgę penkiolika metelių, ir narpliosim anuometės buities peripetijas: mus į svečius kviečia ir sovietiniai funkcionieriai, ir sumanūs amerikiečių inžinieriai, mikliai perpratę, kuo pavyks įveikti
Karoliniškių istorija: nuo kalvoto priemiesčio, iki tankiai gyvenamo rajono
Mūsų palydovas apsirengęs išties dabitiškai, vadovaujantis geriausiais mados standartais: dėvi dvieilį uždarą, aukštu kaklu, siekiantį klubus surdutą, po juo vilki trumpą liemenę, o viršutiniai puošeivos rūbai – ilgas apsiaustas su klostėmis nugaroje ir pelerina, raukiniais gulantys vienas ant kito. Nesu tikras, ar bus patogu taip apsirengus kartu su mumis ropštis į statų Neries kranto šlaitą, tačiau be dabitos mes šįkart neapsieisim, nes kelionę į Karoliniškių praeitį bei dabartį pradėsim nuo šio veikėjo pasakojimų. Nusiėmęs plačiabrylį galvos apdangalą, mūsų palydovas imasi pasakoti: „Prie malūno, perėjus tiltelį, teks ropštis į statų kalną, kurio viršūnėje stovi mūrinis namukas, o dar toliau – karčema šalia kelio. Vos prieš porą metų čia ošė dabar jau
Tiktai saulė, tiktai jūra? Dviejų draugų atostogos Nidoje anuomet
Anuometė Nida – gerokai kuklesnė ir santūresnė, prastesnį servisą turėjusi, tačiau kiekvieno lietuvaičio širdžiai ji buvo, yra ir liks brangi. „Nida, Nida, Nida, balto smėlio pasaka, Nida, Nida, Nida, žėrinti kaip ašara“, – šaunia daina Nidą kadaise gyrė garsieji Lietuvos estrados grandai Nelė Paltinienė ir Eugenijus Malinauskas – ansamblio „Kopų balsai“ solistai. Paviliojo Nidon mane ir manąjį draugą Darių ne vien ši daina: Nidoje esu daugybę kartų atostogavęs su tėvais, bet štai Dariui apsilankymas Nidoje buvo pirmasis, ir dar – pirmosios jo atostogos po tarnybos sovietinėje armijoje, tad skubėjo jėgas atgauti, o ir pasižmonėti mudviem norėjosi. Tėčio parūpintas kelialapis dvylikai dienų, leidimai įvažiuoti Neringon – sovietmečiu kas tik nori negalėjo
Porą valandėlių kelio patylėję, paskui “fuksai” kolūkyje smagiai šėlo
Tądien buvo neįprastai ankšta, mat vietoj kelių „žiguliukų“, poros „zaporožiečių“ ir vienos „boružės“, erdvioje automobilių parkavimo aikštelėje priešais VISI (nesimokiusiems jame – Vilniaus inžinerinį statybos institutą) spietėsi aibė autobusų LAZ, pasirengusių gabenti neokumečius į kolūkius visoje Lietuvoje. Nenumanote, kas gi tie neokumečiai? Tai naujieji tų laikų kumečiai – pirmakursiai studenčiokai – mokslo metus pradedantys ne auditorijose, o kolūkių laukuose: anuomet net garbūs mokslo įstaigų darbuotojai būdavo vežami kasti bulves, tad fuksų niekas net neklausė „nori kumečiauti (už dyką) ar ne?“ Menkai vienas kitą tepažinodami, bet jau kaip reikiant atsipeikėję po galingos „cementovkės“ grupioko Artūro vasarnamyje, spietėmės prie mums paskirto autobuso, šnairuodami į būsimąjį mūsiškių kilnių darbų kolūkyje vadovą – kresną
“Fuksų” pažintis su garbiais mokslo vyrais neretai būdavo lemtinga
Prakaulaus veido, pasitempęs it styga, visuomet vilkintis darbinį chalatą kruopščiai užsegtais rankogaliais, akademikas Algirdas Kudzys mums – neapsiplunksnavusiems fukseliams – sudarė tikro mokslo vyro, solidaus dėstytojo įspūdį, kurį stiprino aiški ir išraiškinga profesoriaus kalba. Mėgo specialybės įvado paskaitose jis pamoralizuoti, sveikai paprotinti pirmakursius, kad inžinerijos studijos yra sudėtingos ir sunkios (beje, taip ir buvo, tad jas baigė tik kas trečias bendramokslis), tad mokytis būtina atkakliai, nes studentas yra ta daug klystanti būtybė. Manasis kursiokas Artūras, prieš inžinerijos studijas jau krimtęs mokslus universiteto fizikos fakultete, ir iš ten išrūkytas, mėgo padiskutuoti su dėstytojais, tad sykį nesusilaikė nereplikavęs: „Gerbiamas profesoriau, o juk būna, kad ne tik studentai, bet ir dėstytojai klysta“. Kudzys
Pasivadino „Nykštukas“ drauge „Du gaidelius“ pasisvečiuoti „Pasakoje“
Bet kuris pasivaikščiojimas po praeitį, nerandant joje sąsajų su šiandiena, neaptinkant įgyvendintinų dabartyje idėjų, yra niekas kitas, kaip pastenėjimas ir padejavimas „kaip anksčiau gerai buvo, kai aš jaunas/jauna buvau“, todėl ir šįkart ieškosim primirštų puikių sumanymų, kurie, žiūrėk, ims ir darsyk išvys dienos šviesą. Leisdamiesi neeilinėn kelionėn į Lietuvos praeitį, pasiimsime kartu vaikų šypsenas, gerą keliaujančių nuotaiką, gardžius valgius, pasikviesime dailiai apsirengusias padavėjas ir pasitelksime malonią aplinką. Pažadu visiems pačius pozityviausius įspūdžius, o ir retrospektyvių kadrų bei prisiminimų nepagailėsiu. Tad imkite mažuosius už rankučių, pirma pasitikrinę ar pasivalėte batus – juk lankysimės ne bet kur, o ypatingose kavinėse – ir traukiam vaišintis bei aplinka gėrėtis. Skubančius į vilniškę Pamėnkalnio gatvę,
