Kadaise Lazdynėliuose plytėjo milžiniški šiltnamių masyvai, juose noko lietuviškos daržovės. Ne tik per ilgąją – pusvalandinę – pietų pertrauką, bet ir per 15-os minučių pertraukas tarp pamokų mes įsigudrindavom sulakstyti iš mokyklos į kitoje Antakalnio gatvės pusėje (tiesiai prieš 22-ą vidurinę) įsikūrusios „Pavasario“ parduotuvės duonos ir konditerijos skyrių, ir nusipirkti „vieną dviems“ salsvoko skonio batoną už trylika kapeikų. Perlauždavom per pusę, mokyklos valgykloje iškaulindavom po stiklinę arbatos, ir karališkai užkąsdavom minkštu ir kiek drėgnoku batonu. „Pavasaris“ buvo padalintas į du atskirus įėjimus turėjusius skyrius: pagrindinį, kuriame būta įvairiausių maisto produktų, ir mažesnį, kuriame prekiauta duonos bei konditerijos gaminiais. Gal todėl, kad Lentupio ir Tverečiaus gatvės pabaigose, prie Sapieginės pušynų, buvo

1959-ais sovietų imperijos sostinėje Maskvoje vykusi JAV ūkio pasiekimų paroda susilaukė milžiniško susidomėjimo, ir lankytojų apmaudo bei pavydo. Draugo buvo gerokai progresyvesnė: ne tik atidirbdavo, bet ir skysčiais atsikratydavo, o štai maniškę tekdavo kilsterėti, kad iš jos viskas iki galo išlašėtų. Rašau apie skalbimo mašinas: draugo „Riga-8“ turėjo vandens siurblį, tad nešvarų vandenį po skalbimo išpumpuodavo, o maniškės „Kama“ nupylimo žarną įkišdavau unitanaz, ir dar kilsterėdavau ją – nesunki, tik trys dešimtys kilogramų – kad visas nešvarus vandenėlis išbėgtų, ir skalbyklė neimtų skleisti nemalonų nešvarumų kvapą. Šiandienės mūsų kelionės tikslas sudomins dažną, mat keliausim į gana tolimą praeitį, kai nuo Antrojo pasaulinio karo tebus prabėgę penkiolika metelių, ir narpliosim anuometės

Mūsų palydovas apsirengęs išties dabitiškai, vadovaujantis geriausiais mados standartais: dėvi dvieilį uždarą, aukštu kaklu, siekiantį klubus surdutą, po juo vilki trumpą liemenę, o viršutiniai puošeivos rūbai – ilgas apsiaustas su klostėmis nugaroje ir pelerina, raukiniais gulantys vienas ant kito. Nesu tikras, ar bus patogu taip apsirengus kartu su mumis ropštis į statų Neries kranto šlaitą, tačiau be dabitos mes šįkart neapsieisim, nes kelionę į Karoliniškių praeitį bei dabartį pradėsim nuo šio veikėjo pasakojimų. Nusiėmęs plačiabrylį galvos apdangalą, mūsų palydovas imasi pasakoti: „Prie malūno, perėjus tiltelį, teks ropštis į statų kalną, kurio viršūnėje stovi mūrinis namukas, o dar toliau – karčema šalia kelio. Vos prieš porą metų čia ošė dabar jau