Pietūs už rubliuką: kuo iš tikrųjų “smaguriavome” sovietmečio valgyklose
Tądien užsukę į vilniškės Saulėtekio alėjos pabaigoje prigludusią valgyklą, išvertėm veizolus: ant kiekvieno stalo rymo vazelė su gėlėmis, po vazele daili servetėlė, stalai švarūs, grietinė panaši į grietinę, ne skysta kaip kefyras, o ir daugumos patiekalų tiek porcijos didesnės, tiek skonis daug malonesnis, nei įprastai. Tokia šventė, deja, tetruko tik kelias dienas, kol studentų valgyklą tikrino „Obecheesas“ (žargoninis sovietmečio žodis, kilęs nuo rusiškos santrumpos OBChS – „otdel borby s chiščenijem socialističeskoj sobstvennosti“, lietuviškai būtų „Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyrius“). Turėjusi kovoti su piktnaudžiavimu prekybos ir paslaugų srityse, ilgainiui ši sovietinė institucija pati persismelkė kyšių ėmimu, tad tapo nebeveiksminga: kam bausti nesąžiningas virėjas, jei galima pilną maišą produktų namo parvilkti,
Mažylis, garsinęs Kauną visame pasaulyje: įspūdinga “Šilelio” istorija
Nors televizijos kanalų tebuvo trys, ir jų eterio daugumą buvo užkariavusi propagandinė produkcija, o pačių televizorių kainos „kandžiojosi“, praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje ėmė sparčiai populiarėti Kauno radijo gamykloje gimę nešiojami televizoriai „Šilelis“: būdami superdeficitu ne tik Lietuvoje bei SSRS, jie buvo parduodami net į 38 užsienio valstybes (1985 m. duomenimis), eksporto apimtimis pirmaudami iš bemaž 40-ies gamintų SSRS televizorių markių. Šįkart prisiminsime dažnam mielų „Šilelių“ – tiek mažųjų, rodžiusių juodai-baltą vaizdą, tiek spalvoto vaizdo – istorijas, pasidairydami į anuometes nuotraukas bei reklamas. Viena didžiausių įmonių Lietuvoje buvo Kauno radijo gamykla, įkurta 1953-ųjų birželio 19-ąją, ir ėmusi gaminti televizoriaus kanalų perjungėją, skirtą net penkiems kanalams: tuomet tai buvo techninė pažanga, nes
REKOMENDUOJAM:
Kalėdinės dovanos AIDŲ prenumeratoriams – jau dabar!
Išradingų druskininkiečių sukurtas unikumas – “ALKA”
Dainavos krašte būdami, negalim neaplankyti “Dainavą” Druskininkuos
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
Šeduvos perliukas: mitrūs kipšiukai akylai saugo restorano malūne šlovę
Subtilus žavesys ir plieninė valia padėjo Aušrai apsiprasti Meksikoje
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui (prenumeratoriams)
Kapitonas jau kviečia lipti denin: plauksime Nerimi XX amžiaus pradžioje (prenumeratoriams)
APSILANKYKIT:
Tiktai saulė, tiktai jūra? Dviejų draugų atostogos Nidoje anuomet (II)
Džiugu, kad jums patiko, o ir savus prisiminimus sužadino, manasis pasakojimas apie atostogas Nidoje paskutinųjų sovietmečio metų vasarą, tad, pusnims apglėbus Lietuvą, tęsim kelionę į
Tolima savitarnos pirmtakė – “Užkandinė-automatas”
Šiandieną nebenustebinsi nei vieną savitarna, o jau nutolusių 1958-ųjų spalį Vilniuje duris atvėrusi savitarnos užkandinė – pavadinta mechaniškai ir nevykusiai išverčiant pavadinimą iš rusų kalbos
Rasa Stulpinienė. Žiemiška šiluma
Žiema anuomet prasidėdavo „tvarkingai“, savo laiku, būta net labai ankstyvų, kai lapkričio 1 – ąją žemė jau būdavo įšalusi. Pirmasis sniegas krisdavo ne ant žalios
Ateikite paveizėti: nusipirkome naują sekciją!
Klausimų būdavo net ne vienas, o iškart keli, bet ir tie tokie, kad dabar būtų pavadinti fatališkais: kaip įpirkti, juk ne vieno atlyginimo reikėdavo, o
Rasa Stulpinienė. Žiemos langai
Anais laikais, sovietmečiu, langai buvo mediniais rėmais, apie jokius plastikinius niekas nebuvo net girdėjęs. Langas iš trijų dalių: atsidaro po vieną iš kraštų, o vidurinis
Lietuviška žiema su sniego pilimis, sniečkių mūšiais ir ledo ritulio batalijomis kieme
Brisdamas su augintine per pusnis, dairiausi ir žiaugiausi pasakišku grožio mišku, o sau pažadėjau: nebebambėsiu, kad gatvės užsnigtos, kad reikia mosuoti sniego kastuvu bei ieškoti
You must be logged in to post a comment.